Rūta Šepetys “Tarp pilkų debesų (2011)

Neseniai dar kartą perskaičiau šį romaną. Tai esu daręs ir prieš metus, bet kadangi nuo to laiko nieko doro galvoje nebeliko, teko vėl pakartoti…Bet apie viską iš pradžių!

“Tarp pilkų debesų“ – pasakojimas apie lietuvių šeimos tragediją tarpukariu. 1941 birželio mėnesį prasidėjus trėmimų metui, į Altajaus kraštą svetur išrieda traukinys su Vilkų šeima. Tiksliau, šeimos galva tėvas Kostas, panašu, patenka į Krasnojarsko kalėjimą ir ten žūsta, o mama su sūnumi bei pagrindine romano veikėja, penkiolikmete Lina, mėnesį keliauja “kažkur“ į Rytus. Čia jie patiria žiaurių išbandymų – tiek dėl atšiaurios gyvenimo aplinkos, tiek dėl ruskių represijų. Tremtis Sibire būtų tikras gyvenimo-išgyvenimo testas bet kuriam iš mūsų, ir tai, ką patyrė lietuvių ar kitų Baltijos šalių gyventojai, nesuvokiama blaiviu protu…Per pagrindinės veikėjos Linos pasakojimą kalbama apie badą, kankinimus, nesiskaitymą su gyvybe, smurtą, patyčias bei kitas tautiečių patirtas negandas.

Romanas nėra tamsus, priešingai. Kaip rašoma anotacijoje, tarp pilkų debesų kartais sušvinta saulės spindulėlis…Žmogui, iš kurio atimta beveik viskas, ta saulė gali būti rastas pagalys laužo šilumai, negyva ir viso barako kaimynų išsikepta ir suvalgyta pelėda, Kalėdoms gautas šokolado gabalėlis, pavogtas ir slapta sušlamštas burokas. O visų svarbiausia – viltis, kad viskas pasikeis.

“Tarp pilkų debesų“ stipriosios pusės, mano subjektyvia nuomone, ir yra, tas šviesumas, tyrumas, lengvumas. Negaliu nepasufleruoti, jog autorė Rūta Šepetys, kurios tėvelis iš tiesų turėjo bėgti iš Lietuvos į Vokietiją, kad išvengtų tremties, rašė romaną, skirtą…paaugliams. Taip taip, “Tarp pilkų debesų“ orientuotas į jaunimą, todėl viskas yra taip “lengva“. Anaiptol tai nereiškiam, jog romanas primityvus, nors skaitant tokių minčių kilo…Sakiniai trumpi, pastraipos nedidelės, skyrelių gal septyniasdešimt virš 300 puslapio turinio, o susiskaito per pusantros dienos?

Nežinau, kodėl, galbūt dėl to, jog pasirinkta tema jaudina ir mane (o ir giminėje panašių istorijų yra nutikę), šis romanas sukėlė nemažai graudulio. Gėda prisipažinti, bet vietomis pasakojimas skelia tiesiai šviesiai, ir neaišku, ar dėl to paprastumo, ar dėl pasirinko autorės stiliaus, kerta į paširdžius. Taip, apie tremtį yra ir daugiau rašiusių tautiečių (net pati R. Šepetys rekomenduoja D. Grinkevičiūtės „Amžino įšalo žemę“. Kažkada ir man teko skaityti, tai…iki šiandien įstrigo vėjo gūsių ridenamos lietuvių kaukolės Sibiro ledynuose….brrr!), tačiau autorės novatoriškas, gaivus požiūris ir pasakojimo įtaiga, tikrai paveikūs. Nesu tikras, ar skaitydamas tokį romaną apie kokių armėnų ar arabų kančias, irgi graudinčiausi, bet kai aprašomas momentas, kaip pajudant traukiniams iš stoties visi gieda “Lietuva, Tėvyne mūsų…“, tai veikia.

O kur dar romane minima dailė, Munkas, jo “Šauksmas“, realiai egzistavęs gydytojas Samodurovas, kiti šio kūrinio artefaktai…labai ir labai gerai!

