Ką tik užverčiau šio detektyvo – siaubo romano paskutinį puslapį ir apsidžiaugiau – pagaliau pavyko įveikti visą neploną, 504 puslapių, knygą! Tikėjausi DAUG daugiau, atsiliepimai buvo ŽYMIAI geresni, o anksčiau, senais senais laikais, S. King buvo SMARKIAI “kietesnis“. Gal rašytojui reiktų…sugrįžti prie svaigalų ir sukurti kažką tikrai įdomaus, šiurpinančio ir išjausto? Juokauju!
“Svetimas“ – amerikietiškas detektyvas, jei galima naudotis tokiomis klišėmis: matome mažą JAV miestelį, visų gerbiamą ir pažįstamą beisbolo trenerį, kuris apkaltinamas nužudžius…savo auklėtinį. Beisbolas, vinčesteriai, žlėgtainiai su kumpiu, indėnai ir dvasios…ir daug daug kraujo, neaiškaus balkšvo skysčio šalia aukos ir aukoje.
Įtariamasis, Teris Meitlandas, yra suimamas per berniukų beisbolo lygos pusfinalį, visų pusantro tūkstančio žiūrovų akivaizdoje. Tyrimo eigoje išaiškėja stulbinantys faktai – treneris turi geležinį alibi, nes su savo kolegomis žmogžudystės metu buvęs kitame miestelyje! Šį faktą patvirtina eilė liudininkų, vaizdo įrašas ir trenerio nuostaba…Situacija nepalengvėja išsiaiškinus, jog nužudymo vietoje rasti pirštų antspaudai yra Terio Meitlando, kas visai sujaukia protus detektyvams, visam miesteliui ir…skaitytojui?
Nepaisant tobulos pradžios, “Svetimas“ jau po 50 puslapių išsikvepia ir toks lieka iki pat pabaigos…sakyčiau, netgi priešingai, kūrinys blogėja akyse! Kaip rašė vienas skaitytojas, esant tokiam siužetui, kai asmuo vienu metu tarsi būna dviejuose vietose, lieka keli literatūriniai sprendimai – arba jis turi nežinomą brolį – dvynį; arba kažkas kažkur suklydo? O gal…veikia tamsiosios jėgos? Bingo! Mes turime laimėtoją, kas pirmas tai pasakė?
Siužetas banalėja akyse, veiksmo mažėja ir jis tampa…nuobodus? Atsiranda nauji personažai, istorijos gelbėtojai, o tikrasis svetimas, “piktoji dvasia“, nė velnio nebeprimena “Švytėjimo“ blogio…banalu, banalu, banalu!
Mano galva, S. King’as, vienas mėgstamų mano rašytojų, pergyveno savo “auksinį laikotarpį“, o dabar bando prasisukti kepdamas kažką panašaus kaip anksčiau…tik tai jam pavyksta ne visada. Kartais ir puiki įžanga, toks “king’iškas“ stilius bei detalės, ne visada baigiasi taip įspūdingai, kaip anksčiau, todėl man nesuprantami nei deklaruojami reitingai, nei ovacijos, nei tokios kūrybos tikslas.
Kad viskas būtų dar prasčiau, akis pradėjo badyti net ir vertimas. Skaitydamas nuolat “linksminausi“ iš vertėjos meno – toks jausmas, kad ši atsivertusi J. Balčikonio pirmąją lietuvišką enciklopediją, ir turėdama fetišo į tekstą pridėti kuo daugiau nesuprantamų žodžių, pasiekė savo. Skyvitas, jukinys, urbti…beskaitant galima ir vimtelti? O gal reikėjo pabandyti kitaip, hemingvėjiškai – paprastai ir aiškiai?
“Svetimas“ – vienas prasčiausių mano skaitytų S. King romanų. Laimei, dar likę daug senųjų jo kūrinių, juos ir žadu imti, greitu metu. Gal ir ir su vertimu bus pasisekę?
P. S.: O bet tačiau: “Alma littera” ant viršelio mestelėjo melagieną: „Goodreads geriausia metų knyga”. Šiaip, geriausia mistikos ir trilerio žanro kategorijoje, by the way…
P. S. S.: Lietuviškame knygos viršelyje, raudona lipni juostelė ant silueto veido, neturi nieko bendro su kūriniu? Arba bent jau man tai pasirodė…
P. S. S.: Jau yra ir serialas per HBO…sklinda gandai, dar prastesnis nei knygą.
Neseniai užverčiau šios tikrai storos knygos paskutinį puslapį, ir iki šiol vaikštau išsišiepęs – nu tikrai gera patirtis! Pati knyga – įtraukianti, o joje rastos įtaigios įžvalgos ilgam prikaustė dėmesį ir vertė vaikščioti susirūpinus ir permąstant naujai sužinotas idėjas. Taip, yra keletas tam tikrų niuansų, taip, veikalas tikrai didelės apimties ir tarp visų minčių mintelių kartais atsiranda pasikartojimų ar pritempimų…trumpai tariant, tai viena įdomiausių mano pastaruoju metu skaitytų knygų.
J. Diamond, kaip jis pats yra pristatomas internetuose, yra “antropologas, fiziologas, ekologas, biologas, geografijos profesorius“, kuris 1997 metais ir išleido “Ginklus, mikrobus ir plieną“. Vėliau sekė knygos redakcija, kaip rašo pats autorius, keli pataisymai ir peržiūrėjimais, kartu su nauju skyriumi apie Japoniją. Autorius – tikras intelektualias, vienas iš JAV įtakingiausių mokslininkų, ir jo pavyzdys parodo, kad domėtis reikia ne tik savo siaura sritimi, pageidautina, ir keliomis kitomis…Keista tai, jog “Ginklai, mikrobai ir plienas“ man labiau pasirodė…istorinė knyga? Galų gale, pačioje jos pabaigoje ir pats autorius garsiai svarsto apie tai, jog istorija šiais laikais panaši į klimatologiją ar meteorologiją, nes gyvena visai kitokiame “pasaulyje“, toli nuo, pvz., klasikinėje fizikoje esančių eksperimentų, gyvų stebėjimų ar sausų skaičių. J. Diamond bando reabilituoti istorijos discipliną ir ją perkelti į kitą “lygį“ – visai panašiai kaip šio autoriaus sekėjas ir gerbėjas žydų istorijas bei rašytojas Y. N. Harari, šiuo metu klestintis su savo trilogija, “Homo sapiens“&Co. “Ginklai, mikrobai ir plienas“ puikiai įgyvendina kelių autoriui puikiai pažįstamų mokslo šakų sintezę, meistriškai apdorojus ir manipuliuojant žiniomis iš istorijos, antropologijos, istorijos, evoliucijos, lauko stebėjimų bei cituojant pasaulinio lygio mokslininkų įžvalgas – ir visą tai sulydant į stulbinantį žinių bei atradimų aukso luitą. Didelis pliusas yra ir teksto paprastumas bei lengvumas, liudijantis apie autoriaus erudiciją bei savotišką atradėjo sąmojį – tiesiog skaitai ir mėgaujiesi…
Prof. Jared Diamond for UCOMM-121213
“Ginklai, mikrobai ir plienas“ yra knyga apie skirtingą pasaulio gyventojų vystymąsi, paneigiant išankstines, galbūt kartais net rasistines nuostatas, jog viena rasė, viena ar kita tauta, nuo pat pradžių buvo geresni, genetiškai pranašesni už kitus. Autorius gana žaismingai teigia: nors šiandien, priešingai negu fizikoje, tokio eksperimento ir neišeitų atlikti, bet jei prieš daug daug metų europiečiai būtų pakeisti savo gyvenamąja vieta su Australijos aborigenais, pirmieji šiuo metu toliau skurstų, o antrieji – puikiai gyventų taip, kaip kad mes. Knygoje išsamiai išnagrinėtos galimos teorinės (o tikriausiai, jei autorius teisus, ir tikrosios) tokių argumentų priežastys, pateikiant gyvus dabartinius pavyzdžius, stebėjimo ataskaitas ar kitų kolegų įžvalgas.
Pasak J. Diamond, istorija tikrai nėra “vienas prakeiktas faktas po kito“, kaip kažkas bando pašiepti šį mokslą. Lygiai taip pat, jei ši disciplina, o kartu ir autoriaus požiūris, panaši į svogūno laupymą, sluoksnis po sluoksnio, tai yra labai žavu ir priimtina. Asmeniškai man labai patiko, kad nors tai teoretiniai teiginiai, J. Diamond savo pastebėjimus bando pritaikyti ir šiuolaikiniam pasauliui, pavyzdžiui, bandydamas palyginti šiuolaikinę Olandiją su Zambija, keliomis eilutėmis aptardamas jų istoriją, vystymąsi bei dabartinę politinę situacija. Pasirodo, net ir šiais globalizacijos laikais, kai viskas visiems aišku, ir laimingos bei stiprios šalies receptas yra demokratija, politinis stabilumas bei tvari ekonomika, praeities įvykiai bei atskiros šalies CV vis dar vadina esminę reikšmę tolimesniam klestėjimui.
Aptariant labiausiai įstrigusias idėjas, naujas įžvalgas ir trumpai perpasakojant knygą, autorius, daug laiko praleidęs N. Gvinėjoje, vieną kartą smalsaus vietinio politiko buvo paklaustas: kodėl svetimšaliai baltaodžiai turi tiek daug turto, o va vietiniai laukiniai – tiek mažai? Kas lėmė tokią nelygybę? Ir iš tikrųjų, kodėl vienos šalys yra turtingos ir galingos, o kitos – priverstos badauti? Kodėl civilizacija pradėjo klestėti vadinamajame Derlingame pusmėnulyje (dabartinio Libano, Sirijos, Irako bei Irano teritorijoje), o ne JAV? Kodėl vėliau Naujajame pasaulyje dominavo europiečiai, o ne atvirkščiai? Kodėl kodėl kodėl????
Iškėlęs šiuos esminius klausimus, profesorius iš lėto bando viską aiškiai, suprantamai apžvelgti ir iš mažų dalelių, sudėti visuomenių vystymosi puzzle. Pasirodo, genties/vadijos (kitaip, tautelės) ar šalies sėkmės receptas paprastas – tereikėjo kuo greičiau iš rinkėjų – medžiotojų visuomenės pereiti prie gamybinio ūkio. Kaip kantriai aiškina J. Diamond, pradžių pradžioje mūsų protėviai gyveno klajoklių gyvenimą, vis keliaudami paskui medžiojamus gyvūnus ar palankias gyvenimo sąlygas. Palaipsniui, prisijaukinus augalus, gyvūnus, atsirado sėslus gyvenimas, įvyko kultūrinė revoliucija, atsirado taip autoriaus liaupsinamas gamybinis ūkis. Tokiomis sąlygomis, kai dėl gero derliaus bei sukauptų atsargų, visuomenė kurį laiką gali gyventi ramiai ir saugiai, gali atsirasti amatininkai, išradėjai, gyventojų skaičiaus prieaugis. Tolesnis vystymasis – centrinės valdžios, armijos atsiradimas bei kitų tautų užkariavimas.
Autorius aiškiai papasakoja, kodėl viename regione civilizacijos vystėsi šiek tiek greičiau, kituose – lėčiau arba išvis išliko iki šių dienų, laukiniai. Pasirodo, čia svarbiausia…geografinė padėtis! Jei tavo tautelei nuskilo, ir ji gyvena ten, kur per daugelį metų gali prisijaukinti daug gyvūnų, domestikuoti (pritaikyti maistui) kuo daugiau laukinių augalų, viskas bus gerai. Lygiai ne mažiau svarbu ir geografinė platuma: kuo ilgesnė Vakarų – Rytų ašis, va taip, kaip Eurazijoje, tuo geriau, nes tiek augalai (pradžioje, kviečiai, soros, ryžiai ir pan.), tiek gyvūnai (avys, ožkos, kiaulės) gali būti auginami vis plačiau ir plačiau, esant panašioms klimato sąlygoms. Va jei žemyno vyraujanti ašis Šiaurė – Pietūs (kaip Š. ir P. Amerikoje), naujovės ir išradimai taip greit neplinta, todėl civilizacijų klestėjimo tenka palaukti…
Daug dėmesio skiriama ir ligoms – net neįtariau, kad, pvz., ispanams pradėjus užkariauti Naująjį pasaulį, nuo jų pačių atsivežtų infekcinių ligų žuvo daugiau vietinių nei nuo ginklų…įspūdinga! Ir čia seka išsamus paaiškinimas – kadangi europiečiai jau daug metų gyveno šalia maro, raupų, tymų sukėlėjų, atsiradusių iš prijaukintų galvijų, jie jau kuris laikas buvo genetiškai atsparesni. Užtat indėnai krito nuo eilinio gripo kaip musės, tai irgi vienas iš teorinių faktorių, kodėl ispanų konkistadoras Pizzaro užkariavo inkus, o ne inkų vadas Atahualpa – ispanus.
