Jurga Ivanauskaitė „Placebas“ (2018)

Perskaičiau šitą reikalą dar kartą…dar ir dar, bet kas iš to? Nežinau, kodėl, bet vienintelis perskaitytas Jurgos Ivanauskaitės kūrinys man pasirodė toks prastas, kad net pats savimi nustebau, pasipiktinau, kol galų gale, tarp visų ditirambų, radau gerb. R. Kmitos minčių – pasirašau po kiekviena iš jų:

https://www.rasyk.lt/knygos/placebas/1966.html

Jurga Ivanauskaitė „Placebas“ – romanas apie suklastotą, netikrą, neveikiantį, mistinių “jų“ mums siūlomą pasaulį. Šioje savotiškoje “Matricoje“ viskas surežisuota, valdoma, įtakojama, nuspėjama, o eiliniai tautiečiai panašūs į lėlių teatro marionetes, su kuriomis gali daryti, ką tik nori. Panašu į paranoją, bet, deja, neįvardinta mistinė organizacija valdo eilinius žmogelius per jau užkrėstą laikraščių popierių, nekalbant 25-ą kadrą turinčią televiziją, visokius suicidometrus ir panašiai. Trumpai tariant, visi esame pavirtę zombiais, lengvai manipuliuojamais individais. O DABAR – REKLAMA!

Pati istorija “sukalta“ iš keletos veikėjų gyvenimo siužetų – žuvusios/nusižudžiusios/nužudytos būrėjos Julijos pomirtinių klajonių po Vilniaus miestą ir buvusio gyvenimo apmąstymo; jos draugės žurnalistės Ritos specialaus tyrimo bei besikeičiančio gyvenimo peripetijų; dviejų brolių, TV žvaigždės Makso Vakario a.k.a Prano Purvanecko, bei Angelo Sargo, a.k.a Tado Purvanecko, nuotykių. Dar kažkur kniaukia ir savo istoriją pasakoją būrėjos katė Bastetė, sutinkame ir mistinių ““ agento Jono Jonaičio personažą, sekame jo apmąstymus.

Jau žinant pagrindinius veikėjus bei jų likimus, galime patys savo mintyse susidėlioti visą istoriją – Vilniaus mieste žūsta garsi būrėja Julija. Šios draugė žurnalistė Rita bando išsiaiškinti mirties priežastį. Paaiškėja, kad Julija artimai bendravo kone su pusę Vilniaus, tačiau romanas sukasi apie du jos mylimus brolius – pramogų verslo atstovą Praną – Maksą Vakarį ir Tadą, mistinių galių turintį žmonių gyduolį. Paradui diriguoja nežinomasis “jis“, darydamas įtaką visur. Savo pačios buvusią erdvę mato tiek mirusi Julija, tiek jos katė. Va ir visos mišios!

Deja, dar ne visos. “Placebas“ margas kaip nukainotą mišrainė, be minimo detektyvo elementų, yra ir mistikos, pasakos, vietomis bandyta atsikąsti ir humoreskos? Viskas “sutepta“ tarsi kokiu majonezu, įvairiais 2000 – ųjų metų atributais ir gyvensenos žymėmis, kai kur – lyriniai nukrypimai, kaip būdavę prie sovietų…boring! Jau kelintą kartą skaitant šį romaną (pirmąkart jis buvo tiesiog numestas, nebeišvėrus), susidaro įspūdis, jog jei a. a. J. Ivanauskaitė būtų rašiusi apie Jonuką ir Grytutę, būtų išpasakotą tiek apie tarybinius Grytutės vystyklus, tiek apie Jonuką pirmos klasės vargus…apie viską, bet ne apie esmę.

Deja, dar kartą – perskaičiau “Placebą“ dar kartą ir atnaujinau savo skelbimą, kad noriu šią dovanų gautą knygą parduoti…nu baisu! Žinoma, tikėjausi daug, žinoma, knyga išleista n-ioliktą kartą, žinoma, Jurga buvo superstar, tik aš nieko nesuprantu…Bet žinote ką? Man tai nerūpi, o ši knyga – ne stebuklai! “Placebas“ vokiečiams? Baikit, nemanau!

Bandant atrasti kažkiek grožio purvyne, J. Ivanauskaitė, įsijausdama į kasdienybės mantras, gana detaliai pasakoja apie tuometinio gyvenimo peripetijas – politika, manipuliacijos masėmis, TV ardomoji veikla. Ir kasdieninis miestas Vilnius – barokas, Pilies gatvė, žmonės ir katės. Nemanau, kad Jurgos taip reklamuojamas budizmas&Co yra šventa karvė (tiesą sakant, nepamenu ir man visiškai dzin, ar pati Jurga buvo garsi budistė? Lietuvos budizmo matrona? O kam tai rūpi?), bet tie visi smilkalai, mantros, budizmo vietinių, o gal ir visuotinių, dievukų minėjimas ir veiksmas aplink mandalas…ne literatūra, bet gražu. Kažkiek rytietiškos estetikos “Placebe“ radau…

Ne literatūra, bet kažkiek gražu ir aprašomas būrėjos Julijos virsmas miriop link, jos patiriami regėjimai…kažkas dar nesutikto kitur, vibracijos ir virpesiai, vos ne Uspaskicho vanduo, bet kiek kitaip. Todėl – gražu. Pora dialogų yra tikrai iš gyvenimo. Užskaitom! Taro kortos – sudomintas, kelioms minutėms.