Antrą kartą “prarijus“ šį romaną, vis tiek iki galo nesupratau, kodėl jis mane taip veikia, be visų nacionalinių tautinių reikalų? Gi prisiminiau Edmondo De Amičio knygą “Širdis“, kur irgi iš širdies kalbama apie esminius gyvenimo klausimus, va tada ir supratau tokio, vadinkim, graudinančio teksto receptą – pasakoti tikrus įvykius nuoširdžiai, tarsi vaikui, kad viskas būtų paprasta, bet tikra. Labiau link “Mažojo princo“, tik ne taip tikroviškai ir šaltai, kaip “Senis ir jūra“…bet kokiu atveju, “Tarp pilkų debesų“ turi, kaip stereotipiškai sakoma, “kažką tokio“.

Nepaisant to, kad romanas išverstas į daugiau nei 27 kalbas, o Italijoje įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą, prie ko prikibti yra. Taip, pabaiga yra netobula, nors nebe netragiška, bet tokia…be pabaigos? Kitą vertus, kitaip ir negalėčiau sugalvoti? Visa tragiška istorija galų gale baigiasi pusėtinai, kam įdomūs dar 50 metų pilko gyvenimo KGB saugomoje Lietuvoje, grįžus iš Sibiro?

Nors ką tik išgyriau autorės rašymo stilių, vietomis jis išties primityvokas…gal greičiau sakyčiau, bedantis toks? Na va, “ėjo ėjo personažas, ir mirė.“ Bent jau to gylio neradau niekur, o pagrindinės veikėjos meilės istorija, net tas kuklus meilės trikampis…tokie beviltiški net? Pasikartosiu, jei romane būtų pasakojama ne apie lietuvius, man būtų visiškai neįdomu.

O pabaigai, kas labiausiai mane nustebino, šiandien (2021-01-20 d.), besigilinant į R. Šepetys biografiją ir apsilankymus Lietuvoje…Gi radau keletą nuorodų, pagal kurias supratau, jog reali romano pagrindinė veikėja egzistuoja, “Tarp pilkų debesų“ Linos prototipas yra tokia…Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. Smagu, jog su teko net ir pakalbėti! Kitą vertus, ir šiemet tą dar kartą labai norėčiau padaryti, jei išeitų, nes minėtoji ponia…vis dar dirbo Rumšiškių muziejuje.

Mūsų susitikimas su ponia Irena buvo trumpas, bet įsimintinas. Kažkada seniai seniai, prieš 10 metų, su žmona lankėmės Rumšiškėse. Apžiūrėję visas tas etnografines senienas, susidomėjome ekspozicija tremčiai – tarybiniu superstu vagonu ant bėgių ir tikra tremtinių jurta šalia. Čia mus pasitiko guvi močiutė, kuri nesustodamas pasakojo, pasakojo ir pasakojo…tada net nenutuokiau, kad, pvz., jurtoje, kurioje lietuviai praleisdavo dešimtmečius, žiemos metu temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, o nedidelis pliusas būtų buvęs tikra šventė…Ponia Irena energingai parodė savo tremties vietą žemėlapyje, papasakojo apie vėlesnias gyvenimo peripetijas….Kaip dabar pamenu, likau sužavėtas, fotografavau ją, o savo žmonai, kaip dabar pamenu, pasakiau – žiūrėk, čia tikra lietuvė, seno kirpimo, kitokios genties nei mes! Na tikrai, tarsi kitas žmogus, ne visi dabartiniai Homo postsovieticus – močiutė, kuri nebebijo nieko, kurios energijos užtektų visai giminei, ir kuri juda ir nesustoja! Likau sužavėtas tuomsyk…