Taigi, šalies geografinė padėtis, tada – gamybinis ūkis, domestikuoti augalai bei prisijaukinti gyvūnai, atsparumas mikrobams bei gyventojų skaičiaus didėjimas tam tikru laikotarpiu tam tikroms šalims leido išgyvenimo estafetėje įsiveržti į priekį ir ilgam aplenkti savo kaimynus. Autorius neria dar giliau, išsamiai išnagrinėdamas, kaip kiekvienam žemynui sekėsi toliau, plintant naujovėms, išradimams ir kodėl visuomenės tapo tokiomis, kokios jos yra šiandien? Atkreipiamas dėmesys į N. Gvinėją, Polineziją, Afrikos tautas, Japoniją, kur istoriškai tautų likimai klostėsi kiek skirtingai…
“Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ – viena geriausių mano skaitytų knygų, kuri turėtų puošti kiekvieno, mėgstančio istoriją ar populiariąją mokslinę literatūrą, lentyną. Gėda šalies leidėjams, jog knyga išversta gana neseniai, o žinant tai, kad tarp visų apdovanojimų ši storulė gavo ir Pulitzer’io premiją…dviguba gėda! Lauksiu kitų vertimų arba teks translate’inti kitus J. Diamond šedevrus.
Užsimenant apie nedidelius minusus, knyga išties storoka, ir nors aktualaus teksto yra 506 puslapiai, dar randame 100 puslapių epilogo, pastabų, padėkų ir išnašų, kurios man….visiškai neįdomios? Bandant prisikabinti prie teksto, kaip ir neseniai skaitytoje R. Wrangam “Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“, šioje knygoje pilna pilstymo iš tuščio į kiaurą…ypač erzino junginiai “gamybinis ūkis“, “Derlingas Pusmėnulis“, “Vakarų – Rytų ašys“ ir dar keletas kitų. Atrodytų aišku, jog jei autorius kažką teigia ir įrodo, skaitytojas tai suprantama, todėl nereikia kaip mantros kartoti, “gamybinis ūkis, gamybinis ūkis“, tai užknisa.
Dar labiau erzino autoriaus pritempimai, kurie darė gėdą visai knygai – kad ir kalbant apie J. Diamond “išrastas“ geografines ašis bei menamą (nes neįrodyta kažkokiais tyrimais) jų įtaką skirtingam vystymuisi: jei Eurazijoje vyravusi “Vakarų – Rytų“ ašis buvo labai palanki, augalai, gyvūnai ir naujovės plito ypač greitai, tai Š. Amerikoje tokia pačia kryptimi neįvyko nieko. Dar blogiau, ten vyravo vertikali, “Šiaurės – Pietų“ ašis, kuri ypač bloga, nes…buvo kalnų ir sąsiaurių, kurie stabdydavo pažangą (?). Tarkime, Himalajai ir Alpės Eurazijoje nedarė nieko blogo, o va C. Amerikoje keli kalniukai bei džiunglės “pridirbo“ istorijai labai ir labai daug! Kitas dramblys porceliano parduotuvėje – kodėl Kinija dar XVI amžiuje buvo labai stipri ir vedanti pasaulio valstybė, o vėliau tokia tapo Europa? Ogi dėl…kranto linijų (?). Kinijoje vyravo centrinė valdžia, lėmusi esminius ir kartais letalius pažangai sprendimus, gi Europoje valstybių kranto linijos buvo vingiuotesnės, dėl to šalys automatiškai tapdavo nepriklausomomis ir elgdavosi taip, kaip nori, todėl atsirasdavo tam tikrų išradimų, kurie išplisdavo po visą žemyną…nesupratote nieko? Aš irgi…
Gerai tai, kad visi panašūs pritempimai atsiranda knygos pabaigoje, panašu, korektūra įvykusi per paskutinį jos leidimą, todėl nebespėja sugadinti bendro teigiamo “Ginklų, mikrobų ir plieno“ įspūdžio…Trumpai tariant, dedu šią knygą į lentyną ir einu ieškoti kitų autoriaus leidinių. Valio ginklams, mikrobams ir plienui!
Neseniai perskaičiau šią kolegės rekomenduotą knygą – kaip ji pati minėjo, labai įdomią ir tikrai turinčią gerų minčių. Nors šis “reikalas“ nėra plonas, iš viso 304 puslapiai, tikro skaitymo radau apie 210 puslapius, visą kita – išnašos, padėkos ir komentarai. Keista, bet ko nepasitaiko? Knygą “praryta“ per kelias dienas, pliusiukas užsidėtas, tačiau kažkokio nušvitimo nepajutau…taigi, apie ką mes čia?
Kaip ir sako pats pavadinimas, knygoje iškeliama unikali mintis apie ugnies svarbą žmogaus evoliucijai – autorius, antropologijos profesorius, iškelia ir bando pagrįsti mintį, jog būtent ugnis, o tiksliau, termiškai apdorotas maistas, padėjo mums tapti tokiais, kokie esame – Homo sapiens. Remdamasis šimtais straipsnių, tyrimų ir kitų mokslininkų atradimais, autorius nuosekliai išnagrinėja kiekvieną šios naujos idėjos aspektą, pradėdamas apie šių laikų žaliavalgius, baigdamas įrodymais, jog ugnis padarė įtaką net vyro – moters vaidmeniui šeimoje, tarsi “pasodino“ visas pasaulio moteris virtuvėje…
“Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“ skaityti neprailgsta; čia nerasime vien mokslo žmonėms suprantamų teiginių, frazių ar sudėtingų schemų. Viskas gana paprasta, “pagaunama“ ir, reikia pripažinti, įtikinama. Mano nuomone, ši knyga turėtų būti viena pirmųjų, bandant atrasti vis populiarėjančią žmonijos istorijos sritį, o profesoriaus atradimas apie iki tol menkai įvertintą ugnies vaidmenį mūsų visų evoliucijoje, vertas jei ne pagyrų, tai vos ne apdovanojimų?
Labiausiai įstrigusi ir pagarbos verta mintis tokia – mūsų protėviai iš australopitekų (pačių pačių seniausių protėvių, iš išvaizdos panašių į šimpanzes) evolicionavo link H. habilis, arba sumaniojo žmogaus (pirmasis mūsų protėvis, atrodantis kaip šimpanzė, bet jau vaikščiojantis ant dviejų kojų) dėl pagerėjusios mitybos, atsiradus daugiau žalios mėsos racione. Gi tolesnis vystimąsis iš H. habilis į H. erectus, pirmąjį į mus panašų ir “kokybiškai“ daug tobulesnį egzempliorių, buvo susijęs jau su termiškai apdoroto maisto paplitimu. Panašu, kepta mėsytė su bulvytėmis prieš daug šimtų tūkstančių metų mus pavergė superžmonėmis, H. sapiens.
Kalbant apie tai, kas nepatiko, iš karto prisipažįstu – neseniai antrą kartą baigiau skaityti Matt Ridley’io “Raudonoji karalienė“, prieš tai “sudorojau“ visą Y. N. Harari “Homo sapiens“&Co trilogiją, prieš savaitę pradėjau vartyti Pulicerio premiją laimėjusią J. Diamond “Ginklai, mikrobai ir plienas“, todėl…todėl, po šių paminėtų antropologijos, istorijos ir sociologijos Biblijų, “Ugnis“ nepasirodė tinkantį į geriausiųjų kompaniją. Beskaitydamas tuos 200 naudingų puslapių iš visos 300 puslapių storumo knygos (prisipažįstu, šitai irgi supykdė, čia tikras skaitytojo išdūrinėjimas!), vienu momentu supratau, jog visa knygoje pateikiama informacija tilptų į…vieną mokslinį straipsnį!
Rimtai, radau daug įdomios medžiagos, vertingų įžvalgų, tituluotų mokslininkų citatų, o visame tame informacijos sraute, girdėjau kaip mantrą kartojamus žodžius: “Ugnis, ugnis, ugnis…“! Deja, priėjus skyrių apie įrodymus, kad ta ugnis iš tikrųjų kažkada kažkur kūrenosi, supratau, kad visa tai yra ne ugnis, bet…oras? Ir čia ta prasme, kad tų įrodymų tiesiog nėra, o autorius visą istoriją kuria remdamasis antriniais ar tretiniais įrodymais, tokiais, kaip kelių milijonų metų fosilijų dantų plotas, žandikaulio ilgis ir pan. Suprantu savo neišprusimą ir tą faktą, jog atrasti milijono metų senumo laužą ar ugniavietę tikriausiai neįmanoma, tačiau tvirtų ir pagrįstų įrodymų, knygoje nepateikta. Nes jų nėra?
Nepatiko ir fantastinės sapalionės, kad, tarkim, ankstyvosios žmogbeždžionės, ypač jų vaikai, kažin ar galėjo naktimis miegoti prie laužo, nes jų turimas kailis…būtų užsidegęs? Rimtai, autorius stengiasi įsigilinti net į tokias plonybes?! Šiek tiek kvepia šizofrenija, gerai, kad tokių apmąstymų nedaug, o didžioji dalis paremta moksliniais tyrimais ar kitų kolegų atradimais…
Savaime suprantama, kiti autoriai žmonijos evoliucijos šuolį aiškina dar keisčiau – M. Ridley pasakoja apie mūsų protėvių tarpusavio kovą už būvį ir tai neva lėmusį evoliucinį protingėjimą (įvardinta kaip makiaveliškoji, Aleksanderio–Hemfrio teorija): esą, žmogbeždžionės tarpusavyje užsiimdavo apkalbomis, intrigomis bei aferomis, ir kaip šių dienų šimpanzės, organizuodavosi į bendraminčių būrelius, kurie eidavo “versti“ valdžią, puldavo kaimynus ar užsiimdavo kita panašia “žavia“ veikla. Patys sumaniausi išgyvendavo, silpnesni numirdavo, nepalikę įpėdinių, taip pamažu ir prasisukome. Stipru, bet neįtikinama, kaip ir kitos “Raudonoje karalienėje“ minimos teorijos.
Y. N. Harari gi peza apie atsitiktinę mutaciją smegenyse, kuri lėmė staigų mūsų protingėjimą, kalbos atsiradimą ir Homo sapiens iškilimą. Galima pagalvoti, jog milijonus metų gyvenome vienaip, mūsų protėvių kaukolės evoliuciškai didėjo po truputį (kartu didėjo ir smegenų dydis), o paskui – sveiks, valio! – reikalai pajudėjo iš esmės? Ir kodėl būtent žmonių, o ne šunų protėviams atsirado kalba? Ogi mus ištiko kongnityvinė revoliucija, irgi, dėl apkalbų ir tarpusavio rietenų, išliko tik sumaniausi, stipriausi ir iškalbingiausi…Dar labiau neįtikėtina ir neįmanoma. Tokiame vat kontekste “Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“ atrodo tikrai solidžiai ir tarsi užpildo tą spragą galutinėje evoliucijos puzzle.
Pastabėlės vertas ir “Ugnies“ dailininkas – nu sorry, viršelis niekuo neišskirtinis, greičiau, pobaisis? Jei taip sunku sugalvoti kažką išskirtinio, gal tiesiog pakopijuojam originalą:
“Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“ – dar viena perskaityta knyga, į mano vidinės istorijos/antropologijos/sociologijos bibliotekos lentyną. Gaila, ne pati pačiausia, bet vistiek verta dėmesio.
Pirmą kartą 1989 – aisiais metais išleistas romanas ne tik tapo vienu iš “stipriausių“ J. Irving’o kūrinių, bet ir sulaukė daug tokių įvertinimų, kaip “mano geriausia perskaityta knyga“, “gyvenimo romanas“ ir pan. Šventa Dž. Irvingo trejybė – “Malda už Oveną Minį“, “Sidro namų taisyklės“ bei “Pasaulis pagal Garpą“ – dažnai patenka į perskaityti privalomų knygų sąrašus daugelyje šalių. Teko už Oveną Minį pasimelsti prieš kokius 15 – ką metų, kadangi toliau renku “Pegaso“ kolekcijos leidinius, užsiirvingavau ir vėl…
Prisipažinsiu, kad ir kiek metų praėjo nuo “Maldos už Oveną Minį“ skaitymo pirmąjį kartą, pasąmonė viską atsimena, ir lentynoje tūnojusi knyga mane veikė. Ne taip, kaip romane pagrindinis veikėjas paveikė romano pasakotoją, ta jo vidinį “aš“, tačiau kas kartą vis praeidamas pro šalį, jutau tokį “na kada vėl galėsiu tai pajusti…kažką įdomaus, metafiziško ir seniai pažįstamo“? Faktas, kad šiuo gyvenimo periodu, dievaži, skaitau nedaug, o išmaniosios technologijos traukte traukia į šalį nuo knygų…bet šis juodas ir storas tomelis, tarsi kvietė – “perskaityk mane“!
