John Fowles “Kolekcionierius“ (2015)

Na gerai, šią knygą kiekvienas kiek paskaitantis (pažįstantis raides, turintis išsilavinimą) gal ir turėtų įveikti? O gal ne? Nes pilnas internetas nuomonių/ aptarimų/atsiliepimų, jog šis romanas nėra John Fowles pats stipriausias kūrinys. Kitą vertus, gal ir nėra, bet istorija pakankamai kieta. Vis dėlto, man nelabai nepatiko.

Tiesą sakant, šį romaną skaičiau du kartus – vieną kartą tiesiog peršokau, “suvalgiau“ visus puslapius. Tada bandžiau kažką prisiminti, ir, deja, nieko gero neišėjo – todėl perskaičiau antrą kartą. Nežinau, gal aš pasidariau išlepęs ar labai daug tikėjausi, tačiau “Kolekcionierius“ ypač didelio įspūdžio nepaliko.

Taip, tai gal dramatiškas, liūdnai pasibaigęs pasakojimas apie jaunos mergaitės Mirandos, patekusios į šiek tiek “pakrypusio“ vyriškio Frederiko nelaisvę, likimą. Dalis Istorijos labai panaši į T. Harris “Avinėlių tylėjimą“ – būtent, jauna mergina yra pagrobiama ir laikoma uždaryta (nukrypstant į šoną, “Kolekcionierius“ pasirodė žymiai anksčiau, 1969 metais, negu avinėliai, 1988). Visgi siužetas kiek skiriasi – minėtas Frederikas yra paprastas drugelių kolekcionierius, kuris netikėtai praturtėjęs nusprendžia pagauti savo “gyvenimo laimikį“ – jau seniai įsižiūrėtą, gražią ir talentingą dailės studentę. Kiek painvestavęs į įrangą (čia gi ne plaštakės gaudymas), keistasis kolekcionierius pagrobia įkurdina savo auką namo rūsyje. Tolesnis pasakojimas – tai abiejų veikėjų bendravimas, pokalbiai, mintys, iki visos istorijos tragiškos pabaigos.

Romanas turi keletą dalių – iš pradžių pasakojama Frederiko vardu, vėliau pateikiamas Mirandos dienoraštis. Kitos dvi dalys – tragiška baigtis ir, pagaliau, epilogas, man panašiausias į filmuose pasirodantį “to be continued…“.

“Kolekcionierius“  – tai psichologinis romanas apie auką ir jos pagrobėją. Kartu rutuliojamas konfliktas tarp dviejų kraštutinybių – “senas“ ir “jaunas“, “miesčionis/buržua ir menininkė“; alsuojanti gyvenimu, juo besidžiaugianti moteris ir frustruotas, kompleksuotas vyras. Romane paliečiama ir meno, teisingumo, etikos klausimai. Labiausiai patikusi linija – pagrobtosios Mirandos apmąstymai, jos palaipsniui atsirandantis pasitikėjimas savimi, ilgai ieškotos esmės suradimas. Ji jau nebe ta kiek papuikusi mergužėlė, gražiai paišiusi mielus vaizdelius…Skaitant pagalvojau, gal mums kiekvienam reiktų kokiai savaitei pabūti pagrobtam? Gal tada suprastumėm, ko norime, kas gyvenime ne taip, kas yra kas?

Romano kulminaciją man yra ne pati pabaiga, kurioje, deja, pagrindinei veikėjai viskas užsibaigia tragiškai. Priešingai, man atrodo, Mirandos apsisprendimas priimti į savo gyvenimą mylimą (tai paaiškėja tik atsidūrus nelaisvei ir viską apmąsčius) , nors ir dvidešimt metų vyresnį, dailininką D.P. , o kartu, ryžtas atsiduoti dailei iki pat galo ir daryti viską taip, kaip ji jaučia, ir yra savotiškas jos, kaip kūrėjos, manifestas ir triumfas. Miranda, būdama nelaisvėje, subrendo kaip moteris, kuri dabar žino, ko nori. Kaip dailininkė, ji peržengė savo senus nusistatymus, ir vos tik išeis į laisvę, tapys esmę, pieš pasaulį taip, kaip pati mato…