Ir tik po daugelio metų mintis, gimusi tąkart Rumšiškėse, subrendo į suvokimą – gi ruskiai svetur ištrėmė tai pačius geriausius?.. Visą Lietuvos elitą, visus inteligentus, mokytus ir mačiusius gyvenimo žmones, visus, kurie net tremtyje dirbo ir prasigyveno, visus pačius pačiausius?! Sunaikino tautą nepataisomai, visus tautiečius – lyderius pašalino, palikdami (nesmerkiant nei likusių, nei savo giminės) tinginius, prisitaikėlius, banditus ar atsilikėlius? Gal kiek ir per žiauriai nuskambėjo mano mintyse tokia idėja, bet tuomet, žiūrint į ponią Ireną, kuriai šiandien virš 90 – ties metų, tas buvo aišku kaip dieną! Beje, viskas guli internetuose:

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/romano-tarp-pilku-debesu-herojes-isgyvenimai-sugule-i-atsiminimu-knyga-286-1415266

“Tarp pilkų debesų“ – kitoks, tačiau ne prastesnis romanas apie lietuvių tremtį. Tai pasaulinio lygio pasakojimas, virtęs filmu, garsinantis mūsų tautos kančias ir ryžtą. Trečią kartą tikrai neskaitysiu, bet su šiuo romanu susijusios istorijos bei legendos, jaudina ir šiandien.

P. S.: Internetai rašo, jog  JAV pasirodžius Rutos Sepetys knygai „Tarp pilkų debesų“, dalis skaitytojų ją supainiojo su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tikiuosi, ne dėl to tiražas iš viso 1 milijonas egzempliorių? Būtų tikrai smagu pamatyti tulą amerikietį, pasiruošusį erotikai, o randantį…egzotiką???

P. S. S.: šitą irgi privaloma pamatyti:

2021 01 18

Turinys: 8/10

Gylis: 6/10

Eiga: 8/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7.2

Kristina Sabaliauskaitė “Petro imperatorė“ (2019)

Bene geriausios apžvalgos yra šios:

https://literaturairmenas.lt/literatura/giedre-petreikiene-kristinos-sabaliauskaites-pokeris

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1129746/zivile-nedzinskaite-petro-imperatores-atvejis-ko-verti-sabaliauskaites-tvirtinimai-kad-remtasi-istorine-autentika

Neseniai perskaičiau ir užverčiau paskutinį šio romano puslapį…Istorija tuo nesibaigia, nes bus dar ir antra, jei ne trečia ar ketvirta ar penkta (galime tęsti ir toliau, nieko čia blogo) dalis, todėl pati romano pabaiga nuteikia dviprasmiškai – veiksmas nutrūksta, pauzė, laukiame tęsinio.

Tikriausiai autorės ir jos laimėjimų pristatinėti nereikia – visi žino, kas yra Kristina Sabaliauskaitė, “Silva Rerum“ ar “Silva Rerum IV“ ar pan….Ši menotyros mokslų daktarė, kaip gerai įvardinta vienoje recenzijoje, rašo nišą istorinių romanų lentynoje, ir ėmė ją pildyti – ir daro tai tikrai gerai! Tiražai kartojai, knygos perkamos, interviu imami, veiksmas vyksta.

“Petro imperatorė“ – pasakojimas apie iš dabartinės Latvijos teritorijos, tuometinės ATR kilusios lietuvės (?) Martos Skowrońskos iškilimą, savotišką Pelenės istoriją, jungiančią Lietuvą ir Rusiją, Vakarus ir Rytus. Tai tarsi savotiška pasaka – kaip niekam nežinoma mergaitė iškilo iki Rusijos imperatoriaus Petro I – ojo žmonos, vėliau pati tapo Rusijos valdove. Šios istorinės asmenybės triumfas stebino tiek to meto Europą, tiek paprastus žmones – apie ją žinojo net garsus mąstytojas Volteras, nors patiems rusams didelių teigiamų emocijų kažkodėl tai nesukeldavo…

Atmetus visas peripetijas, Kristina Sabaliauskaitė, iki smulkiausių detalių įsigilinusi į vienos moters istoriją, iš likusių senovės liudytojų  – dokumentų, laiškų, istorikų komentarų, eksponatų Ermitaže, išlikusių artefaktų – pridedant moterišką intuiciją bei gilų žvilgsnį į moterišką pradą, “nukalė“ dar vieną šedevrą. “Petro imperatorė“ turėtų sudominti ne tik Sabaliauskaitės gerbėjus mūsų šalyje, manau, tik laiko klausimas, kada šis romanas pasieks mūsų artimiausius kaimynus. Man, kaip vienai komentatorei, dar įdomiau, kad “Petro imperatorė“ skambės angliškai, ir kokį ažiotažą sukels Rusijoje?