“Malda už Oveną Minį“ – sudėtingas, daugiasluoksnis, supainiotas ir dėl konteksto labiau JAV skirtas romanas apie dviejų berniukų draugystę. Jei tingisi skaityti mano rašliavas ir stebėtis klaidomis, va ką radau, aiškiau nebūna:
Nesiveliant į detalius aprašymus, istorija pradedama nuo pasakotojo, dabar jau virš keturiasdešimties metų turinčio JAV išeivio, gyvenančio ir mokytojaujančio Džono Vilraito pažinties su pagrindiniu veikėju Ovenu Miniu. Romano struktūra nenuosekli, čia kalbama dabarties laiku, Džonui bedirbant išeivijoje, čia atsimenama pati draugystės pradžia, čia cituojamas Oveno Minio dienoraštis. Iš daugybės spalvotų siūlu, neskubant, sustojant ir išvardinant, pvz., to ar ano miestelio įkūrėjų pavardes, neskubriai pinamas tankus romano audinys. Įtikinantis, kiek fantastiškas, gyvenimiškas ir sužavintis.
Visuose aprašymuose akcentuojama skaudi dviejų berniukų draugystės pradžia – mažo sudėjimo, balso negalią turintis ir vaikų pašaipos objektu esantis Ovenas bereikšmėse beisbolo rungtynėse vienu puikiu smūgiu lazda į kamuoliuką užmuša Džono mamą. Šis įvykis, turėjęs tapti draugų išsiskyrimu, tarsi juos sujungia, ir likusį laiką, iki Oveno žūties, jie tampa neišskiriami. Berniukai, nors būdami skirtingo socialinio statuso (kas JAV 7 – 8-ame dešimtmetyje, pasirodo, būdavo vis dar aktualu), išgyvena daugybę nuotykių, išbandymų ir stresinių situacijų, kurias tarsi lydi svarbus “leitmotyvas“ – Ovenas Minis jaučiasi esąs…Dievo pašauktasis, Dievo įrankis ar…šių laikų Jėzus Kristus?
Oveno personažas išskirtinis tiek piešiamu vaizdu, tiek savo charakteriu. Nepaisant to, kad šis berniukas yra mažo ūgio, silpnas ir labai juokingu balsu, bėgant metams jis tampa LYDERIU (smulkmena, bet kaip…keista? Romane Oveno žodžiai išskirti didžiosiomis raidėmis, atkreipiant dėmesį į falcetinį ir silpną jo balsą, kuris vos girdimas). Ovenas – darbininkų klasės pusiau invalidas prestižinėje mokykloje, turintis Dievo dovaną, todėl užaugantis iki mokinių leidžiamo laikraščio vedamojo redaktoriaus, arba Balso, – ar baigiamąją mokyklos kalbą turinčio sakyti geriausio laidos mokinio. Panašiai kaip valytojas – genijus Vilis iš filmo “Gerasis Vilis Hantingas“, Ovenas iškart supranta esmę, giliu intelektualiu žvilgsniu blaiviai vertina įvykius ir situacijas, o savo nuomonę, kad ir silpnu balsu, pateikia tiesiai šviesiai – kaip deimantinis pjūklas, kuriuo yra pjaustomi granito luitai, Oveno tėvų skaldykloje. Berniukas turi savo supratimą apie politiką (apie jos vaidmenį romane kiek vėliau), gali pasiginčyti su dvasininkais, miestelyje esančių kelių tikėjimų bažnyčiose. Galų gale, pamatęs savotišką viziją (o gal iš tikrųjų būdamas šiuolaikiniu Dievo sūnumi?) ir sužinodamas savo bei kitų artimųjų ateitį, jis pavirsta vos ne Mesijumi. Nežinau, ar šaltinis patikimas, tačiau atseit kartą rašytojas Stephenas Kingas apie romaną „Malda už Oveną Minį“ yra pasakęs, kad „… dar niekas taip neparodė Kristaus taip, kaip tai padarė Johnas Irvingas savo romane“.
J. Irvingas turi ir kitų draugu…mano ego pasąmoningai slapta vartėsi iš džiaugsmo, kai perskaitęs “Maldą“, pagalvojau – gi Ovenas yra iš akies trauktas Oskaras, iš Giunterio Graso “Skardinio būgnelio“! Nu va, taip ir yra, nors personažai – paliegę berniukai, pusiau invalidai ir nuskriausti likimo, bet turintys Dievo dovanų – panašus, romanų tematika ir istorijos kiek skiriasi…Pasirodo, G. Grasas yra Dž. Irvingo įkvėpėjas ir draugas, romanas irgi skirtas G. Grasui. Nors literatūros Nobelio tiek Irvingas, tiek Kingas dar negavo, svarbu turėti “teisingus“ draugus…
“Malda už Oveną Minį“ – romanas ne tik apie draugystę. Kūrinyje, pilname politikos, Biblijos ir tikėjimo klausimų, mažomis puzzle detalėmis sumaišyta viskas. Ne veltui autorius knygos gale, savo padėkoje pamini Vietnamo karo almanacho sudarytoją – “Maldoje už Oveną Minį“ JAV – Vietnamo konfliktas išnagrinėtas vos ne iki generolų sprendimų ir mūšių eigos! Autorius nepatingėjo skirti laiko militaristiniams klausimams, ne kartą vieno iš veikėjo lūpomis burbtelima kažkas tokio – “TOKIE KARAI NELAIMIMI“. Iš tiesų, amerikiečių karinis patriotizmas, vėliau – hipių bei gėlių vaikų kultūra, abiejų jų sankirta, prezidentų veiksmai ir atsakomybė, susilauktų dar vieno, atskiro Dž. Irvingo romano. “Maldoje“ pilna citatų, vertinimų ar cinizmo, atsirandančio tiek Džono, tiek Oveno lūpose.
Nemažiau dėmesio skiriama religijai, dvasingumui, dorovei ir moralei – iš principo, tai ir yra romanas apie Tikėjimą. Tiesą sakant, jau pirmame skyriuje susimaišiau tarp Episkopalinės, Kongracionistų ar anglikonų bažnyčių…dar buvo ir presbierijonai? Tų religijų, bažnyčių ir šventikų gausa įvesta gal ir specialiai, nes esmių esmė gi yra…tikėjimas Dievu! Gali būti bet kurios religijos gerbėjas, svarbiausia, tu tiki ar ne? Iš šia ir kyla romano grožis – pasakotojas prisipažįsta blaškęsis po visas krikščionybės religijos šakas, kol galop sutiko Oveną ir atrado Dievą…Kito svarbaus personažo, kongracionistų dvasininko Merilio lūpomis pasakoma svarbi tiesa – sunkiau visą gyvenimą stipriai tikėti Dievu ir nenustoti, negu niekuo netikėti, pamatyti stebuklą, ir įtikėti šimtu procentu. Panašu, abiems berniukams nutiko būtent šis variantas.
Jei “Maldoje“ iki detalių aprašomas Dž. Kenedžio ir M. Monro romanas (patiko išsireiškimas, esą jei tokia daili subinė kaip pas Marilyn, kas galėtų jos nenorėti?), panašiai tiek laiko skiriama ir Biblijai, citatomis iš jos. Ovenas jaučiasi esąs Dievo sūnus, todėl savo dienoraštyje užsimena: “AŠ ŽINAU TRIS DALYKUS. ŽINAU, KAD MANO BALSAS NEPASIKEIS, IR ŽINAU, KADA MIRSIU. AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KODĖL MANO BALSAS NIEKADA NEPASIKEIS, AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KAIP MIRSIU; TAČIAU DIEVAS MAN LEIDO ŽINOTI DAUGIAU NEGU DAUGUMAI ŽMONIŲ – TODĖL NESISKUNDŽIU. TREČIAS DALYKAS, KURĮ ŽINAU, YRA TAI, KAD AŠ ESU DIEVO ĮRANKIS. Apie Oveno rankomis “veikiantį“ Dievą aiškinama net pasitelkiant Šventą Tomą Akvinietį:
“Kadangi viskas, kas juda, veikia kaip tam tikras judinančiojo prado instrumentas, judinančiajam pradui nesant, visi judantys daiktai būtų paprasčiausi instrumentai. <>Dabar netgi neišsilavinusiems žmonėms būtų juokinga manyti, kad instrumentai juda judinami ne kažkokio vieno pagrindinio judinančiojo veiksnio. Nes tai būtų tolygu manymui, jog sukonstruoti dėžę ar lovą gali vien pjūklas ar kirvis be dailidės, kuris jais naudojasi. Todėl virš visa ko turi būti judinantysis pradas – ir jį mes vadiname Dievu.“
Ovenas Minis – tikras Dievo įrankis. Jei berniuko rankomis nelaimingo atsitikimo metu žūsta draugo motina, ar tai atsitinka ne be priežasties? Romane dažnai akcentuojama lemtis ir žmogaus pastangos keisti savo likimą – ar tikrai viskas nulemta iš anksto ir iš aukščiau? Dž. Irvingo kūryba ypatinga savo sarkazmu, grotesku, tragikomedija ar ironija – “Maldoje“ pilna visko, todėl rimtus filosofinius klausimus papildžius linksmomis istorijomis, gaunama klasika. “Malda už Oveną Minį“ – kietas, kietas, labai kietas romanas, tikintiems ir ne, vaikams ir suaugusiems, pacifistams ir militaristams, amerikiečiams ir vietnamiečiams, visiems. Viso laikmečio, būtent JAV šešto – septinto – aštunto dešimtmečio gyvenimo istorija pateikiama gyliai, tiksliai ir vietomis, su linksmais anekdotais. Šis romanas gana ilgai laukė savo pakartotino perskaitymo lentynoje, o mano senas – naujas literatūrinis nuotykis neprailgo ir vis dar jaučiu tokį “Vau!“ iki šiol.
Ieškant erzinančiu smulkmenų, pritariu, atsibosta ilgos įžangos, lėti apmąstymai, tarsi lietuviškam filme, iš lėto judanti kamera, rodanti lauką…Gal tai daroma tyčia, kad paskui įsivažiavus ir kaip “Simpsonų“ seriale daugmaž žinant kiekvieno veikėjo praeitį, viskas taptų tobulai įtikinama? Sutikime, išmetus balastą, iš beveik 700 puslapių liktų 300 – 400, ir tikrai esmė nedaug pasikeistų…Gali būti, kad savotiškai kaltas yra autoriaus rašymo būdas, kai sukuriama pabaiga, o po to “lipdomas“ vidurys ir pradžia. Man nepatiko ir JAV karo su Vietnamu linija – nei aš ten žinau, kas, kaip ir kur, nei suprantu kontekstą, nesu tikras, ar gerai atsimenu “Votergeito“ bei kitus skandalus; M. Monroe gyvenimo melodrama mano irgi girdėta tik viena ausimi…
Romano pabaiga, nors pati savaime stipri, įtikinanti, bet lyginant su visu pilstymų iš tuščio į kiaurą, labai trumpa…“Maldoje“ veiksmas po truputį juda, kruta, įtampa auga labai lėtai, o čia – bac! – katastrofa, ir nuleidžiama uždanga. Jei iki finišo perskaitome 690 puslapių, o visa istorija pabaigiama per 10, sutikite, tikrai nesąžininga….
Dž. Irvingo “Malda už Oveną Minį“ – viena iš geriausių mano perskaitytų knygų, kurią rekomenduoju visiems.
“Išmokyk taip mane gyventi, kad aš bijočiau mirti ne labiau, negu bijau užmigti. Mirties mane išmokyk“.
“Tikėjimas nėra intelekto dalykas. Jeigu jis turi tiek abejonių, vadinasi, eina ne tuo keliu“.
“Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“. Taip sunku įsivaizduoti, kad “turintys vargdienio dvasią“ galėtų taip daug pasiekti.“
“Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“. Man buvo vienuolika metų, kai buvo užmušta mano motina. Aš iki šiol liūdžiu. Aš liūdžiu ne tik jos. Ir nesijaučiu “paguostas“, kol kas ne.“
“Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ – BET NĖRA JOKIŲ ĮRODYMŲ, – pareiškė Ovenas poniai Volker sekmadieninėje mokykloje“.
“Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“. – BET AR JIEMS BUS GERIAU, KAD REGĖS DIEVĄ?“
“ – Ar galiu tavęs kai ko paklausti? – pasakė ponia Liš Ovenui. – Jei Merilina Monro norėtų su tavimi permiegoti, ar tu jai leistum? <> Na? Tai kaip? – gundomai paklausė ponia Liš. – Mes kalbame apie Meriliną Monro – mes kalbame apie pačią tobuliausią subinę, kokią tik galima įsivaizduoti!“
“JI (Merilina Monro) BUVO KAIP VISA MŪSŲ ŠALIS – JAU NEBE TOKIA JAUNA, BET DAR IR NE SENA; ŠIEK TIEK TANKIAU KVĖPUOJANTI, LABAI GRAŽI, GAL KIEK KVAILOKA, GAL DAUG PROTINGESNĖ, NEGU ATRODO, IR KAŽKO IEŠKANTI – MANAU, JI NORĖJO BŪTI GERA, ATKREIPK DĖMESĮ Į JOS VYRUS, KOKIE JIE VISI ATRODO GERUČIAI! ATKREIPK DĖMESĮ, KOKIA VILIOJANTI JI BUVO! ŠTAI KOKIA JI BUVO; VILIOJANTI, ŽAVINGA IR SEKSUALI – IR TAIP PAT PAŽEIDŽIAMA. NIEKADA NEBUVO IŠ TIKRŲJŲ LAIMINGA, VISADA SVERIANTI ŠIEK TIEK VIRŠ NORMOS, TOKIA PAT, KAIP MŪSŲ VISA ŠALIS“.
2021 07 11
Turinys: 10/10
Gylis: 9/10
Eiga: 8/10
Menas: 10/10
Ech…: 9/10
9,2
P. S.: pagal šį romaną yra sukurtas filmas “Simonas Birčas“ (1998). Internetinio puslapio http://www.imdb.com įvertinimas 6,9, mano manymu, turėtų būti gana tikslus. Filmui tokį pavadinimą davė pats rašytojas, kuris negalvojo, kad originalus pavadinimas galėtų atkreipti kieno nors dėmesį. Pats nemačiau, būtinai peržiūrėsiu…
P. S. S.: labai juokinga ir tikra teisybė yra lentelė su Dž. Irvingo romanuose dažniausiai sutinkamais tipažais bei istorijomis…negalėjau susilaikyti nesusijuokęs! Tiesa, amputacijų tema irgi nėra tabu šiam rašytojui, todėl ir ““Maldoje už Oveną Minį“ galūnės gana dažnai nukentėdavo – nutrauktos šarvuočių letenos, manekenas be rankų, Marija be galvos ir rankų…Kažin, ką Z. Froidas pasakytų apie tokį fetišą?
Neseniai pabaigta “Pegaso“ serijos knyga, sudaryta iš vienų garsiausių T. Capote’ės kūrinių, nuteikia dviprasmiškai – arba kažko pats nesupranti ir esi kvailas, arba Capote iš tikrųjų kiek pervertinamas? Atsakymas gali būti kažkur per vidurį, tą supratau guglindamas apie šį JAV tikrai garsų ir visų žinomą rašytoją. Taigi, apie viską nuo pat pradžių.
Visų pirmą, norėčiau pareikšti, kad minėtą rinkinį skaičiau… du su pusę karto! Tikrai taip, skaičiau pirmą kartą, nepatiko; pradėjau iš naujo, numečiau. Tada, pasidomėjęs autoriumi ir radęs daug naujos informacijos apie jį, skaičiau dar kartą… ir vėl “nudegiau“, nes to literatūrinio stebuklo neradau. Faktas, kad Capote’ės prieš tai net girdėjęs nesu (tai nieko gero nesako apie mano išsilavinimą), faktas, kad pokario Amerikoje jis buvo literatūrinė superstar, pagal šio rašytojo kūrinius nufilmuota kelios dešimtys filmų, vien ko vertas “Pusryčiai pas Tifani“ su Audrey Hepburn!
Pirmoji knygos dalis – apysaka “Pusryčiai pas Tifani“. Čia pasakojama apie pradedančio rašytojo draugystę su išdykusia kaimyne… ir žodis “išdykusi“ čia parašytas su avansu. Pasakojama pirmu asmeniu; tarpukario Niujorke butą išsinuomavęs vyriškis susipažįsta ir susižavi savo kaimyne, panele Hole Golaitli. Ši jauna, daili mergaičiukė rengia savo bute vakarėlius, šokius ir susitikimus su gausia vyriška kompanija, elgiasi su visais draugiškai, ji visada pasipuošusi ir žavinga. Rašytojas pamažu susidraugauja su kaimyne, atsiskleidžia gana komplikuotas ir sudėtingas šios jaunos moters pasaulis ir tamsūs praeities šešėliai… Apysaka baigiasi rašytojui tampant vis garsesniam, o dailiai kaimynei sprunkant iš šalies.
Keli pastebėjimai apie “Pusryčius“ – jei ne visas amerikoniškas ažiotažas, filmai ir muzikos, nieko gero tame pasakojime aš ir neradau…Pagalvojau, vos ne kaip Žemaitės pasakojimas apie “Laimę nutekėjimo“ (šiuo atveju, gal labiau, laimė netekėjimo), tik apie kitus laikus ir su kitais veikėjais. Banalus pasakojimas apie pasileidusios moters kelius ir klystkelius, ir taškas. Patiko reveransas jaukiam, prabangiam dolce vita Amerikoje, blizgučiai, niekučiai, o jei turi kapitalo, ir auksučiai prabangioje parduotuvėje “Pas Tifani“, kur taip malonu ir gera pabūti… tas toks naivus amerikietiškos svajonės vaikymasis. Patiko rašytojo “gimdomas“ naujos Amerikos Veneros įvaizdis – nepriklausoma mergina, galinti daryti ką norinti ir su kuo norinti (nors ir pati nežinanti, ko siekianti iš gyvenimo). Visą kita – lėkšti pliurpalai, deja.
Nebūdamas tikras dėl savo literatūrinio išsilavinimo, peržiūrėjau pagal šią apysaką susuktą filmą, su minėta Audrey Hepburn – gal kažką ne taip supratau, gal kažkas praslydo? Nė velnio, viskas taip, kaip yra – filmas pasirodė dar š*dinesnis už knygą, viskas saldu, pakeista ir išdarkyta! Gal tie dorovės niuansai, tokie kaip paleistuvės vaidmens įtaka aktorės tolimesnei karjerai ar pan., kažkam ir įdomus, man tai nelabai. Iš tiesų, tai tas 1961 metų filmas yra saldi pasaka apie eilinę pifą barakudą, kuri pati nežino, ko nori iš gyvenimo, nepaisant dailios aktorės A. Hepburn pastangų suvaidinti įtikinančiai. Vienintelė nauda ir laimėjimas iš to filmo – tai kompozitorius H. Mancini ir daina “Moon river“. Visiškas nusivylimas ir pasipiktinimas!
Mano natūralus pyktis kiek atlėgo, tęsiant skaitymą toliau – trys T. Capote apysakos, „Namukas tarp gėlių“, „Deimantinė gitara“ ir „Kalėdiniai atsiminimai“, jau šis tas, jau jau. Pirmajame pasakojama apie miesto palydovės ir vyrų linksmintojos įsimylėjimą, atsivertimą ir išsikraustymą į kalnų namelį, su naujuoju draugu. Gana magiška, įstrigo emocingi dialogai, egzotika, yra G. G. Marquez’o stiliaus stebuklingo realizmo atspalvių. Pati istorija, nors su nutylėjimais, dvasinga ir ori.
“Deimantinė gitara“ – pasakojimas apie nuteistuosius; čia “piešiamas“ atokaus kalėjimo gyvenimas, kurį pakeičia naujai atvežtas jaunuolis. Šis kasdieną linksmina draugus gitara, pasakoja kolegoms apie egzotiškas šalis (kuriose nebuvo), o susidraugavęs su pačiu šustriausiu iš kalinių, pradeda regzti planą, kaip pabėgti į laisvę… Tokie pokyčiai negali nedaryti įtakos nuteistiesiems, rizika, viltis ir svajonės sumaišo jiems galvas… Jaunuolis pabėga, visiems trumpai akyse užsidegusi viltis užgęsta, gyvenimas po to jau nebebūna toks, koks prieš tai. Gana išbaigtas ir gilus pasakojimas, viskas susiskaitė puikiai.
„Kalėdiniai atsiminimai“ – labiausiai patikęs kūrinys visoje knygoje. Čia pasakojama močiutės ir anūko draugystės istorija. Panašu, autobiografiška apysaka todėl ir užkabino, nes viskas nuoširdu, šilta ir tikra…Berniuko akimis prisimenamos dienos su sena močiute, ir kertinis jų draugystės akcentas – kalėdinių pyragų kepimas. Tam ruošiamasi vos ne visus metus, atėjus tinkamai momentui, kelias dienas vyksta intensyvus darbas, galop skanūs pyragai siunčiami šalies prezidentui, atiduodami už produktus ar padovanojami patikusiems žmonėms. Su nostalgija ir meile pasakojama draugystės istorija turi graudžia pabaigą, o visa istorija tikra, nesumeluota, graudi ir elegiška.
“Kiti balsai, kiti kambariai“ – kietas riešutėlis, kurio, bene pirmą kartą gyvenime, arba neperkandau/nesupratau, arba nelabai ir patiko…Tarp kitko, ieškant kitų skaitytojų nuomonės, nustebau, kad dažniausiai naudojama šita klišė, nuo kurios reikia bėgte bėgti: “Kiti balsai, kiti kambariai“ – tai moderniosios JAV Pietų literatūros kūrinys, pasakojantis apie jautrų berniuką, kuriam peržengti paauglystės siaubus ir vienatvę padeda du žmonės: pasaulio išmintį sukaupęs ciniškas intelektualas dėdė ir šauni, naivi padūkėlė jo draugė.“ Šis atpasakojimas yra visur, visiškai vienodai nukopijuotas, gana tikslus, bet tik tiek.
Pats romanas pasirodė gana klampus, toks noire stiliaus filmas apie…nieką. Kaip ir matyta “Pusryčiai pas Tifani“ ekranizacija, nelabai supratau, apie ką mes čia kalbame? Taip, tai vėlgi gana autobiografiška istorija apie berniuką, kuris, netekęs mamos, patenka pas keistą nematytą tėvą, keisto miestelio keistame rajone, su keistais giminėmis. Paaiškėja, kad tėvas paralyžuotas tetraplegikas, po buvusio šautinio sužalojimo, taigi tėvo kaip ir nėra, o tikroji mama mirusi. Berniukui Džoeliui Noksui tenka gyventi su nepažįstamu pusbroliu Randolfu, jo pagalbininke (žmona?) Eime, tarnais juodaodžiais, savo paauglystės siaubais ir šimtu mistiniu regėjimu bei magija aplink.
“Kiti balsai, kiti kambariai“ turi savo magic – vien ko verti gamtos aprašymai, kurie tarsi suasmeninami su veikėju ar jo mintimis, net neįsivaizduoju, kaip tai vadinama literatūriškai? Gana tikroviškai įsigilinamą į vaiko virtimo suaugusiu pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį, tas trapus ir dramatiškas amžiaus tarpsnis… po nuotykių Skalių Laukymėje Džoelis jau kitoks, už nugaros paliekama vaikystė ir einama toliau. JAV aktyvistai, gėjai ir lesbietės tikriausiai dievina personažą Randolfą, kuris neslepia savo homoseksualumo, vaikšto prie jaunojo Džoelio pusplikis ir mėgsta persirenginėti. Nu tikrai pasaka!
Internetai rašo, kad išdykusi ir nenuorama pagrindinio veikėjo Džoelio draugė Anabelė – kitos žymios JAV rašytojos, Harper Lee, „Nežudyk strazdo giesmininko“ autorės prototipas. Gi šioji garsi rašytoja, savajame “Strazde“ irgi yra įvedusi veikėją, kuris panašus į T. Capote…Gražu, bet jei nesi JAV literatūros žinovas, koks gi skirtumas? Pasirodo, JAV T. Capote yra garsus savo homoseksualiais pasisakymais (tas jaučiasi ir skaitytuose kūriniuose), jis netgi neslėpdavo savo pažiūrų, kas ankstyvais pokario metais būdavo tikrai stipru net ir JAV. Labai gerai, bet man koks skirtumas?
Turiu pažymėti, kad skaitomas tekstas nebuvo sklandus gal ir…dėl vertimo? Puikus pavyzdys – jau minėtas “Trempdamas stangų atvašyną“. Neįsivaizduoju, kokį originalų tekstą turėjo išversti vertėjas, bet net ir man atvėpo žabtai, WTF?! O jei pabandžius paprasčiau, aiškiau? Kai kurios mintys tokios klampios, kad perskaitai vieną kartą, antrą – ir, tiesą sakant, jau būni pavargęs, o prasmė “įklimpsta“ į stangų atvašyną. Žinoma, kažkada piktinausi ir J. G. Ballard “Saulės imperijos“ tekstu, pasirodo, ir originalas parašytas būtent tuo klaikiu stiliumi – gal čia panašūs reikalai? Kitą vertus, tai gali patikti arba nepatikti, ir man nepatiko.
