Neseniai pabaigta “Pegaso“ serijos knyga, sudaryta iš vienų garsiausių T. Capote’ės kūrinių, nuteikia dviprasmiškai – arba kažko pats nesupranti ir esi kvailas, arba Capote iš tikrųjų kiek pervertinamas? Atsakymas gali būti kažkur per vidurį, tą supratau guglindamas apie šį JAV tikrai garsų ir visų žinomą rašytoją. Taigi, apie viską nuo pat pradžių.
Visų pirmą, norėčiau pareikšti, kad minėtą rinkinį skaičiau… du su pusę karto! Tikrai taip, skaičiau pirmą kartą, nepatiko; pradėjau iš naujo, numečiau. Tada, pasidomėjęs autoriumi ir radęs daug naujos informacijos apie jį, skaičiau dar kartą… ir vėl “nudegiau“, nes to literatūrinio stebuklo neradau. Faktas, kad Capote’ės prieš tai net girdėjęs nesu (tai nieko gero nesako apie mano išsilavinimą), faktas, kad pokario Amerikoje jis buvo literatūrinė superstar, pagal šio rašytojo kūrinius nufilmuota kelios dešimtys filmų, vien ko vertas “Pusryčiai pas Tifani“ su Audrey Hepburn!
Pirmoji knygos dalis – apysaka “Pusryčiai pas Tifani“. Čia pasakojama apie pradedančio rašytojo draugystę su išdykusia kaimyne… ir žodis “išdykusi“ čia parašytas su avansu. Pasakojama pirmu asmeniu; tarpukario Niujorke butą išsinuomavęs vyriškis susipažįsta ir susižavi savo kaimyne, panele Hole Golaitli. Ši jauna, daili mergaičiukė rengia savo bute vakarėlius, šokius ir susitikimus su gausia vyriška kompanija, elgiasi su visais draugiškai, ji visada pasipuošusi ir žavinga. Rašytojas pamažu susidraugauja su kaimyne, atsiskleidžia gana komplikuotas ir sudėtingas šios jaunos moters pasaulis ir tamsūs praeities šešėliai… Apysaka baigiasi rašytojui tampant vis garsesniam, o dailiai kaimynei sprunkant iš šalies.
Keli pastebėjimai apie “Pusryčius“ – jei ne visas amerikoniškas ažiotažas, filmai ir muzikos, nieko gero tame pasakojime aš ir neradau…Pagalvojau, vos ne kaip Žemaitės pasakojimas apie “Laimę nutekėjimo“ (šiuo atveju, gal labiau, laimė netekėjimo), tik apie kitus laikus ir su kitais veikėjais. Banalus pasakojimas apie pasileidusios moters kelius ir klystkelius, ir taškas. Patiko reveransas jaukiam, prabangiam dolce vita Amerikoje, blizgučiai, niekučiai, o jei turi kapitalo, ir auksučiai prabangioje parduotuvėje “Pas Tifani“, kur taip malonu ir gera pabūti… tas toks naivus amerikietiškos svajonės vaikymasis. Patiko rašytojo “gimdomas“ naujos Amerikos Veneros įvaizdis – nepriklausoma mergina, galinti daryti ką norinti ir su kuo norinti (nors ir pati nežinanti, ko siekianti iš gyvenimo). Visą kita – lėkšti pliurpalai, deja.
Nebūdamas tikras dėl savo literatūrinio išsilavinimo, peržiūrėjau pagal šią apysaką susuktą filmą, su minėta Audrey Hepburn – gal kažką ne taip supratau, gal kažkas praslydo? Nė velnio, viskas taip, kaip yra – filmas pasirodė dar š*dinesnis už knygą, viskas saldu, pakeista ir išdarkyta! Gal tie dorovės niuansai, tokie kaip paleistuvės vaidmens įtaka aktorės tolimesnei karjerai ar pan., kažkam ir įdomus, man tai nelabai. Iš tiesų, tai tas 1961 metų filmas yra saldi pasaka apie eilinę pifą barakudą, kuri pati nežino, ko nori iš gyvenimo, nepaisant dailios aktorės A. Hepburn pastangų suvaidinti įtikinančiai. Vienintelė nauda ir laimėjimas iš to filmo – tai kompozitorius H. Mancini ir daina “Moon river“. Visiškas nusivylimas ir pasipiktinimas!
