Rūta Šepetys “Tarp pilkų debesų (2011)

Neseniai dar kartą perskaičiau šį romaną. Tai esu daręs ir prieš metus, bet kadangi nuo to laiko nieko doro galvoje nebeliko, teko vėl pakartoti…Bet apie viską iš pradžių!

“Tarp pilkų debesų“ – pasakojimas apie lietuvių šeimos tragediją tarpukariu. 1941 birželio mėnesį prasidėjus trėmimų metui, į Altajaus kraštą svetur išrieda traukinys su Vilkų šeima. Tiksliau, šeimos galva tėvas Kostas, panašu, patenka į Krasnojarsko kalėjimą ir ten žūsta, o mama su sūnumi bei pagrindine romano veikėja, penkiolikmete Lina, mėnesį keliauja “kažkur“ į Rytus. Čia jie patiria žiaurių išbandymų – tiek dėl atšiaurios gyvenimo aplinkos, tiek dėl ruskių represijų. Tremtis Sibire būtų tikras gyvenimo-išgyvenimo testas bet kuriam iš mūsų, ir tai, ką patyrė lietuvių ar kitų Baltijos šalių gyventojai, nesuvokiama blaiviu protu…Per pagrindinės veikėjos Linos pasakojimą kalbama apie badą, kankinimus, nesiskaitymą su gyvybe, smurtą, patyčias bei kitas tautiečių patirtas negandas.

Romanas nėra tamsus, priešingai. Kaip rašoma anotacijoje, tarp pilkų debesų kartais sušvinta saulės spindulėlis…Žmogui, iš kurio atimta beveik viskas, ta saulė gali būti rastas pagalys laužo šilumai, negyva ir viso barako kaimynų išsikepta ir suvalgyta pelėda, Kalėdoms gautas šokolado gabalėlis, pavogtas ir slapta sušlamštas burokas. O visų svarbiausia – viltis, kad viskas pasikeis.

“Tarp pilkų debesų“ stipriosios pusės, mano subjektyvia nuomone, ir yra, tas šviesumas, tyrumas, lengvumas. Negaliu nepasufleruoti, jog autorė Rūta Šepetys, kurios tėvelis iš tiesų turėjo bėgti iš Lietuvos į Vokietiją, kad išvengtų tremties, rašė romaną, skirtą…paaugliams. Taip taip, “Tarp pilkų debesų“ orientuotas į jaunimą, todėl viskas yra taip “lengva“. Anaiptol tai nereiškiam, jog romanas primityvus, nors skaitant tokių minčių kilo…Sakiniai trumpi, pastraipos nedidelės, skyrelių gal septyniasdešimt virš 300 puslapio turinio, o susiskaito per pusantros dienos?

Nežinau, kodėl, galbūt dėl to, jog pasirinkta tema jaudina ir mane (o ir giminėje panašių istorijų yra nutikę), šis romanas sukėlė nemažai graudulio. Gėda prisipažinti, bet vietomis pasakojimas skelia tiesiai šviesiai, ir neaišku, ar dėl to paprastumo, ar dėl pasirinko autorės stiliaus, kerta į paširdžius. Taip, apie tremtį yra ir daugiau rašiusių tautiečių (net pati R. Šepetys rekomenduoja D. Grinkevičiūtės „Amžino įšalo žemę“. Kažkada ir man teko skaityti, tai…iki šiandien įstrigo vėjo gūsių ridenamos lietuvių kaukolės Sibiro ledynuose….brrr!), tačiau autorės novatoriškas, gaivus požiūris ir pasakojimo įtaiga, tikrai paveikūs. Nesu tikras, ar skaitydamas tokį romaną apie kokių armėnų ar arabų kančias, irgi graudinčiausi, bet kai aprašomas momentas, kaip pajudant traukiniams iš stoties visi gieda “Lietuva, Tėvyne mūsų…“, tai veikia.

O kur dar romane minima dailė, Munkas, jo “Šauksmas“, realiai egzistavęs gydytojas Samodurovas, kiti šio kūrinio artefaktai…labai ir labai gerai!

Antrą kartą “prarijus“ šį romaną, vis tiek iki galo nesupratau, kodėl jis mane taip veikia, be visų nacionalinių tautinių reikalų? Gi prisiminiau Edmondo De Amičio knygą “Širdis“, kur irgi iš širdies kalbama apie esminius gyvenimo klausimus, va tada ir supratau tokio, vadinkim, graudinančio teksto receptą – pasakoti tikrus įvykius nuoširdžiai, tarsi vaikui, kad viskas būtų paprasta, bet tikra. Labiau link “Mažojo princo“, tik ne taip tikroviškai ir šaltai, kaip “Senis ir jūra“…bet kokiu atveju, “Tarp pilkų debesų“ turi, kaip stereotipiškai sakoma, “kažką tokio“.