Mano pažintis su T. Capote – savotiška, kitokia, europietiška. Viskas kiek komplikuota, tačiau daug išjausta, nostalgiška, elegiška ir beprasmiška. Gaila, kad ne viską supratau, gaila, nelabai patiko. Gal kiek vėliau, imsiuosi kitų jo kūrinių?
“Pasaulis – baugi vieta, taip, jis tą žino – pasaulis netvarus (kas gali būti ar bent atrodyti amžina?): uolos suyra, upės užšąla, vaisiai supūva; juodiesiems ir baltiesiems kraujas iš žaizdos dūrio teka vienodai; bene daugiausia tiesos pasako dresuotos papūgos, o kas vienišesnis – vanagas ar kirmėlė? – visos žydinčios širdys suvysta ir susiraukšlėja, kaip ir jas iškėlus žolė, vyras senatvėje subobėja, o žmonai ima želti ūsai; visa kinta ir kinta kas akimirką, kaip slenkančios „velnio rato“ kabinos.“
“Vienatvė, kaip ir karščiavimas, tarpsta naktį, bet su juo sulaukiau aušros, brėkštančios medžiuose nelyginant paukščio giesmė, o kai patekėjo saulė, jis išnėrė savo pirštus iš manųjų ir nuėjo – mano draugužis, miglų bernelis.“
“Juk mums tereikia, kad kas apkabintų… ir pasakytų…kad viskas (viskas yra keistas dalykas – pienelis kūdikiui ir tėtės akys, šaltą rytą pleškančios malkos, ūkaujančios pelėdos ir po pamokų tave pravirkdęs berniūkštis, ilgi mamos plaukai, bijojimas ir iškreipti veidai ant miegamojo sienos)… viskas bus gerai.“
“Galva gali paklausyti patarimo, bet ne širdis, o meilė nepaiso geografijos ir neturi ribų: nugramzdink ją į gelmes su svarčiu – vis tiek išnirs į paviršių; ir kodėl gi ne? Bet kokia žmogaus prigimty tūnanti meilė yra tikra ir graži, tik veidmainiai laiko žmogų atsakingu už tai, ką jis myli <>.“
“Mylėti reikia dar ir daugybę dalykų, kuriuos mylimas žmogus ima tik simbolizuoti; mylinčiojo akyse tikri šios žemės mylimieji – tai alyvų properša, laivo žiburiai, mokyklos varpeliai, peizažai, pašnekesių nuotrupos, draugai, vienas vaiko sekmadienis, pradingę balsai, pamėgtas kostiumas, ruduo ir visi metų laikai, prisiminimai – taip, gyvenimo žemė ir vanduo – prisiminimai.“
“Šiame kambaryje nebūna nei dienos, nei nakties, metų laikai čia nesikeičia, ir kai mirsiu, jeigu dar nesu miręs, norėčiau būti mirtinai girtas ir susirietęs, kaip motinos įsčiose, šiltame tamsos kraujyje. Ar ne ironiškas galas? Juk savo prakeiktos sielos gelmėj tenorėjau švelnaus tyro gyvenimo, duonos ir vandens, paprastos pastogės su mylima moterim, nieko daugiau.“
“Danguje driekėsi balsvas popietės veidas; mano priešas, pamanė Džoelis, yra ten, už tų stiklinių dūmuojančių debesų; kad ir kas tas priešas būtų, ši švytinti blausa ir yra jo atvaizdas. Šiuo atžvilgiu Aidabelei galima pavydėti, ji bent pažįsta savo priešus.“
“Jiems dar negimus, taigi – kažin kokie tada buvo laikai? Tokie pat, kaip ir dabar, o jiems mirus irgi bus tokie pat: šitie medžiai, dangus, žemė, štai šios gėlės, saulė ir vėjas liks visai tokie pat, pasikeis tik jie – širdys virs dulkėmis. Dabar, būdamas trylikos, Džoelis priartėjo prie mirties pažinimo labiau nei kada nors vėliau: jo viduj žydėjo gėlė, ir netrukus, kai stangrūs žiedlapiai visai prasiskleis, kai jaunystės saulė pasieks zenitą, jis, kaip anksčiau kiti, nusigręš ieškodamas, kur atsidaro kitos durys.“
“Perėję per cukrašvendrių lauką, užkopę siauru kaip siūlas takeliu, praėję pro negrų namelį, kur kieme nuogas vaikas glamonėjo juodą ožką.“
“O keisčiausias buvo regėti du suaugusius vyrus, stovinčius bjauriame kambarėlyje ir besibučiuojančius.“
“O keistasis senas namas jau, Dievas žino, keik laiko stovi tuščias, kalbama, kad kadaise jame gyveno trys rafinuotos seserys, kurias išprievartavo ir žiauriai nužudė nuožmus banditas iš Šiaurės, jojęs sidabriškai širmu žirgu ir vilkėjęs aksominę mantiją, raudoną nuo pietiečių moterų kraujo.“
“Pradžioj vanduo, o pabaigoj ugnis. Geroji knyga niekur nepasakojo, kodėl mes pusiaukely tarp jų.“
“Dirbame tamsoje, darom, ką galim, duodam, ką turim. Mūsų abejonė – tai mūsų aistra, o aistra – mums skirta užduotis.“ (citata iš H. Džeimso apysakos).
P. S.: Pirmasis “Kiti balsai, kiti kambariai“ leidimas buvo su intriguojančia autoriaus nuotrauka viršelyje, kur jis užsidėjęs rankas sau…ant klyno. Tuo metu tai sukėlė puritoniškų skaitytojų skandalą, pateko į spaudą ir pan. Nu tikrai tas Capote kietas!
Neseniai užverčiau paskutinį šios knygos puslapį, visas patenkintas ir besišypsantis…Pagaliau radau tai, kas tiko ir patiko. Po keletos sunkių, klampių skaitytų knygų, radau lengvumo, paprastumo, nuoširdumo ir gilumo. Galų gale!
“Gėlių kraujyje“ pasakojama bevardės išgalvotos kilimų rišėjos iš XVII amžiaus Irano istorija. Mirus tėvui, vargšė keturiolikmetė kartu su mama iškeliauja į tuometinę Irano sostinę Isfahaną, pas tolimą giminaitį. Šis, pasirodo, yra karališkasis kilimų rišėjas, jo amatas sudomina mergaitę. Ilgainiui, niekam nežinoma kaimo mergaičiukė tampa viena iš geriausių savo amato žinovių sostinėje.
“Gėlių kraujyje“ paprastos mergaitės istorija, nors ir yra pagrindinė romano ašis, yra apsupama kaip brangaus persiško kilimo raštai, meilės bei tradicijų gijomis…Smulkiai sužinome apie musulmoniškus papročius, ypač merginimo, piršlybų ar vestuvių tradicijas. Nustebau sužinojęs, jog paprastas pičės (kiek supratau iš paaiškinimų knygos gale, galvos apdangalo) pakėlimas ir veido parodymas, yra tarsi savotiškas koketavimas, jei ne pasileidimas! Nustebino smulkmenos apie sige – tai tarsi oficialus ir tradicine prasme, legalus merginos “nusipirkimas“ trims arba daugiau mėnesių, kai su ja gali daryti…ką tik nori? Smulkiai papasakojami receptai, kaip suvilioti patinkantį vyrą, kokios yra gražinimosi ir puošimosi tradicijos…Negalima nepagirti ir etninių religinių papročių, burtų bei užkeikimo aprašymų, persiškos kalbos įvedimu ir paaiškinimu.
Merginos pasakojimas paįvairinamas mamos, o paskui ir pačios pagrindinės herojės pasakojamomis bei susapnuotomis pasakomis. Šios beveik visos yra autentiškos, kelių šimtų metų senumo. Tai romanui suteikia magiško realizmo, o dažniausiai kontrastas tarp išgalvotos istorijos bei realybės suteikia pasakojimo eigai dramatiškumo.
Atskiras pagyrimas autorei – už meilų žvilgsnį į persiškus kilimus, jų rišimo meno smulkmenas, už gana tikroviškai atskleistą XVII amžiuje tikrai Iraną valdžiusio šacho Abaso Didžiojo polinkį menams, grožiui bei kilimų rišimo tradicijoms. Nesu gyvenime čiupinėjęs persiškos tautodailės kūrinių, bet perskaitęs knygą, taip užsimaniau gyvai pamatyti bet kokį kilimėlį! Bent tą netikrą, iš Ikea’os?!
Gana įtikinančiai papasakota ir apie istorines to laikmečio dramas ir aplinkybes – kaip rašoma guglėje, “Gėlių kraujyje“ minimas Persijos šachas Abasas į valdžią atėjo būdamas septyniolikos. Jo rasta šalis buvo ką tik išgyvenusi pilietinį karą – kovose dėl valdžios Safavidų dinastijos žmonės buvo išžudyti ar jiems buvo išdurtos akys, karuose pražuvo daugybė kareivių, šalis neteko didelių teritorijų (kaip rašoma romane, tik kilimų rišėjų buvo pasigailėta). Šachas sugebėjo tame chaose priimti teisingus sprendimus ir atstatyti tuometinę Persiją. Abasui neseniai buvo pavykę apginti sienas, įveikti vidaus politinius priešus ir sukurti menams palankų klimatą. Vienas iš valdovo aktyviai puoselėjamų amatų buvo kilimų gamyba, ji buvo pakylėta iki dailiojo meno. Persiškus kilimus tada jau vertino Europos karaliai, didikai, turtingi pirkliai ir menininkai. Porą kilimų, ataustų sidabro siūlais, 1601 metais buvo užsisakęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas III.
“Gėlių kraujyje“ užsimena ir apie farandžius – taip buvo vadinami užsieniečiai. Vienas ir jų, olandas, apgauna neturtingą mergaitę, išvilioja iš jos kelis mėnesius austą kilimą ir pabėga…Vaizduojamų europiečių įvaizdis tikrai ne koks, o dar eiliniai musulmonų ir krikščionių higienos skirtumai – kad ir prausimasis kelis kartus per metus Europoje, ir kassavaitinė (čia pačių skurdžiausių gyventojų) rytietiška pirtis hamamas Irane, bei kiti esminiai kūno priežiūros kultūros ypatumai…eiliniam smirdančiam europiečiui tais laikais turėtų būti gėda, prieš bet kurį musulmoną.
Verta pagirti ir vaizdingus rytietiškus buities akcentus – datulės, mirkytos piene, kvepiantis rožių vanduo, smilkalais iškvėpinti rūbai, viskas taip neįtikėtina! Gal ir kiek iš fantazijos srities, bet kas galėtų paneigti? Skaičiau vienos skaitytojos nuomonę, kad šis romanas – erotinis? Iš tiesų, erotika dvelkia ne tik vaizduojami vyrų – moterų santykiai bei būdai, kaip labiau patenkinti savo valdovą vyrą…Aistra gyvenimui, aistra mėgstamai veiklai ar darbui, vėliau, aistra sutiktam vyrui, lydi visus pagrindinės veikėjos žingsnius. Mylėjimasis rožės žiedlapių pilnoje lovoje? Taip! Vyne mirkytos datulės, iš mylimojo lūpų savo moteriai? Buvo…
Visa ši rytietiška pasaka kiek panaši į Reşat Nuri Güntekin “Čiauškutę“ – ne tik, jog abi autorės musulmonės ir moterys, bet ir pagrindinių veikėjų panašumu? Moters valia atsispirti negandoms ir būti aukščiau visko pagrindinę “Gėlių kraujo“ heroję šik tiek sutapatina ir su Lina iš “Tarp pilkų debesų“…gerai pagalvojus, moterys visais istorijos laikotarpiais būdavo silpnesnioji pusė; kadangi skaitytojus gėrio kova prieš blogį visada žavi, natūralu, kad daugumoje gerų romanų sutinkame sunkiai kovojantį pagrindinį veikėja, labai dažnai tai būna moteris.
Ieškant trūkumų, jų gali rasti visada ir visur…Kartais apima jausmas, kad viskas yra kiek per gražu, jog būtų tikrovė, kartais kliūna geografiniai įsireiškimai (ar tikrai iraniečiai žinojo, kad jų sostinė tuo metu buvo didesnė nei dauguma Europos sostinių?), kartais ir pati istorija sušlubuoja (įstrigo – romano gale vaizduojama vos ne numirusi mergaitės motina, kuri…po kelių sriubos lėkščių atsigauna?), bet tai nepakeičia to gero jausmo, perskaičius “Gėlių kraują“ – geras!
“Gėlių kraujas“ – užburianti Šechrezada, tobula rytietiška pasaka apie eilinės mergaitės ryžtą, nenugalimą norą daryti tai, kas jai patinka, kantrų ėjimą tikslo link. Tartu tai lyg margas persiškas kilimas, pilnas įvairiausių akyse besimainančių raštų – meilė, aistra, menas, rytietiška kultūra…viskas susimaišo į vieną didelį grožį.