Mano natūralus pyktis kiek atlėgo, tęsiant skaitymą toliau – trys T. Capote apysakos, „Namukas tarp gėlių“, „Deimantinė gitara“ ir „Kalėdiniai atsiminimai“, jau šis tas, jau jau. Pirmajame pasakojama apie miesto palydovės ir vyrų linksmintojos įsimylėjimą, atsivertimą ir išsikraustymą į kalnų namelį, su naujuoju draugu. Gana magiška, įstrigo emocingi dialogai, egzotika, yra G. G. Marquez’o stiliaus stebuklingo realizmo atspalvių. Pati istorija, nors su nutylėjimais, dvasinga ir ori.
“Deimantinė gitara“ – pasakojimas apie nuteistuosius; čia “piešiamas“ atokaus kalėjimo gyvenimas, kurį pakeičia naujai atvežtas jaunuolis. Šis kasdieną linksmina draugus gitara, pasakoja kolegoms apie egzotiškas šalis (kuriose nebuvo), o susidraugavęs su pačiu šustriausiu iš kalinių, pradeda regzti planą, kaip pabėgti į laisvę… Tokie pokyčiai negali nedaryti įtakos nuteistiesiems, rizika, viltis ir svajonės sumaišo jiems galvas… Jaunuolis pabėga, visiems trumpai akyse užsidegusi viltis užgęsta, gyvenimas po to jau nebebūna toks, koks prieš tai. Gana išbaigtas ir gilus pasakojimas, viskas susiskaitė puikiai.
„Kalėdiniai atsiminimai“ – labiausiai patikęs kūrinys visoje knygoje. Čia pasakojama močiutės ir anūko draugystės istorija. Panašu, autobiografiška apysaka todėl ir užkabino, nes viskas nuoširdu, šilta ir tikra…Berniuko akimis prisimenamos dienos su sena močiute, ir kertinis jų draugystės akcentas – kalėdinių pyragų kepimas. Tam ruošiamasi vos ne visus metus, atėjus tinkamai momentui, kelias dienas vyksta intensyvus darbas, galop skanūs pyragai siunčiami šalies prezidentui, atiduodami už produktus ar padovanojami patikusiems žmonėms. Su nostalgija ir meile pasakojama draugystės istorija turi graudžia pabaigą, o visa istorija tikra, nesumeluota, graudi ir elegiška.
“Kiti balsai, kiti kambariai“ – kietas riešutėlis, kurio, bene pirmą kartą gyvenime, arba neperkandau/nesupratau, arba nelabai ir patiko…Tarp kitko, ieškant kitų skaitytojų nuomonės, nustebau, kad dažniausiai naudojama šita klišė, nuo kurios reikia bėgte bėgti: “Kiti balsai, kiti kambariai“ – tai moderniosios JAV Pietų literatūros kūrinys, pasakojantis apie jautrų berniuką, kuriam peržengti paauglystės siaubus ir vienatvę padeda du žmonės: pasaulio išmintį sukaupęs ciniškas intelektualas dėdė ir šauni, naivi padūkėlė jo draugė.“ Šis atpasakojimas yra visur, visiškai vienodai nukopijuotas, gana tikslus, bet tik tiek.
Pats romanas pasirodė gana klampus, toks noire stiliaus filmas apie…nieką. Kaip ir matyta “Pusryčiai pas Tifani“ ekranizacija, nelabai supratau, apie ką mes čia kalbame? Taip, tai vėlgi gana autobiografiška istorija apie berniuką, kuris, netekęs mamos, patenka pas keistą nematytą tėvą, keisto miestelio keistame rajone, su keistais giminėmis. Paaiškėja, kad tėvas paralyžuotas tetraplegikas, po buvusio šautinio sužalojimo, taigi tėvo kaip ir nėra, o tikroji mama mirusi. Berniukui Džoeliui Noksui tenka gyventi su nepažįstamu pusbroliu Randolfu, jo pagalbininke (žmona?) Eime, tarnais juodaodžiais, savo paauglystės siaubais ir šimtu mistiniu regėjimu bei magija aplink.