“Petro imperatorė“ įdomi (o gal greičiau keista) savo struktūra – girdime pagrindinės veikėjos pasakojimą, jai merdėjant savo lovoje. Visas romanas – paskutinė gyvenimo diena, laikrodis tiksi paskutiniąsias valandos, ir prieš akis bėga matyti vaizdai. Kartais imperatorė panirsta į vizijas, delyrą,  kartais balsu regi haliucinacijas – liga mirtina ir pamažu “gesina“ pagrindinę veikėją. Gal todėl skyrių numeracija kiek kitokia, viskas skaičiuojama valandomis, jų nedaug liko kitam romanui, būsimam tęsiniui…Martos, o vėliau Jekaterinos I – osios lūpomis atgimę jos vaikystės vaizdai, sunkus gyvenimas Livonijoje, pirma santuoka, pereina į matytus žiaurumus karo su švedais metu. Skausmingi išgyvenimai apie patirtą viso būrio vyrų prievartavimą, vėliau – tapimą karo vado sekso verge…Kaip kokia daili lėlė mergina pereina pirmam sutiktam maloniam ir išsilavinusiam vyrui, Aleksandrui, Petro I -ojo dešiniąjai rankai, o tada merginą pastebi ir jis pats, visų dievų dievas…

Jekaterinos priešmirtinėse vizijose pasakojamos istorijos – graudžios, baisios, nežmogiškos. Nenoromis susidaro vaizdas, kad būti moterimi tais laikais jau savaime buvo iššūkis, o minimą Martos istorija – iškilimas iki aukščiausios valdžios postu – skamba neįtikėtinai, tarsi pasakų pasaka. Detaliai perteikiama gyvenimo dvasia to meto Rusijoje, bandančioje vytis ir tapti panašia į Vakarus, pagrindinės veikėjos žodžiais – imperatoriui Petrui I – ąjam kertant langą į Vakarus. Istorinių faktų ir smulkmenų tikslus pateikimas – didelis komplimentas romano autoriai, kai kur minimos cidulkų (laiškų), tarpusavio susirašinėjimo tarp Imperatoriaus ir Jekaterinos, autentiškumas tikras.  Tikiu, kad ir visa kita surinkta medžiaga yra tiksli, K. Sabaliauskaitė tai daro skrupulingai, todėl istorijos pamatas, tas veiksmo “pamušalas“, yra labai įtikinantis ir nekeliantis abejonių.

Susidaro įspūdis, kad “Petro imeratorė“ yra tarsi natūralus “Silva Rerum&Co“ žingsnis tolyn, gerąja to žodžio prasme, tarsi kitas level’is – autorės kūryba progresuoja, interesų laukas plečiasi, taigi turime vieną iš nedaugelio lietuviškos literatūros šių dienų naujienų ir puošmenų, kuri tikrai gali užkariauti pasaulį, bet kuria to žodžio prasme. Apima savotiškas pasididžiavimas ir vidinis džiaugsmas, kad va, tuoj tuoj, apie šį romaną sužinos visą Europa. Mes esame svarbūs ir įdomūs, kartu ir turime kuo girtis – ar tai būtų pasakojimas apie viduramžių lietuvių bajorijos aistras, ar ši lietuviškai – rusiška meilės istorija.  Nice!