Įstrigo:
“Būdama kaime, niekada nebūčiau net įsivaizdavusi, kad moteris, tokia kaip aš – vieniša, bevaikė, neturtingam galėtų jausti palaimą. Mano likimas buvo kitoks, ne tas, kur šalia vyras ir septyni gražūs sūnūs, kaip kad pranašavo motinos pasaka. Ir vis dėlto, uosdama aplink sklandantį vištienos su granatais ir riešutais kvapą, girdėdama, kaip šalia juokiasi rišėjos, grožėdamasi ant staklių platėjančiais kilimais, džiūgavau; tas džiaugsmas buvo neaprėpiamas kaip dykuma, kurią turėjome įveikti, kol pasiekėme naująjį gyvenimą Isfahane.“
“Vis dėlto nepavydėjau jai. Kaskart, kai už nugaros dunksteldavo uždaromi vartai, prisimindavau, kad galiu laisvai ateiti ir išeiti kada panorėjusi, o ji negali palikti rūmų, nepateikusi rimtos priežasties ir iš anksto negavusi leidimo, ir visada keliauja su didele palyda. Ji negali žingsniuoti per Trisdešimt arkų tiltą ir gėrėtis vaizdu arba kiaurai permirkti lietingą naktį. Ji negali daryti tokių klaidų, kaip kad padariau aš, ir pradėti viską iš naujo. Ji pasmerkta prabangiai gyventi pačiame nuostabiausiame kalėjime.“
“Saulės spinduliai, prasiveržiantys kilimo viduryje, praneša apie šitą ribų nežinantį švytėjimą. Gėlės ir medžiai kalba apie rojaus džiaugsmus, o kilimo centre visada yra taškas, teikiantis dvasiai ramybę.“
“Pagalvojau apie tėvą, ir jo meilė apsiautė mane tarsi upė.“
“Neprisipažinau, kad tai aš piešiau ir rišau tą kilimą. Pamaniau, kad jei ji pamatytų mano nuospaudų nusėtus pirštus ar įdėmiau pažvelgtų į paraudusias iš nuovargio akis, jei suprastų, kokio didžiulio darbo reikalauja kilimas, jo grožybės jai amžiams nublanktų. Geriau tegu įsivaizduoja, kad tą kilimą rišo nerūpestinga jauna mergaitė, vaikštinėjanti kalvų šlaitais, skinanti gėles dažams ir kartais prisėdanti, kad lengvai sumegztų keletą mazgų, vis gurkštelėdama granatų sulčių.“
“O pati žinojau: man skaudėjo nugarą, kojos buvo sustingusios, jau mėnesį neišsimiegojau <> Buvau girdėjusi pasakojimų apie moteris, kurioms ilgos valandos, prasėdėtos prie staklių, iškraipė kūnus, tad mėginant gimdyti jų kaulai tarsi įkalindavo kūdikį viduje. Tokiais atvejais ir motina, ir kūdikis mirdavo po nepakeliamų kančių.“
“Visas mūsų darbas tarnavo grožiui, bet kartais atrodydavo, tarsi kilimo siūlelis būtų išmirkęs gėlių krauju.“
“Ir dabar geidi kaip nors pataisyti savo klaidas. Taisyk jas kaip išmanai ir būk kaip datulė, kuri nokdama tampa vis saldesnė, nors ją maitinanti dirva akmenuota ir atšiauri.“
P. S.: rašytoja yra iraniečio bei išeivės lietuvės duktė, ji kelis kartus yra lankiusi Lietuvą, Net ir “Gėlių kraujyje“, brūkštelta: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai”.
P. S. S.: taip ir nesužinome pagrindinės herojės vardo, taip yra ne šiaip sau – pasirodo, Anita Amirrezvani specialiai ją palikusi bevardę, pagerbdama niekam nežinomus persiškų kilimų rišėjus, amžiais gaminusius juos pergyvenusius kilimus.
Perskaičiau šitą reikalą dar kartą…dar ir dar, bet kas iš to? Nežinau, kodėl, bet vienintelis perskaitytas Jurgos Ivanauskaitės kūrinys man pasirodė toks prastas, kad net pats savimi nustebau, pasipiktinau, kol galų gale, tarp visų ditirambų, radau gerb. R. Kmitos minčių – pasirašau po kiekviena iš jų:
Jurga Ivanauskaitė „Placebas“ – romanas apie suklastotą, netikrą, neveikiantį, mistinių “jų“ mums siūlomą pasaulį. Šioje savotiškoje “Matricoje“ viskas surežisuota, valdoma, įtakojama, nuspėjama, o eiliniai tautiečiai panašūs į lėlių teatro marionetes, su kuriomis gali daryti, ką tik nori. Panašu į paranoją, bet, deja, neįvardinta mistinė organizacija valdo eilinius žmogelius per jau užkrėstą laikraščių popierių, nekalbant 25-ą kadrą turinčią televiziją, visokius suicidometrus ir panašiai. Trumpai tariant, visi esame pavirtę zombiais, lengvai manipuliuojamais individais. O DABAR – REKLAMA!
Pati istorija “sukalta“ iš keletos veikėjų gyvenimo siužetų – žuvusios/nusižudžiusios/nužudytos būrėjos Julijos pomirtinių klajonių po Vilniaus miestą ir buvusio gyvenimo apmąstymo; jos draugės žurnalistės Ritos specialaus tyrimo bei besikeičiančio gyvenimo peripetijų; dviejų brolių, TV žvaigždės Makso Vakario a.k.a Prano Purvanecko, bei Angelo Sargo, a.k.a Tado Purvanecko, nuotykių. Dar kažkur kniaukia ir savo istoriją pasakoją būrėjos katė Bastetė, sutinkame ir mistinių “jų“ agento Jono Jonaičio personažą, sekame jo apmąstymus.
Jau žinant pagrindinius veikėjus bei jų likimus, galime patys savo mintyse susidėlioti visą istoriją – Vilniaus mieste žūsta garsi būrėja Julija. Šios draugė žurnalistė Rita bando išsiaiškinti mirties priežastį. Paaiškėja, kad Julija artimai bendravo kone su pusę Vilniaus, tačiau romanas sukasi apie du jos mylimus brolius – pramogų verslo atstovą Praną – Maksą Vakarį ir Tadą, mistinių galių turintį žmonių gyduolį. Paradui diriguoja nežinomasis “jis“, darydamas įtaką visur. Savo pačios buvusią erdvę mato tiek mirusi Julija, tiek jos katė. Va ir visos mišios!
Deja, dar ne visos. “Placebas“ margas kaip nukainotą mišrainė, be minimo detektyvo elementų, yra ir mistikos, pasakos, vietomis bandyta atsikąsti ir humoreskos? Viskas “sutepta“ tarsi kokiu majonezu, įvairiais 2000 – ųjų metų atributais ir gyvensenos žymėmis, kai kur – lyriniai nukrypimai, kaip būdavę prie sovietų…boring! Jau kelintą kartą skaitant šį romaną (pirmąkart jis buvo tiesiog numestas, nebeišvėrus), susidaro įspūdis, jog jei a. a. J. Ivanauskaitė būtų rašiusi apie Jonuką ir Grytutę, būtų išpasakotą tiek apie tarybinius Grytutės vystyklus, tiek apie Jonuką pirmos klasės vargus…apie viską, bet ne apie esmę.
Deja, dar kartą – perskaičiau “Placebą“ dar kartą ir atnaujinau savo skelbimą, kad noriu šią dovanų gautą knygą parduoti…nu baisu! Žinoma, tikėjausi daug, žinoma, knyga išleista n-ioliktą kartą, žinoma, Jurga buvo superstar, tik aš nieko nesuprantu…Bet žinote ką? Man tai nerūpi, o ši knyga – ne stebuklai! “Placebas“ vokiečiams? Baikit, nemanau!
Bandant atrasti kažkiek grožio purvyne, J. Ivanauskaitė, įsijausdama į kasdienybės mantras, gana detaliai pasakoja apie tuometinio gyvenimo peripetijas – politika, manipuliacijos masėmis, TV ardomoji veikla. Ir kasdieninis miestas Vilnius – barokas, Pilies gatvė, žmonės ir katės. Nemanau, kad Jurgos taip reklamuojamas budizmas&Co yra šventa karvė (tiesą sakant, nepamenu ir man visiškai dzin, ar pati Jurga buvo garsi budistė? Lietuvos budizmo matrona? O kam tai rūpi?), bet tie visi smilkalai, mantros, budizmo vietinių, o gal ir visuotinių, dievukų minėjimas ir veiksmas aplink mandalas…ne literatūra, bet gražu. Kažkiek rytietiškos estetikos “Placebe“ radau…
Ne literatūra, bet kažkiek gražu ir aprašomas būrėjos Julijos virsmas miriop link, jos patiriami regėjimai…kažkas dar nesutikto kitur, vibracijos ir virpesiai, vos ne Uspaskicho vanduo, bet kiek kitaip. Todėl – gražu. Pora dialogų yra tikrai iš gyvenimo. Užskaitom! Taro kortos – sudomintas, kelioms minutėms.
Visa kita romano dalis man badyte badė akis…gal kažko nesupratau, bet prikibau vos ne prie pavadinimo – placebas? Tai visas lietuvio gyvenimas toks? O kokia romano prasmė ir peršama mintis – kovoti prieš tai? Tada, pagal rašytoja, pavirsi eiline “jų“ suvystyta Rita arba būsi nužudytas kaip Julija…Dirbi kartu su įsivaizduojamais blogiukais? Bet tai ne išeitis, ką parodoma per Makso Vakario personažą…kokia pavadinimo ir à la “Matricos lithuanicus“ prasmė tada? Beprasmis kūrinys?
Apie lotyniškus įvardinimus ir apskritai, pavadinimus – negi J. Ivanauskaitė manė, kad pezėdama lotyniškais žodžiais bus populiari ir kieta? Tuomet su jos logika visai pro šalį – romane pilna visokiausių menamos mafijos programų ir suktybių pavadinimai lotyniškai, pvz., aparatas VOX POPULI, nužudymas MORTAL KOMBAT ir panašus briedas…visiška neskoninga ir popsinė mišrainė…Kaip ir veikėjų vardai – Julija, Tadas, Pranas, Rita, Jonas…nu taip netikroviška, lyg būtų tyčia sugalvota kuo idiotiškiau!
Galima kibti ir kibti, bet nekyla ranka…apie pačio romano tikslo ir vidinio “aš“ kovos beprasmybę jau išsiaiškinome – “Placebas“ yra apie nieką, nieko nesiūlantis fantastinių faktų rinkinys. Ne gana to, net ir menama slapta organizacija vaizduojama…taip skystai!!! Neįtikino nė kruopelės, mistiniai užnuodyti laikraščiai (bet nuodai veikia dvi dienas tik), nuodinga TV programa, suicidometrai ir dar kitokie idiotiški aparatai…net nesugalvočiau dar prasčiau! Net su R. Gavelio “Vilniaus pokerio“ paranojine Vargalio (bent veikėjo vardas normalus?) fantazija, Jurgai iki to šimtai metų meditacijų…
Apie vieną iš romano herojų – katę Bastetę. Čia reiktų atskiro zoologų ir literatūrologų ištyrimų, bet visa ta panegirika ir patosas mistinei katei, Egipto faraono sesei (kad ir kaip ten bebuvo), jos nuostabiai idealiam kūnui, jos gracijai ir maloniam balsui…atsibosta gal? Nemanau, kad blogai apie žmogaus pasaulį ir jo demonus pasakoti iš katės pozicijos, bet pusę “katės istorijų“ yra paprasčiausias vėjas, pezalai ir pezalai. Skaitant jau kelintą kartą, juos tiesiog praleidau.
Trumpai tariant, “Placebas“ kol kas lieka viena prasčiausia mano skaityta knyga. Gaila, jog pažinau Jurgos kūrybą nuo šio romano, gaila, kad tikėjausi labai labai daug…teks imtis kitų jos kūrinių, juk turi būti kažkas tokio? Vertinant įtaigą, kūrinio nuotaiką ir liekantį jausmą perskaičius, “Placebas“ turi geriausiu atveju dešimtadalį “Vilniaus pokerio“. Pagal minčių gyli, romanas nevertinamas, nes lėkštas kaip laikraščio skelbimai. Mintys plėtojamos bukai ir popsiškai, panašu, romanas išties rašytas pagal užsakymą…Gaila!