“Kiti balsai, kiti kambariai“ turi savo magic – vien ko verti gamtos aprašymai, kurie tarsi suasmeninami su veikėju ar jo mintimis, net neįsivaizduoju, kaip tai vadinama literatūriškai? Gana tikroviškai įsigilinamą į vaiko virtimo suaugusiu pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį, tas trapus ir dramatiškas amžiaus tarpsnis… po nuotykių Skalių Laukymėje Džoelis jau kitoks, už nugaros paliekama vaikystė ir einama toliau. JAV aktyvistai, gėjai ir lesbietės tikriausiai dievina personažą Randolfą, kuris neslepia savo homoseksualumo, vaikšto prie jaunojo Džoelio pusplikis ir mėgsta persirenginėti. Nu tikrai pasaka!
Internetai rašo, kad išdykusi ir nenuorama pagrindinio veikėjo Džoelio draugė Anabelė – kitos žymios JAV rašytojos, Harper Lee, „Nežudyk strazdo giesmininko“ autorės prototipas. Gi šioji garsi rašytoja, savajame “Strazde“ irgi yra įvedusi veikėją, kuris panašus į T. Capote…Gražu, bet jei nesi JAV literatūros žinovas, koks gi skirtumas? Pasirodo, JAV T. Capote yra garsus savo homoseksualiais pasisakymais (tas jaučiasi ir skaitytuose kūriniuose), jis netgi neslėpdavo savo pažiūrų, kas ankstyvais pokario metais būdavo tikrai stipru net ir JAV. Labai gerai, bet man koks skirtumas?
Turiu pažymėti, kad skaitomas tekstas nebuvo sklandus gal ir…dėl vertimo? Puikus pavyzdys – jau minėtas “Trempdamas stangų atvašyną“. Neįsivaizduoju, kokį originalų tekstą turėjo išversti vertėjas, bet net ir man atvėpo žabtai, WTF?! O jei pabandžius paprasčiau, aiškiau? Kai kurios mintys tokios klampios, kad perskaitai vieną kartą, antrą – ir, tiesą sakant, jau būni pavargęs, o prasmė “įklimpsta“ į stangų atvašyną. Žinoma, kažkada piktinausi ir J. G. Ballard “Saulės imperijos“ tekstu, pasirodo, ir originalas parašytas būtent tuo klaikiu stiliumi – gal čia panašūs reikalai? Kitą vertus, tai gali patikti arba nepatikti, ir man nepatiko.
Mano pažintis su T. Capote – savotiška, kitokia, europietiška. Viskas kiek komplikuota, tačiau daug išjausta, nostalgiška, elegiška ir beprasmiška. Gaila, kad ne viską supratau, gaila, nelabai patiko. Gal kiek vėliau, imsiuosi kitų jo kūrinių?
“Pasaulis – baugi vieta, taip, jis tą žino – pasaulis netvarus (kas gali būti ar bent atrodyti amžina?): uolos suyra, upės užšąla, vaisiai supūva; juodiesiems ir baltiesiems kraujas iš žaizdos dūrio teka vienodai; bene daugiausia tiesos pasako dresuotos papūgos, o kas vienišesnis – vanagas ar kirmėlė? – visos žydinčios širdys suvysta ir susiraukšlėja, kaip ir jas iškėlus žolė, vyras senatvėje subobėja, o žmonai ima želti ūsai; visa kinta ir kinta kas akimirką, kaip slenkančios „velnio rato“ kabinos.“
“Vienatvė, kaip ir karščiavimas, tarpsta naktį, bet su juo sulaukiau aušros, brėkštančios medžiuose nelyginant paukščio giesmė, o kai patekėjo saulė, jis išnėrė savo pirštus iš manųjų ir nuėjo – mano draugužis, miglų bernelis.“
“Juk mums tereikia, kad kas apkabintų… ir pasakytų…kad viskas (viskas yra keistas dalykas – pienelis kūdikiui ir tėtės akys, šaltą rytą pleškančios malkos, ūkaujančios pelėdos ir po pamokų tave pravirkdęs berniūkštis, ilgi mamos plaukai, bijojimas ir iškreipti veidai ant miegamojo sienos)… viskas bus gerai.“