Kitą vertus, užvertus paskutinį puslapį, buvo ir rūgštelės ant liežuvio galo…jei trumpai, apie savo subjektyvius potyrius – nelimpa man tame romane viskas, ir tiek! O kodėl, taip ir nesupratau…Kažkas ne taip, kažkas trukdo, iki to galutinio “VOAU!“ (arba big O, gal kas nors supras, apie ką aš čia?). Pasitikiu autorės mezgama pagrindinės veikėjos istoriografija ir biografija, bet sociologija, psichologija – ne! Patosas su patosu, patoso padaže! Viskas taip atsidūstant, lėtai atsimerkiant, škias, ir tada labadiena, tau bus p*zda!

Net atmetus kai kurį literatūrinio dekoro perteklių, stringa…pats tekstas? Mano kvaila galva, ne taip net ir mirštama, ne taip pasakojama prieš mirtį, o ir pačios imperatorienės personažas toks…skystas? Kažkokia à la mirštanti ir savo š*duose gulinti moteris bei jos pezalai? Nuobodu! Nesumeluosiu, skaitant žiovavau kaip velnias, įdomiausia dalis pasirodė esą Jekaterinos istorija, o ne dabartinis veiksmas, kuris tarsi pritemptas, netikroviškas? Kažkoks dekoras kitam, įdomesniam pasakojamajam sluoksniui…

Užkliuvo ir tie rusiški keiksmažodžiai, tarsi koks bravūriškas autorės koziris šitame nelengvame pokerio mače. Taip ir nesupratau, kad reikalinga buvo ta chuj antologija, gal čia būsimas eksportas užsienio rinkoms? Kam reikėjo to mužikiško keiksmažodžio išaiškinimo? Kad būtų kiečiau? Bet tada kodėl tai tarsi vienkartinis aktas, vėliau to kietumo ir nebelieka? Ir apskritai, pasakojimas toks neįtikinantis – gal geriau būtų buvę viską trečiuoju asmeniu iškloti, tarsi iš šono? Kažkokia kokofonija ir sumaištis, margaspalvis maskaradas, susidedantis ir prastos dabarties, įdomios praeities, čia kalba “aš“ vardu, čia vėl pasakojama apie aplinką, rusiška mišrainė.

Nepaisant visų subjektyvių požiūrių, “Petro imperatorė“ yra bene geriausia, kas mūsų šaliai galėjo atsitikti istorinės literatūros rėmuose. Kaip teisingai sako žinovai, visi istorijos žinovai gali parašyti kažką rimto – kodėl nieko nėra iki šiol? Kristina Sabaliauskaitė išieško, įsigilina, užsimerkia ir pasakoja…moterišku žvilgsniu, gilyn ir vis įdomiau.

P. S.: vis tiek manau, kad dėl kūrinio kompozicijos ar apskritai, visos struktūros, reiktų pasitarti su kolegomis ar redakcija. Trūksta visai visai nedaug, iki didelio BLIAD!

Nuva:

“Supratau, kad negaliu nei žūti, nei patekti nelaisvėn. Nes Annuškai ir Lizettai bus pizda.“

“Dar viena valanda… O Johanna vis knarkia… Bet jau beveik šviesu, ir čiulba paukščiai. Vienas per kitą, lenktyniauja, kuris gražiau… Toks saldumas, tas jų čiulbesys… Saldžiai tebesmirda mėšlas po manimi… Nuo jo jau niežti šlaunis…“

“Visa tai man buvo visiškai pochui.“

„Aš niekada nesimėgavau kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis, nors šitai Rusijoje yra mėgstamiausia didžiūnų pramoga; be jos jie niekaip negali pajusti savo galybės“ 

2020 06 04

Turinys: 9/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7.6

Gillian Flynn “Dingusi“ (2013)

Jau antrą kartą perskaičiau šią knygą, ir jausmas tas pats – super! Bet pradėkime iš pradžių…

Tiesą sakant, pirmiausia pamačiau Davido Fincherio filmą “Gone girl“, su Benu Afflecku ir Rosemunda Pike – ir kartu su žmona likome išsižioję…Siužetas, veiksmo vingiai ir vaidyba buvo tokia įtraukianti ir tikroviška, kad likome gerąja prasme nustebinti. Vėliau, pas draugus pamatę knygą “Dingusi“, pagal kurią filmas ir suręstas, pasiprašėme jos skolon, ir abu perskaitėme. Tai įvyko prieš kelis metus, tačiau neseniai šią knygą “atradau“ vėl…dar sykį tas pats geras jausmas perskaičius – tikrai verta!