Įstrigę:
“Bandydama suprasti, kodėl moterys viena kitai būna tokios žiaurios, Julija nusprendė, kad kiekviena žino savo priešę turint visai lyčiai būdingą aukštą “skausmo slenkstį“, todėl ir smūgiuoja tiek, kiek kita gali iškęsti.“
“O buvusios bičiulės, nuėjusios feministiniais klystkeliais arba virtusios gyvenimo užguitomis vištomis, kaip Rita, aiškino, jog savo pažiūromis Julija neva stengiasi įsiteikti vyrams, apskritai yra Meilės vergė, kuri daro viską – rengiasi, kvėpinasi, dažo plaukus, blakstienas, lūpas – vien tik todėl, kad įtiktų patinams.“
Šį romaną neseniai “sudorojau“ antrąjį kartą. Vėl pasikartojo tas pats skaitymo scenarijus – nors “Didžiuosius lūkesčius“ jau esu ryte prarijęs prieš pusmetį, galvoje neliko nieko blogo ar gero…kiek pamenu, nieko gero tai tikrai! Bet apie viską iš pradžių…
„Didieji lūkesčiai“ – septynmečio Pipo virtimo džentelmenu nuotykiai XIX amžiaus Anglijoje. Tikriausiai pačioje bjauriausioje – Kento – grafystėje, pelkėtame Temzės žiočių rajone, gyvenantis berniukas vieną sykį pagelbėja į bėdą patekusiam pabėgėliui kaliniui Magvičui. Šis nuotykis tuom ir baigiasi; berniukas su didele paslaptimi širdyje grįžta gyventi į savo vargingą, tačiau pilną tikrumo bei nuoširdžių draugų buitį. Po kurio laiko, visai netikėtai, Pipą aplanko sėkmė ir didieji jo lūkesčiai – nepažįstamas rėmėjas, per nusamdytą advokatą, daug svarų investuoja į berniuko auklėjimą, mokymą ir pavertimą džentelmenu. Ir ne bet kur, o pačioje sostinėje, Londone!
Pipo aplinka vaizduojama labai tikroviškai ir su cinkeliu, personažai autoriaus tikrai kažkur matyti ar stulbinančiai įtikinamai išjausti – Pipo sesuo, auklėjanti berniuką “savomis rankomis“; kaimynas, sėklų pardavėjas ponas Pemblčiukas, nuolat tą primenantis vaikui ir kitaip “knisantis“ jam protą; kaip antagonistas subtiliai ir jautriai aprašomas geriausias Pipo draugas Džo – geros širdies kalvis, aiškiai nesugebantis pasakyti rišlaus sakinio, tačiau dėl savo gero būdo esantis vienintelis berniuko tikras draugas…
Sutinkame ir meilės istoriją, kai Pipas įsimyli šaltą ir bejausmę netoli gyvenančios ponios Hevišem globotinę, panelę Estelą… Nors iš pat pradžių aišku, kad vaikystėje berniuką niekinanti mergaitė negali tapti nuoširdžia jo partnere, patenkame į tradicinį meilės trikampį, Viktorijos laikų Anglijoje. O kur dar Pipo nuotykiai su jo geriausiu draugu Herbertu, labai įtikinantys britiškos teisėsaugos atstovų tipažai, advokatai ponas Vemikas bei Džegersas… Vietomis viskas taip suintensyvėja ir surimtėja, vos ne “Nusikaltimas ir bausmė“! Istorija vos ne apie bjaurųjį ančiuką, tačiau pabaiga kiek kitokia, lengvai nuspėjama ir tikėtina, apžvelgiant visus personažus bei jų tipažus.
Charles’o Dickens’o „Didieji lūkesčiai“ – romanas apie augimą, brendimą, virsmą; konkrečiau – berniuko virtimą jaunuoliu. Esant palankiomis sąlygomis, iš mažo daigelio – eilinio kaimo vaiko – gali išaugti galingas ąžuolas, įsivaizduokim, tikras Viktorijos laikų džentelmenas! Bet ar tikrai taip? Kaip “Meistre ir Margaritoje“ rašė M. Bulgakovas, kartais net ir gausiai laistomi ananasai…supūva? Romane atkreipiamas dėmesys į pavojus ir pagundas, einant teisingo kelio link, ir ar tikrai lūkesčiai gali tapti vieninteliu gyvenimo moto, pamirštant artimuosius ir tave mylinčius žmones?
“Lūkesčiuose“ liečiamos ir kitos svarbios, gyvenimiškos temos, pvz., draugystės išbandymas – koks turėtų būti geras draugas? Esant pasirinkimo galimybei, ką darytumėme – ar išduotumėme draugą, nors visi iš to ir turėtų naudos, ar liktumėme jam ištikimi, nors abu nukentėtumėme? Ir galų gale, kaip nepriteklius, blogėjanti aplinka veikia žmogų ir draugystę? Kas nutiktų mums ir mūsų draugams, jei vienam iš mūsų ateitų juodos dienos?
Nustebino puikus Ch. Dickens’o ironijos jausmas – kai kurie sakiniai išties amžini, galima cituoti ir cituoti, pvz., “…pono Vopslio senelės sesuo įveikė savo įsisenėjusį įprotį gyventi…“, “atrodė, kad net valgomą sumuštinį jis prieš tai įgąsdina…” (apie advokatą p. Džegersą). Šiek tiek ironiškas ir pats romano pavadinimas – argi lūkesčiai gali būti didesni ar mažesni? Lygiai taip pat, kai kavinėje prašoma duoti geresnio maisto, nes…šis berniukas “turi lūkesčių tapti džentelmenu“!
Beskaitant romaną, šovė idėja, jog autorius plačiąja prasme šaiposi iš socialinių dogmų bei XIX amžiaus Anglijos briedo – “būti džentelmenu“. Ar “Didžiuosiuose lūkesčiuose“ vaizduojamas geraširdis Džo nėra geresnis žmogus nei visi kiti eiliniai Londono džentelmenai? Ir kaip turi elgtis džentelmenas, kas yra norma, o kas – blogis? Ar sąžiningas darbas kalvėje visą gyvenimą yra blogiau nei buvimas à la džentelmenu ir svetimų pinigų leidimas brangiam vynui?
Autorius bando išnagrinėti ir kitą dilemą – ar pinigai atneša laimę? Gal tuo metu, britiško imperializmo (pabandom palyginti su šios dienos, amerikonišku kapitalizmu) apsėstoje Anglijoje, toks klausimas pats savaime būtų šventvagiškas, tačiau argi tai visus laikus ir epochas pergyvenantis, egzistencinis svarstymas? Pagal romano istoriją, kaimo berniuko nesėkmingo virtimo ponaičiu pasaką, atsakymas yra aiškus – “Ne!“.
Charles’o Dickens’o „Didieji lūkesčiai“ – klasikinis, paprastas ir nesudėtingas romanas. Šiek tiek psichologijos, šiek tiek detektyvo, “teisinga“ ir gera istorija, va tau ir sėkmės receptas. Patiko paprastumas, nepametant prasmės, patiko ironija, sveikas protas bei tikslus ydų bei tuštybės demaskavimas. Natūralūs dialogai, tarsi paties autoriaus (čia aš tikriausiai mažai klystu, nes autorius pats yra ir sėdėjęs kalėjime, ir vergavęs savo vaikystėje, taip pat patyręs didelį nepriteklių) išgyventos kasdieninės istorijos, nesuvaidintos emocijos…paprasta ir veiksminga!
Kitą vertus, toks paprastumas, šioks toks primityvumas ir buvo kliūtis galvoti, jog Dickens’as yra best of best – tikrai ne. Gal tai ir klasika, gal geriausias jo romanas, tai nedarė absoliučiai jokios įtakos mano paties apmąstymams, jog…“Didieji lūkesčiai“ – klasika, kurią reikia perskaityti ir žinoti. Bet tik tiek.
Neseniai dar kartą perskaičiau šį romaną. Tai esu daręs ir prieš metus, bet kadangi nuo to laiko nieko doro galvoje nebeliko, teko vėl pakartoti…Bet apie viską iš pradžių!
“Tarp pilkų debesų“ – pasakojimas apie lietuvių šeimos tragediją tarpukariu. 1941 birželio mėnesį prasidėjus trėmimų metui, į Altajaus kraštą svetur išrieda traukinys su Vilkų šeima. Tiksliau, šeimos galva tėvas Kostas, panašu, patenka į Krasnojarsko kalėjimą ir ten žūsta, o mama su sūnumi bei pagrindine romano veikėja, penkiolikmete Lina, mėnesį keliauja “kažkur“ į Rytus. Čia jie patiria žiaurių išbandymų – tiek dėl atšiaurios gyvenimo aplinkos, tiek dėl ruskių represijų. Tremtis Sibire būtų tikras gyvenimo-išgyvenimo testas bet kuriam iš mūsų, ir tai, ką patyrė lietuvių ar kitų Baltijos šalių gyventojai, nesuvokiama blaiviu protu…Per pagrindinės veikėjos Linos pasakojimą kalbama apie badą, kankinimus, nesiskaitymą su gyvybe, smurtą, patyčias bei kitas tautiečių patirtas negandas.
Romanas nėra tamsus, priešingai. Kaip rašoma anotacijoje, tarp pilkų debesų kartais sušvinta saulės spindulėlis…Žmogui, iš kurio atimta beveik viskas, ta saulė gali būti rastas pagalys laužo šilumai, negyva ir viso barako kaimynų išsikepta ir suvalgyta pelėda, Kalėdoms gautas šokolado gabalėlis, pavogtas ir slapta sušlamštas burokas. O visų svarbiausia – viltis, kad viskas pasikeis.
“Tarp pilkų debesų“ stipriosios pusės, mano subjektyvia nuomone, ir yra, tas šviesumas, tyrumas, lengvumas. Negaliu nepasufleruoti, jog autorė Rūta Šepetys, kurios tėvelis iš tiesų turėjo bėgti iš Lietuvos į Vokietiją, kad išvengtų tremties, rašė romaną, skirtą…paaugliams. Taip taip, “Tarp pilkų debesų“ orientuotas į jaunimą, todėl viskas yra taip “lengva“. Anaiptol tai nereiškiam, jog romanas primityvus, nors skaitant tokių minčių kilo…Sakiniai trumpi, pastraipos nedidelės, skyrelių gal septyniasdešimt virš 300 puslapio turinio, o susiskaito per pusantros dienos?
Nežinau, kodėl, galbūt dėl to, jog pasirinkta tema jaudina ir mane (o ir giminėje panašių istorijų yra nutikę), šis romanas sukėlė nemažai graudulio. Gėda prisipažinti, bet vietomis pasakojimas skelia tiesiai šviesiai, ir neaišku, ar dėl to paprastumo, ar dėl pasirinko autorės stiliaus, kerta į paširdžius. Taip, apie tremtį yra ir daugiau rašiusių tautiečių (net pati R. Šepetys rekomenduoja D. Grinkevičiūtės „Amžino įšalo žemę“. Kažkada ir man teko skaityti, tai…iki šiandien įstrigo vėjo gūsių ridenamos lietuvių kaukolės Sibiro ledynuose….brrr!), tačiau autorės novatoriškas, gaivus požiūris ir pasakojimo įtaiga, tikrai paveikūs. Nesu tikras, ar skaitydamas tokį romaną apie kokių armėnų ar arabų kančias, irgi graudinčiausi, bet kai aprašomas momentas, kaip pajudant traukiniams iš stoties visi gieda “Lietuva, Tėvyne mūsų…“, tai veikia.
O kur dar romane minima dailė, Munkas, jo “Šauksmas“, realiai egzistavęs gydytojas Samodurovas, kiti šio kūrinio artefaktai…labai ir labai gerai!
Antrą kartą “prarijus“ šį romaną, vis tiek iki galo nesupratau, kodėl jis mane taip veikia, be visų nacionalinių tautinių reikalų? Gi prisiminiau Edmondo De Amičio knygą “Širdis“, kur irgi iš širdies kalbama apie esminius gyvenimo klausimus, va tada ir supratau tokio, vadinkim, graudinančio teksto receptą – pasakoti tikrus įvykius nuoširdžiai, tarsi vaikui, kad viskas būtų paprasta, bet tikra. Labiau link “Mažojo princo“, tik ne taip tikroviškai ir šaltai, kaip “Senis ir jūra“…bet kokiu atveju, “Tarp pilkų debesų“ turi, kaip stereotipiškai sakoma, “kažką tokio“.
Nepaisant to, kad romanas išverstas į daugiau nei 27 kalbas, o Italijoje įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą, prie ko prikibti yra. Taip, pabaiga yra netobula, nors nebe netragiška, bet tokia…be pabaigos? Kitą vertus, kitaip ir negalėčiau sugalvoti? Visa tragiška istorija galų gale baigiasi pusėtinai, kam įdomūs dar 50 metų pilko gyvenimo KGB saugomoje Lietuvoje, grįžus iš Sibiro?
Nors ką tik išgyriau autorės rašymo stilių, vietomis jis išties primityvokas…gal greičiau sakyčiau, bedantis toks? Na va, “ėjo ėjo personažas, ir mirė.“ Bent jau to gylio neradau niekur, o pagrindinės veikėjos meilės istorija, net tas kuklus meilės trikampis…tokie beviltiški net? Pasikartosiu, jei romane būtų pasakojama ne apie lietuvius, man būtų visiškai neįdomu.