“Galva gali paklausyti patarimo, bet ne širdis, o meilė nepaiso geografijos ir neturi ribų: nugramzdink ją į gelmes su svarčiu – vis tiek išnirs į paviršių; ir kodėl gi ne? Bet kokia žmogaus prigimty tūnanti meilė yra tikra ir graži, tik veidmainiai laiko žmogų atsakingu už tai, ką jis myli <>.“
“Mylėti reikia dar ir daugybę dalykų, kuriuos mylimas žmogus ima tik simbolizuoti; mylinčiojo akyse tikri šios žemės mylimieji – tai alyvų properša, laivo žiburiai, mokyklos varpeliai, peizažai, pašnekesių nuotrupos, draugai, vienas vaiko sekmadienis, pradingę balsai, pamėgtas kostiumas, ruduo ir visi metų laikai, prisiminimai – taip, gyvenimo žemė ir vanduo – prisiminimai.“
“Šiame kambaryje nebūna nei dienos, nei nakties, metų laikai čia nesikeičia, ir kai mirsiu, jeigu dar nesu miręs, norėčiau būti mirtinai girtas ir susirietęs, kaip motinos įsčiose, šiltame tamsos kraujyje. Ar ne ironiškas galas? Juk savo prakeiktos sielos gelmėj tenorėjau švelnaus tyro gyvenimo, duonos ir vandens, paprastos pastogės su mylima moterim, nieko daugiau.“
“Danguje driekėsi balsvas popietės veidas; mano priešas, pamanė Džoelis, yra ten, už tų stiklinių dūmuojančių debesų; kad ir kas tas priešas būtų, ši švytinti blausa ir yra jo atvaizdas. Šiuo atžvilgiu Aidabelei galima pavydėti, ji bent pažįsta savo priešus.“
“Jiems dar negimus, taigi – kažin kokie tada buvo laikai? Tokie pat, kaip ir dabar, o jiems mirus irgi bus tokie pat: šitie medžiai, dangus, žemė, štai šios gėlės, saulė ir vėjas liks visai tokie pat, pasikeis tik jie – širdys virs dulkėmis. Dabar, būdamas trylikos, Džoelis priartėjo prie mirties pažinimo labiau nei kada nors vėliau: jo viduj žydėjo gėlė, ir netrukus, kai stangrūs žiedlapiai visai prasiskleis, kai jaunystės saulė pasieks zenitą, jis, kaip anksčiau kiti, nusigręš ieškodamas, kur atsidaro kitos durys.“
“Perėję per cukrašvendrių lauką, užkopę siauru kaip siūlas takeliu, praėję pro negrų namelį, kur kieme nuogas vaikas glamonėjo juodą ožką.“
“O keisčiausias buvo regėti du suaugusius vyrus, stovinčius bjauriame kambarėlyje ir besibučiuojančius.“
“O keistasis senas namas jau, Dievas žino, keik laiko stovi tuščias, kalbama, kad kadaise jame gyveno trys rafinuotos seserys, kurias išprievartavo ir žiauriai nužudė nuožmus banditas iš Šiaurės, jojęs sidabriškai širmu žirgu ir vilkėjęs aksominę mantiją, raudoną nuo pietiečių moterų kraujo.“
“Pradžioj vanduo, o pabaigoj ugnis. Geroji knyga niekur nepasakojo, kodėl mes pusiaukely tarp jų.“
“Dirbame tamsoje, darom, ką galim, duodam, ką turim. Mūsų abejonė – tai mūsų aistra, o aistra – mums skirta užduotis.“ (citata iš H. Džeimso apysakos).
P. S.: Pirmasis “Kiti balsai, kiti kambariai“ leidimas buvo su intriguojančia autoriaus nuotrauka viršelyje, kur jis užsidėjęs rankas sau…ant klyno. Tuo metu tai sukėlė puritoniškų skaitytojų skandalą, pateko į spaudą ir pan. Nu tikrai tas Capote kietas!
2021 02 16
Turinys: 7/10
Gylis: 7/10
Eiga: 8/10
Menas: 7/10
Ech…: 7/10
7.2
poligrafovicius 