“Kolekcionierius“ man patiko savo kiek “pakrypusia“ istorija, autorius “kabina“ gana giliai – įdomu, kaip mes elgtumėmės, savo rūsyje turėdami kokią jauną gražuolę…Kitą vertus, tai nėra istorija apie prievartą ir išnaudojimą (nors minimas kolekcionierius ir mėgdavo fotografuoti savo auką nuogą), tai psichologinis pasakojimas apie dviejų pasaulių sankirtą, kuri dažniausiai baigiasi tragiškai. Patiko Mirandos psichologinis paveikslas, jos emocinis kilimas aukštyn; kartu –  meno, gėrio ir grožio diskursas.

Nepaisant to, romanas kiek nuobodokas; ne veltui kartą perskaitęs nieko neatsiminiau. Pasakojimo eiga nors ir logiška, tokia “siužetiška“, t.p., tinkanti filmui, bet nuobodoka. Istorijos pabaiga – kiek netikėta, nors kažin kaip kitaip ir galėtų būti? <> Nieko, lentynoje yra kita šio rašytojo knyga, eisiu link jos greit…

“Nekenčiu neišsiauklėjimo ir neišsilavinimo. Nekenčiu pasipūtėliškumo ir apgaulės. Nekenčiu pavydo ir pagiežos. Nekenčiu irzlumo, menkystės, smulkmeniškumo. Nekenčiu vidutinių nykių žmogelių, kurie nesigėdija, kad yra nykūs ir pilki. Nekenčiu tų, kuriuos D.P. vadina „naujaisiais žmonėmis“, tų naujųjų iškilėlių su savo automobiliais, pinigais, televizoriais, nekenčiu jų kvailo vulgarumo, šliaužiojimo prieš senąją buržuaziją ir noro ją pamėgdžioti…Myliu sąžiningumą, laisvę, norą duoti. Myliu kūrimą, darbą, myliu visavertį gyvenimą, myliu viską, kas yra priešinga sėdėjimui, stebėjimui, mėgdžiojimui, sielos sustabarėjimui.“

“Aš vienas iš kolekcijos pavyzdžių. Ir vos tik pamėginu suplasnoti sparneliais, kad išrūkčiau iš tos eilės, jis ima manęs nekęsti. Aš turiu būti negyva, prismeigta segtuku, visada vienoda, visada graži. Jis supranta, jog iš dalies esu graži dėl to, kad esu gyva, bet iš tikro jis nori manęs mirusios. Jis nori manęs gyvos, bet tarsi mirusios. Šiandien pajutau tai ypač stipriai. Tai, kad aš gyva, nuolat keičiuosi, galvoju kitaip nei jis, kartais būnu blogos nuotaikos, – visa tai jį pradeda erzinti.“

“Jis kietas kaip titnagas: nepajudinamas, neperkalbamas. Sykį jis man parodė indą, vadinamą marintuvu. Va tokiam marintuve aš ir sėdžiu. Mušu sparneliais į stiklą. O kadangi jis permatomas, man atrodo, kad galiu ištrūkti. Kad yra vilties. Bet tai tik iliuzija.“

“Jeigu jis myli mane iš tikro, jis nebūtų galėjęs manęs pavaryti. Jeigu jis myli mane iš tikro, jis turėjo mane pavaryti.“

“Aš turiu kautis savo ginklais. Ne jo. Neturi būti jokio egoizmo, gėdos ar apmaudo. <> Jeigu Artūras Sitonas pamatys modernią skulptūrą, kuri jam nepatinka, jis sudaužys ją. O Kalibanas uždengs ją brezentu. Nežinau, kas blogiau. Bet manau, Kalibano atvejis.“

“Tądien D. P. pasakė, kad sąžiningas skurdžius skiriasi nuo vulgaraus turtuolio tik tuo, kad neturi pinigų. Skurdas verčia žmogų turėti gerų ypatybių ir didžiuotis kitais dalykais, ne pinigais. Kai toks žmogus staiga praturtėja, jis nežino, ką daryti su tais turtais. Pamiršta visas buvusias savo dorybes, kurios, beje, nė nebuvo tikros dorybės.“