O pabaigai, kas labiausiai mane nustebino, šiandien (2021-01-20 d.), besigilinant į R. Šepetys biografiją ir apsilankymus Lietuvoje…Gi radau keletą nuorodų, pagal kurias supratau, jog reali romano pagrindinė veikėja egzistuoja, “Tarp pilkų debesų“ Linos prototipas yra tokia…Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. Smagu, jog su teko net ir pakalbėti! Kitą vertus, ir šiemet tą dar kartą labai norėčiau padaryti, jei išeitų, nes minėtoji ponia…vis dar dirbo Rumšiškių muziejuje.
Mūsų susitikimas su ponia Irena buvo trumpas, bet įsimintinas. Kažkada seniai seniai, prieš 10 metų, su žmona lankėmės Rumšiškėse. Apžiūrėję visas tas etnografines senienas, susidomėjome ekspozicija tremčiai – tarybiniu superstu vagonu ant bėgių ir tikra tremtinių jurta šalia. Čia mus pasitiko guvi močiutė, kuri nesustodamas pasakojo, pasakojo ir pasakojo…tada net nenutuokiau, kad, pvz., jurtoje, kurioje lietuviai praleisdavo dešimtmečius, žiemos metu temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, o nedidelis pliusas būtų buvęs tikra šventė…Ponia Irena energingai parodė savo tremties vietą žemėlapyje, papasakojo apie vėlesnias gyvenimo peripetijas….Kaip dabar pamenu, likau sužavėtas, fotografavau ją, o savo žmonai, kaip dabar pamenu, pasakiau – žiūrėk, čia tikra lietuvė, seno kirpimo, kitokios genties nei mes! Na tikrai, tarsi kitas žmogus, ne visi dabartiniai Homo postsovieticus – močiutė, kuri nebebijo nieko, kurios energijos užtektų visai giminei, ir kuri juda ir nesustoja! Likau sužavėtas tuomsyk…
Ir tik po daugelio metų mintis, gimusi tąkart Rumšiškėse, subrendo į suvokimą – gi ruskiai svetur ištrėmė tai pačius geriausius?.. Visą Lietuvos elitą, visus inteligentus, mokytus ir mačiusius gyvenimo žmones, visus, kurie net tremtyje dirbo ir prasigyveno, visus pačius pačiausius?! Sunaikino tautą nepataisomai, visus tautiečius – lyderius pašalino, palikdami (nesmerkiant nei likusių, nei savo giminės) tinginius, prisitaikėlius, banditus ar atsilikėlius? Gal kiek ir per žiauriai nuskambėjo mano mintyse tokia idėja, bet tuomet, žiūrint į ponią Ireną, kuriai šiandien virš 90 – ties metų, tas buvo aišku kaip dieną! Beje, viskas guli internetuose:
“Tarp pilkų debesų“ – kitoks, tačiau ne prastesnis romanas apie lietuvių tremtį. Tai pasaulinio lygio pasakojimas, virtęs filmu, garsinantis mūsų tautos kančias ir ryžtą. Trečią kartą tikrai neskaitysiu, bet su šiuo romanu susijusios istorijos bei legendos, jaudina ir šiandien.
P. S.: Internetai rašo, jog JAV pasirodžius Rutos Sepetys knygai „Tarp pilkų debesų“, dalis skaitytojų ją supainiojo su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tikiuosi, ne dėl to tiražas iš viso 1 milijonas egzempliorių? Būtų tikrai smagu pamatyti tulą amerikietį, pasiruošusį erotikai, o randantį…egzotiką???
Neseniai perskaičiau ir užverčiau paskutinį šio romano puslapį…Istorija tuo nesibaigia, nes bus dar ir antra, jei ne trečia ar ketvirta ar penkta (galime tęsti ir toliau, nieko čia blogo) dalis, todėl pati romano pabaiga nuteikia dviprasmiškai – veiksmas nutrūksta, pauzė, laukiame tęsinio.
Tikriausiai autorės ir jos laimėjimų pristatinėti nereikia – visi žino, kas yra Kristina Sabaliauskaitė, “Silva Rerum“ ar “Silva Rerum IV“ ar pan….Ši menotyros mokslų daktarė, kaip gerai įvardinta vienoje recenzijoje, rašo nišą istorinių romanų lentynoje, ir ėmė ją pildyti – ir daro tai tikrai gerai! Tiražai kartojai, knygos perkamos, interviu imami, veiksmas vyksta.
“Petro imperatorė“ – pasakojimas apie iš dabartinės Latvijos teritorijos, tuometinės ATR kilusios lietuvės (?) Martos Skowrońskos iškilimą, savotišką Pelenės istoriją, jungiančią Lietuvą ir Rusiją, Vakarus ir Rytus. Tai tarsi savotiška pasaka – kaip niekam nežinoma mergaitė iškilo iki Rusijos imperatoriaus Petro I – ojo žmonos, vėliau pati tapo Rusijos valdove. Šios istorinės asmenybės triumfas stebino tiek to meto Europą, tiek paprastus žmones – apie ją žinojo net garsus mąstytojas Volteras, nors patiems rusams didelių teigiamų emocijų kažkodėl tai nesukeldavo…
Atmetus visas peripetijas, Kristina Sabaliauskaitė, iki smulkiausių detalių įsigilinusi į vienos moters istoriją, iš likusių senovės liudytojų – dokumentų, laiškų, istorikų komentarų, eksponatų Ermitaže, išlikusių artefaktų – pridedant moterišką intuiciją bei gilų žvilgsnį į moterišką pradą, “nukalė“ dar vieną šedevrą. “Petro imperatorė“ turėtų sudominti ne tik Sabaliauskaitės gerbėjus mūsų šalyje, manau, tik laiko klausimas, kada šis romanas pasieks mūsų artimiausius kaimynus. Man, kaip vienai komentatorei, dar įdomiau, kad “Petro imperatorė“ skambės angliškai, ir kokį ažiotažą sukels Rusijoje?
“Petro imperatorė“ įdomi (o gal greičiau keista) savo struktūra – girdime pagrindinės veikėjos pasakojimą, jai merdėjant savo lovoje. Visas romanas – paskutinė gyvenimo diena, laikrodis tiksi paskutiniąsias valandos, ir prieš akis bėga matyti vaizdai. Kartais imperatorė panirsta į vizijas, delyrą, kartais balsu regi haliucinacijas – liga mirtina ir pamažu “gesina“ pagrindinę veikėją. Gal todėl skyrių numeracija kiek kitokia, viskas skaičiuojama valandomis, jų nedaug liko kitam romanui, būsimam tęsiniui…Martos, o vėliau Jekaterinos I – osios lūpomis atgimę jos vaikystės vaizdai, sunkus gyvenimas Livonijoje, pirma santuoka, pereina į matytus žiaurumus karo su švedais metu. Skausmingi išgyvenimai apie patirtą viso būrio vyrų prievartavimą, vėliau – tapimą karo vado sekso verge…Kaip kokia daili lėlė mergina pereina pirmam sutiktam maloniam ir išsilavinusiam vyrui, Aleksandrui, Petro I -ojo dešiniąjai rankai, o tada merginą pastebi ir jis pats, visų dievų dievas…
Jekaterinos priešmirtinėse vizijose pasakojamos istorijos – graudžios, baisios, nežmogiškos. Nenoromis susidaro vaizdas, kad būti moterimi tais laikais jau savaime buvo iššūkis, o minimą Martos istorija – iškilimas iki aukščiausios valdžios postu – skamba neįtikėtinai, tarsi pasakų pasaka. Detaliai perteikiama gyvenimo dvasia to meto Rusijoje, bandančioje vytis ir tapti panašia į Vakarus, pagrindinės veikėjos žodžiais – imperatoriui Petrui I – ąjam kertant langą į Vakarus. Istorinių faktų ir smulkmenų tikslus pateikimas – didelis komplimentas romano autoriai, kai kur minimos cidulkų (laiškų), tarpusavio susirašinėjimo tarp Imperatoriaus ir Jekaterinos, autentiškumas tikras. Tikiu, kad ir visa kita surinkta medžiaga yra tiksli, K. Sabaliauskaitė tai daro skrupulingai, todėl istorijos pamatas, tas veiksmo “pamušalas“, yra labai įtikinantis ir nekeliantis abejonių.
Susidaro įspūdis, kad “Petro imeratorė“ yra tarsi natūralus “Silva Rerum&Co“ žingsnis tolyn, gerąja to žodžio prasme, tarsi kitas level’is – autorės kūryba progresuoja, interesų laukas plečiasi, taigi turime vieną iš nedaugelio lietuviškos literatūros šių dienų naujienų ir puošmenų, kuri tikrai gali užkariauti pasaulį, bet kuria to žodžio prasme. Apima savotiškas pasididžiavimas ir vidinis džiaugsmas, kad va, tuoj tuoj, apie šį romaną sužinos visą Europa. Mes esame svarbūs ir įdomūs, kartu ir turime kuo girtis – ar tai būtų pasakojimas apie viduramžių lietuvių bajorijos aistras, ar ši lietuviškai – rusiška meilės istorija. Nice!
Kitą vertus, užvertus paskutinį puslapį, buvo ir rūgštelės ant liežuvio galo…jei trumpai, apie savo subjektyvius potyrius – nelimpa man tame romane viskas, ir tiek! O kodėl, taip ir nesupratau…Kažkas ne taip, kažkas trukdo, iki to galutinio “VOAU!“ (arba big O, gal kas nors supras, apie ką aš čia?). Pasitikiu autorės mezgama pagrindinės veikėjos istoriografija ir biografija, bet sociologija, psichologija – ne! Patosas su patosu, patoso padaže! Viskas taip atsidūstant, lėtai atsimerkiant, škias, ir tada labadiena, tau bus p*zda!
Net atmetus kai kurį literatūrinio dekoro perteklių, stringa…pats tekstas? Mano kvaila galva, ne taip net ir mirštama, ne taip pasakojama prieš mirtį, o ir pačios imperatorienės personažas toks…skystas? Kažkokia à la mirštanti ir savo š*duose gulinti moteris bei jos pezalai? Nuobodu! Nesumeluosiu, skaitant žiovavau kaip velnias, įdomiausia dalis pasirodė esą Jekaterinos istorija, o ne dabartinis veiksmas, kuris tarsi pritemptas, netikroviškas? Kažkoks dekoras kitam, įdomesniam pasakojamajam sluoksniui…
Užkliuvo ir tie rusiški keiksmažodžiai, tarsi koks bravūriškas autorės koziris šitame nelengvame pokerio mače. Taip ir nesupratau, kad reikalinga buvo ta chuj antologija, gal čia būsimas eksportas užsienio rinkoms? Kam reikėjo to mužikiško keiksmažodžio išaiškinimo? Kad būtų kiečiau? Bet tada kodėl tai tarsi vienkartinis aktas, vėliau to kietumo ir nebelieka? Ir apskritai, pasakojimas toks neįtikinantis – gal geriau būtų buvę viską trečiuoju asmeniu iškloti, tarsi iš šono? Kažkokia kokofonija ir sumaištis, margaspalvis maskaradas, susidedantis ir prastos dabarties, įdomios praeities, čia kalba “aš“ vardu, čia vėl pasakojama apie aplinką, rusiška mišrainė.
Nepaisant visų subjektyvių požiūrių, “Petro imperatorė“ yra bene geriausia, kas mūsų šaliai galėjo atsitikti istorinės literatūros rėmuose. Kaip teisingai sako žinovai, visi istorijos žinovai gali parašyti kažką rimto – kodėl nieko nėra iki šiol? Kristina Sabaliauskaitė išieško, įsigilina, užsimerkia ir pasakoja…moterišku žvilgsniu, gilyn ir vis įdomiau.
P. S.: vis tiek manau, kad dėl kūrinio kompozicijos ar apskritai, visos struktūros, reiktų pasitarti su kolegomis ar redakcija. Trūksta visai visai nedaug, iki didelio BLIAD!
Nuva:
“Supratau, kad negaliu nei žūti, nei patekti nelaisvėn. Nes Annuškai ir Lizettai bus pizda.“
“Dar viena valanda… O Johanna vis knarkia… Bet jau beveik šviesu, ir čiulba paukščiai. Vienas per kitą, lenktyniauja, kuris gražiau… Toks saldumas, tas jų čiulbesys… Saldžiai tebesmirda mėšlas po manimi… Nuo jo jau niežti šlaunis…“
“Visa tai man buvo visiškai pochui.“
„Aš niekada nesimėgavau kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis, nors šitai Rusijoje yra mėgstamiausia didžiūnų pramoga; be jos jie niekaip negali pajusti savo galybės“
poligrafovicius 