Manau, geriausia pirma perskaityti, tada tik pamatyti, bet šios istorijos atveju, bet kuris variantas yra tinkamas. “Dingusi“ – psichologinis detektyvas apie santuokos penkmetį švenčiančios šeimos tragediją – ogi ima ir pradingsta…žmona! Kas viskas būtų kiečiau, pasakojama kaip kokiam filmo scenarijui (manau, tik laiko klausimas, kada tai turėjo įvykti – nufilmuota drama pagal knygos medžiagą) – iš pradžių vieno veikėjo akimis, kitas epizodas – jau kito. Yra ir dienoraštis, jame irgi pilna “kabliukų“. Pasakojimas “skyla“ į kelias dalis, iš pradžių istorija, tada jos išaiškinimas, tada epilogas. Tobulas scenarijus tobulam filmui, that’s a fact!

“Dingusi“ turi kelis “sluoksnius“ – pati istorija yra tarsi šeimos detektyvas: dingsta žmogus, vyksta jo paieška, išaiškėja naujų faktų, situacija keičiasi ir kaista. Vėliau istorija išsisprendžia, atomazga, o po jos, kaip desertas, laukia dar ir epilogas…Skaitytojo palaikymas turėtų tapti švytuokle – ir pradžių aišku, kad neaišku, paskui palaikome vieną personažą, staiga viskas keičiasi…kol galų gale, suvokdamas bendrą vaizdą, gali pagalvoti, kad čia vos ne siaubiakas? Ne veltui kai kas lygina tokį stilių su legendiniu A. Hičkoku, panašumu yra…Lygiai taip įdomi ir pačios autorės išsakyta mintis, jog labiausiai jai patinka detektyvai A. Kristi stiliumi ir siaubo istorijos, bet ne su kirviais ar benzininiais pjūklais, o mūsų namuose atsirandantis šeimyniniai košmarai.

Kita medalio pusė bei “Dingusios“ grožis yra santuokos, vyro ir moters, psichologija – ir čia neriama gyliai, autorės moteriškas žvilgsnis įsižiūri ir…sugeba nustebinti. Kažkas lygino tokį požiūrį skalpeliui, tiesos yra…Rėžiama staigiai ir gyliai, apnuoginamos dažnos šeimyninės bėdos – susvetimėjimas, neištikimybė, savanaudiškumas; viskas išpreparuojama tarsi patologinėje anatomijoje. Įstrigęs sakinys iš pirmo romano lapo – “Ką mes vienas kitam padarėme?“, šitą būtų galima pakabinti svetainėje beveik kiekvienoje šeimoje…Gal tai, jog “Dingusios “ autorė – moteris (šitai pastebima iš pirmo skyriaus), leidžia į viską pažiūrėti moterišku skvarbiu žvilgsniu, kiek sumenkinant vyrišką pradą? Kitą vertus, tai lygiai taip pat puikiai padeda panagrinėti Veneros planetos atstovių id/ego/super ego, kartais net per stipriai nustebinant…

“Dingusi“ – puikus detektyvinis psichologinis referatas apie šeimos paslapčių užkaborius, visus ten slypinčius vorus ir pelėsius. Apie išeitį be padėties, psichologiją be ateities, Hičkokas ir Kristi kartu. Verta skaityti, verta žiūrėti filmą “Gone girl“ pagal šią knygą, verta sustabdyti pro šalį einančią žmoną ir kelias sekundes įdėmiai įsistebėti į jos akis. O gal ir ji?…

2020 12 29

Turinys: 8/10

Gylis: 10/10

Eiga: 10/10

Menas: 9/10

Ech…: 9/10

9,4