Nepaisant to, kad romanas išverstas į daugiau nei 27 kalbas, o Italijoje įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą, prie ko prikibti yra. Taip, pabaiga yra netobula, nors nebe netragiška, bet tokia…be pabaigos? Kitą vertus, kitaip ir negalėčiau sugalvoti? Visa tragiška istorija galų gale baigiasi pusėtinai, kam įdomūs dar 50 metų pilko gyvenimo KGB saugomoje Lietuvoje, grįžus iš Sibiro?

Nors ką tik išgyriau autorės rašymo stilių, vietomis jis išties primityvokas…gal greičiau sakyčiau, bedantis toks? Na va, “ėjo ėjo personažas, ir mirė.“ Bent jau to gylio neradau niekur, o pagrindinės veikėjos meilės istorija, net tas kuklus meilės trikampis…tokie beviltiški net? Pasikartosiu, jei romane būtų pasakojama ne apie lietuvius, man būtų visiškai neįdomu.

O pabaigai, kas labiausiai mane nustebino, šiandien (2021-01-20 d.), besigilinant į R. Šepetys biografiją ir apsilankymus Lietuvoje…Gi radau keletą nuorodų, pagal kurias supratau, jog reali romano pagrindinė veikėja egzistuoja, “Tarp pilkų debesų“ Linos prototipas yra tokia…Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. Smagu, jog su teko net ir pakalbėti! Kitą vertus, ir šiemet tą dar kartą labai norėčiau padaryti, jei išeitų, nes minėtoji ponia…vis dar dirbo Rumšiškių muziejuje.

Mūsų susitikimas su ponia Irena buvo trumpas, bet įsimintinas. Kažkada seniai seniai, prieš 10 metų, su žmona lankėmės Rumšiškėse. Apžiūrėję visas tas etnografines senienas, susidomėjome ekspozicija tremčiai – tarybiniu superstu vagonu ant bėgių ir tikra tremtinių jurta šalia. Čia mus pasitiko guvi močiutė, kuri nesustodamas pasakojo, pasakojo ir pasakojo…tada net nenutuokiau, kad, pvz., jurtoje, kurioje lietuviai praleisdavo dešimtmečius, žiemos metu temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, o nedidelis pliusas būtų buvęs tikra šventė…Ponia Irena energingai parodė savo tremties vietą žemėlapyje, papasakojo apie vėlesnias gyvenimo peripetijas….Kaip dabar pamenu, likau sužavėtas, fotografavau ją, o savo žmonai, kaip dabar pamenu, pasakiau – žiūrėk, čia tikra lietuvė, seno kirpimo, kitokios genties nei mes! Na tikrai, tarsi kitas žmogus, ne visi dabartiniai Homo postsovieticus – močiutė, kuri nebebijo nieko, kurios energijos užtektų visai giminei, ir kuri juda ir nesustoja! Likau sužavėtas tuomsyk…

Ir tik po daugelio metų mintis, gimusi tąkart Rumšiškėse, subrendo į suvokimą – gi ruskiai svetur ištrėmė tai pačius geriausius?.. Visą Lietuvos elitą, visus inteligentus, mokytus ir mačiusius gyvenimo žmones, visus, kurie net tremtyje dirbo ir prasigyveno, visus pačius pačiausius?! Sunaikino tautą nepataisomai, visus tautiečius – lyderius pašalino, palikdami (nesmerkiant nei likusių, nei savo giminės) tinginius, prisitaikėlius, banditus ar atsilikėlius? Gal kiek ir per žiauriai nuskambėjo mano mintyse tokia idėja, bet tuomet, žiūrint į ponią Ireną, kuriai šiandien virš 90 – ties metų, tas buvo aišku kaip dieną! Beje, viskas guli internetuose:

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/romano-tarp-pilku-debesu-herojes-isgyvenimai-sugule-i-atsiminimu-knyga-286-1415266

“Tarp pilkų debesų“ – kitoks, tačiau ne prastesnis romanas apie lietuvių tremtį. Tai pasaulinio lygio pasakojimas, virtęs filmu, garsinantis mūsų tautos kančias ir ryžtą. Trečią kartą tikrai neskaitysiu, bet su šiuo romanu susijusios istorijos bei legendos, jaudina ir šiandien.

P. S.: Internetai rašo, jog  JAV pasirodžius Rutos Sepetys knygai „Tarp pilkų debesų“, dalis skaitytojų ją supainiojo su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tikiuosi, ne dėl to tiražas iš viso 1 milijonas egzempliorių? Būtų tikrai smagu pamatyti tulą amerikietį, pasiruošusį erotikai, o randantį…egzotiką???

P. S. S.: šitą irgi privaloma pamatyti:

2021 01 18

Turinys: 8/10

Gylis: 6/10

Eiga: 8/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7.2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s