“Jie daro viską, kad tik nematytų mūsų, kad tik neparodytų mums pagarbos. Jie šunlaižiauja didžiausiems iš mūsų, kai mes mirštam. Jie moka tūkstančius už Van Gogo ar Modiljanio paveikslus, į kuriuos spjaudė, kai jie buvo tapomi. Kvatojo iš jų. Laidė šiurkščius sąmojus.“

“Tik tie trys žodžiai. Aš jus myliu. Jie nuskambėjo taip beviltiškai. Jis juos pasakė taip, kaip kad būtų pasakęs: “Aš sergu vėžiu“. Tai jo pasaka.“

“Man patinka moterys, patinka moters kūnas, man patinka, kad net pati tuščiausia boba tampa nuostabia moterimi, kai nuo jos nuslenka drabužiai, kai jai atrodo, kad ji žengia ryžtingą ir baisų žingsnį. Visos jos taip mano pirmą kartą. O žinote, ko neturi jūsų lyties atstovės? <> Nekaltumo. Jį galima pastebėti tik vienintelį kartą, kai moteris nusirenginėja ir negali pakelti į tave akių. <> Tik tą pirmą botičelišką akimirką, kai ji nusirengia pirmą kartą.“

“Tai <kūryba> tolygu tavo balsui, dėstė jis. Tu susitaikai su savo balsu ir kalbi, kaip gali, nes kito pasirinkimo neturi. Bet svarbu, ką tu kalbi. Būtent tai ir skiria tikrą meną nuo viso likusio.“

“Eilinis žmogus – civilizacijos rykštė. Bet jis toks eilinis, jog tai daro jį neeilinį“.

“- Mes buvom nuogi vienas priešais kitą. Mes negalim būti dar labiau vienas nuo kito nutolę“.

“Mane apėmė toks jausmas, koks būna, kai žiūriu, kaip iš kokono randasi imago, ir tu žinai, kad jį teks užmušti. Aš noriu pasakyti, grožis trikdo, pamiršti, ką ketinai daryti ir kaip tau reikėtų elgtis.“

“- Mes visi norim to, ko negalim turėti. Būti padoriam žmogui – reiškia tai suprasti ir su tuo susitaikyti. Kiekvienas ima iš gyvenimo tai, ką gali. Ir jeigu mums gyvenime kažko labai stigo, mes stengiamės bet kokiais būdais kompensuoti tą stoką, kol pučia palankus vėjas“.

“Galia tvirkina, mėgdavo kartoti vienas mano mokytojas. O pinigai – tai Galia“.

2018 03 05

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 7/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/10

7,6

“Šventasis“ (2017)

Vaidina: Marius Repšys, Gelminė Glemžaitė, Indrė Patkauskaitė, Valentinas Krulikovskis, Lukas Malinauskas ir kiti.

Rež.: Andrius Blaževičius.

 

Dar vienas naujas lietuviškas filmas, dar viena premjera, kurioje teko sudalyvauti, su aktoriais, pokalbiais, diskusijomis. Ir dar vienas nusivylimas, tiesą sakant…bet apie viską iš pradžių.

Kaip rašo mūsiškė spauda, filmas tikrai visiems patiko: “Emilis Vėlyvis: „Stiprus ir tikras“; Rytis Zemkauskas: „Marius Repšys – puikus aktorius“; Ironvytas: „Emociškai stiprus“. Labai nesigilinant, tokie trumpi apibūdinimai (pajuokaujant, galima būtų sakyti, pirstelėjimai) man primena antraštes iš visų mylimo delfi.lt arba 15min.lt: “Į Lietuvą vėl sugrįžo: skurdas“; Nepatikėsite, kas atsitiko visų mėgtai kino žvaigždei: savižudybė“. Nors rašiau ne specialiai, bet visos paminėtos temos tinka kalbant ir apie filmą, ir apie pagrindinį vaidmenį jame sukūrusį Marių Repšį. Bet apie viską iš pradžių.

