Charles Dickens „Didieji lūkesčiai“ (2018)

Šį romaną neseniai “sudorojau“ antrąjį kartą. Vėl pasikartojo tas pats skaitymo scenarijus – nors “Didžiuosius lūkesčius“ jau esu ryte prarijęs prieš pusmetį, galvoje neliko nieko blogo ar gero…kiek pamenu, nieko gero tai tikrai! Bet apie viską iš pradžių…

„Didieji lūkesčiai“ – septynmečio Pipo virtimo džentelmenu nuotykiai XIX amžiaus Anglijoje. Tikriausiai pačioje bjauriausioje – Kento – grafystėje, pelkėtame Temzės žiočių rajone, gyvenantis berniukas vieną sykį pagelbėja į bėdą patekusiam pabėgėliui kaliniui Magvičui. Šis nuotykis tuom ir baigiasi; berniukas su didele paslaptimi širdyje grįžta gyventi į savo vargingą, tačiau pilną tikrumo bei nuoširdžių draugų buitį. Po kurio laiko, visai netikėtai, Pipą aplanko sėkmė ir didieji jo lūkesčiai – nepažįstamas rėmėjas, per nusamdytą advokatą, daug svarų investuoja į berniuko auklėjimą, mokymą ir pavertimą džentelmenu. Ir ne bet kur, o pačioje sostinėje, Londone!

Pipo aplinka vaizduojama labai tikroviškai ir su cinkeliu, personažai autoriaus tikrai kažkur matyti ar stulbinančiai įtikinamai išjausti – Pipo sesuo, auklėjanti berniuką “savomis rankomis“; kaimynas, sėklų pardavėjas ponas Pemblčiukas, nuolat tą primenantis vaikui ir kitaip “knisantis“ jam protą; kaip antagonistas subtiliai ir jautriai aprašomas geriausias Pipo draugas Džo – geros širdies kalvis, aiškiai nesugebantis pasakyti rišlaus sakinio, tačiau dėl savo gero būdo esantis vienintelis berniuko tikras draugas…

Sutinkame ir meilės istoriją, kai Pipas įsimyli šaltą ir bejausmę netoli gyvenančios ponios Hevišem globotinę, panelę Estelą… Nors iš pat pradžių aišku, kad vaikystėje berniuką niekinanti mergaitė negali tapti nuoširdžia jo partnere, patenkame į tradicinį meilės trikampį, Viktorijos laikų Anglijoje. O kur dar Pipo nuotykiai su jo geriausiu draugu Herbertu, labai įtikinantys britiškos teisėsaugos atstovų tipažai, advokatai ponas Vemikas bei Džegersas… Vietomis viskas taip suintensyvėja ir surimtėja, vos ne “Nusikaltimas ir bausmė“! Istorija vos ne apie bjaurųjį ančiuką, tačiau pabaiga kiek kitokia, lengvai nuspėjama ir tikėtina, apžvelgiant visus personažus bei jų tipažus.

Charles’o Dickens’o „Didieji lūkesčiai“ – romanas apie augimą, brendimą, virsmą; konkrečiau – berniuko virtimą jaunuoliu. Esant palankiomis sąlygomis, iš mažo daigelio – eilinio kaimo vaiko – gali išaugti galingas ąžuolas, įsivaizduokim, tikras Viktorijos laikų džentelmenas! Bet ar tikrai taip? Kaip “Meistre ir Margaritoje“ rašė M. Bulgakovas, kartais net ir gausiai laistomi ananasai…supūva? Romane atkreipiamas dėmesys į pavojus ir pagundas, einant teisingo kelio link, ir ar tikrai lūkesčiai gali tapti vieninteliu gyvenimo moto, pamirštant artimuosius ir tave mylinčius žmones?

“Lūkesčiuose“ liečiamos ir kitos svarbios, gyvenimiškos temos, pvz., draugystės išbandymas – koks turėtų būti geras draugas? Esant pasirinkimo galimybei, ką darytumėme – ar išduotumėme draugą, nors visi iš to ir turėtų naudos, ar liktumėme jam ištikimi, nors abu nukentėtumėme? Ir galų gale, kaip nepriteklius, blogėjanti aplinka veikia žmogų ir draugystę? Kas nutiktų mums ir mūsų draugams, jei vienam iš mūsų ateitų juodos dienos?

Nustebino puikus Ch. Dickens’o ironijos jausmas – kai kurie sakiniai išties amžini, galima cituoti ir cituoti, pvz., “…pono Vopslio senelės sesuo įveikė savo įsisenėjusį įprotį gyventi…“, “atrodė, kad net valgomą sumuštinį jis prieš tai įgąsdina…” (apie advokatą p. Džegersą). Šiek tiek ironiškas ir pats romano pavadinimas – argi lūkesčiai gali būti didesni ar mažesni? Lygiai taip pat, kai kavinėje prašoma duoti geresnio maisto, nes…šis berniukas “turi lūkesčių tapti džentelmenu“!

Beskaitant romaną, šovė idėja, jog autorius plačiąja prasme šaiposi iš socialinių dogmų bei XIX amžiaus Anglijos briedo – “būti džentelmenu“. Ar “Didžiuosiuose lūkesčiuose“ vaizduojamas geraširdis Džo nėra geresnis žmogus nei visi kiti eiliniai Londono džentelmenai? Ir kaip turi elgtis džentelmenas, kas yra norma, o kas – blogis? Ar sąžiningas darbas kalvėje visą gyvenimą yra blogiau nei buvimas à la džentelmenu ir svetimų pinigų leidimas brangiam vynui?

Autorius bando išnagrinėti ir kitą dilemą – ar pinigai atneša laimę? Gal tuo metu, britiško imperializmo (pabandom palyginti su šios dienos, amerikonišku kapitalizmu) apsėstoje Anglijoje, toks klausimas pats savaime būtų šventvagiškas, tačiau argi tai visus laikus ir epochas pergyvenantis, egzistencinis svarstymas? Pagal romano istoriją, kaimo berniuko nesėkmingo virtimo ponaičiu pasaką, atsakymas yra aiškus – “Ne!“.

Charles’o Dickens’o „Didieji lūkesčiai“ – klasikinis, paprastas ir nesudėtingas romanas. Šiek tiek psichologijos, šiek tiek detektyvo, “teisinga“ ir gera istorija, va tau ir sėkmės receptas. Patiko paprastumas, nepametant prasmės, patiko ironija, sveikas protas bei tikslus ydų bei tuštybės demaskavimas. Natūralūs dialogai, tarsi paties autoriaus (čia aš tikriausiai mažai klystu, nes autorius pats yra ir sėdėjęs kalėjime, ir vergavęs savo vaikystėje, taip pat patyręs didelį nepriteklių) išgyventos kasdieninės istorijos, nesuvaidintos emocijos…paprasta ir veiksminga!

Kitą vertus, toks paprastumas, šioks toks primityvumas ir buvo kliūtis galvoti, jog Dickens’as yra best of best – tikrai ne. Gal tai ir klasika, gal geriausias jo romanas, tai nedarė absoliučiai jokios įtakos mano paties apmąstymams, jog…“Didieji lūkesčiai“ – klasika, kurią reikia perskaityti ir žinoti. Bet tik tiek.

2021 01 31

Turinys: 8/10

Gylis: 8/10

Eiga: 7/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7.4

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s