Visa kita romano dalis man badyte badė akis…gal kažko nesupratau, bet prikibau vos ne prie pavadinimo – placebas? Tai visas lietuvio gyvenimas toks? O kokia romano prasmė ir peršama mintis – kovoti prieš tai? Tada, pagal rašytoja, pavirsi eiline “jų“ suvystyta Rita arba būsi nužudytas kaip Julija…Dirbi kartu su įsivaizduojamais blogiukais? Bet tai ne išeitis, ką parodoma per Makso Vakario personažą…kokia pavadinimo ir à la “Matricos lithuanicus“ prasmė tada? Beprasmis kūrinys?

Apie lotyniškus įvardinimus ir apskritai, pavadinimus – negi J. Ivanauskaitė manė, kad pezėdama lotyniškais žodžiais bus populiari ir kieta? Tuomet su jos logika visai pro šalį – romane pilna visokiausių menamos mafijos programų ir suktybių pavadinimai lotyniškai, pvz., aparatas VOX POPULI, nužudymas MORTAL KOMBAT ir panašus briedas…visiška neskoninga ir popsinė mišrainė…Kaip ir veikėjų vardai – Julija, Tadas, Pranas, Rita, Jonas…nu taip netikroviška, lyg būtų tyčia sugalvota kuo idiotiškiau!

Galima kibti ir kibti, bet nekyla ranka…apie pačio romano tikslo ir vidinio “aš“ kovos beprasmybę jau išsiaiškinome – “Placebas“ yra apie nieką, nieko nesiūlantis fantastinių faktų rinkinys. Ne gana to, net ir menama slapta organizacija vaizduojama…taip skystai!!! Neįtikino nė kruopelės, mistiniai užnuodyti laikraščiai (bet nuodai veikia dvi dienas tik), nuodinga TV programa, suicidometrai ir dar kitokie idiotiški aparatai…net nesugalvočiau dar prasčiau! Net su R. Gavelio “Vilniaus pokerio“ paranojine Vargalio (bent veikėjo vardas normalus?) fantazija, Jurgai iki to šimtai metų meditacijų…

Apie vieną iš romano herojų – katę Bastetę. Čia reiktų atskiro zoologų ir literatūrologų ištyrimų, bet visa ta panegirika ir patosas mistinei katei, Egipto faraono sesei (kad ir kaip ten bebuvo), jos nuostabiai idealiam kūnui, jos gracijai ir maloniam balsui…atsibosta gal? Nemanau, kad blogai apie žmogaus pasaulį ir jo demonus pasakoti iš katės pozicijos, bet pusę “katės istorijų“ yra paprasčiausias vėjas, pezalai ir pezalai. Skaitant jau kelintą kartą, juos tiesiog praleidau.

Trumpai tariant, “Placebas“ kol kas lieka viena prasčiausia mano skaityta knyga. Gaila, jog pažinau Jurgos kūrybą nuo šio romano, gaila, kad tikėjausi labai labai daug…teks imtis kitų jos kūrinių, juk turi būti kažkas tokio? Vertinant įtaigą, kūrinio nuotaiką ir liekantį jausmą perskaičius, “Placebas“ turi geriausiu atveju dešimtadalį “Vilniaus pokerio“. Pagal minčių gyli, romanas nevertinamas, nes lėkštas kaip laikraščio skelbimai. Mintys plėtojamos bukai ir popsiškai, panašu, romanas išties rašytas pagal užsakymą…Gaila!

Įstrigę:

“Bandydama suprasti, kodėl moterys viena kitai būna tokios žiaurios, Julija nusprendė, kad kiekviena žino savo priešę turint visai lyčiai būdingą aukštą “skausmo slenkstį“, todėl ir smūgiuoja tiek, kiek kita gali iškęsti.“

“O buvusios bičiulės, nuėjusios feministiniais klystkeliais arba virtusios gyvenimo užguitomis vištomis, kaip Rita, aiškino, jog savo pažiūromis Julija neva stengiasi įsiteikti vyrams, apskritai yra Meilės vergė, kuri daro viską – rengiasi, kvėpinasi, dažo plaukus, blakstienas, lūpas – vien tik todėl, kad įtiktų patinams.“

2021 02 02

Turinys: 7/10

Gylis: 6/10

Eiga: 6/10

Menas: 6/10

Ech…: 4/10

5,8

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s