“Šventasis“ – tai filmas apie 2008 metus mūsų šalyje buvusią finansinę krize, ir žmones, gyvenančius krizės akivaizdoje (tarp kitko, kaip minėjo pristatyme buvęs filmo komandos narys, iš pradžių darbinis filmo pavadinimas turėjo būti “Krizė“). Viename ne pačiame didžiausiame šalies mieste gyvenantis Vytas netenka darbo. Šeima, dvi nepilnametės, linksmos ir guvios mergaitės bei darželyje dirbanti žmona Jūratė, verčiasi sunkiai, todėl bedarbis vyras visiems – prasta žinia. Ne gana to, su draugais laisvalaikį mėgstantis leisti Vytas pradeda dažniau išgėrinėti, susipažįsta su nauja mergina, kirpėja, kuriai neslepia simpatijų…Šeima kenčia, naujo darbo kaip nėra, taip nėra, o dar geriausias Vyto draugas yuotube.com atranda filmuką, kaip kažkoks vietinis pasakoja, prie netoli esančio namo sienos pamatęs Jėzų…

Filmas tikras, apie tokią Lietuvą, kuri iš tikrųjų yra šalia, kurią ne visi pažįsta, bet nujaučia tokią esant. Taip, tai ir visos tautos perkamos akcijinės prekės; ir kiekvieno iš mūsų gatvėje matyti mažiau kvalifikuoti, profkes/kolegijas/kursus baigę, mechanikai/kirpėjos/valytojos ar be didesnio išsilavinimo, darželio auklės; ir per TV ekranus iki apsivėmimo lendančios populistinės šlamštalaidės ar “naujos“ ekrano divos, pop žvaigždės; ir iš darbo namo parnešamas atlikęs maistas (negi išmesi, dar geras). O šalia – chruščiovkės, bedarbystė, alkoholizmas…ir emigracija. Taip verčiasi mūsiškiai, taip gyvena statistinis lietuvis, toks yra/buvo gyvenimas Lietuvoje. Nepamirškime – dar yra ir naujoji Lietuva: įmonės vadovai, tokie turčiai pseudopsichologai, cituojantys Coehlo sentencijas; visus akinančios svajonės apie darbą Norgėje; pigiau atsisiųsta avalynė iš užsienio ir kiekviename mieste tavęs laukiantys nuodingi kebabai.

Be puikiai parodomos kasdienybės, tikslaus esamo/buvusio gyvenimo pjūvio, filme man patiko aktorių vaidyba. Apie kai kuriuos niuansus užsiminsiu šitos rašliavos pabaigoje, bet man pasirodė, kad Marius net ne vaidino, o buvo savimi. Jis tikrai ne menko kūno sudėjimo, tiek figūra, tiek įsijautimu puikiai atbuvo Vytu (šiaip labiau tiktų kitas vardas, Darius, Tomas, Sergėjus, bet anyway). Ne ką mažiau patiko Valentino Krulikovskio Petras, toks tobulas N. Vilnios čiuvakas. Abiejų moterų vaidmuo irgi suėjo puikiai…

Kalbant apie negatyvius reikalus, pusę filmo pražiūrėję su žmona susižvalgėme – kada kažkas įvyks? Kada prasidės filmas? Kur čia esmė, kaip viskas baigsis, kada iššaus? Ir kur tas Jėzus?! Pasirodo, filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi, jokio finišo, pakilimo, kitaip tariant, kulminacijos…Na taip, Vytas grįžta pas žmona, o ne lieka pas naująją draugę, that’s all. Jie vėl tylėdami gyvena, filmo kulminacija įvyko. Per anonsą labiausia suintrigavęs religinis motyvas filme nuvysta, kaip ir M. Repšio duše rodomas pimpaliukas – kažkam kažkas pasivaideno, tai ir viskas…Jokio siurprizo, jokio normalaus “išrišimo“.

Kai kuriuos aspektus galime nurašyti dėl režisieriaus nepatyrimo ar jaunystės (taip, aš išties A. Blaževičiui pavydžiu, nes būdamas jo metų, nieko dar nenufilmavau. Bet žmonai žadėjau galįs padaryti tokį patį filmą, tik geriau ir pigiau), tačiau dvejopi jausmai kyla ir dėl metų aktoriaus, metų “gervės“, Mariaus Repšio. Nežinau, ar galima taip negražiai išsireikšti, bet man žmogaus, tuo labiau, aktoriaus, veidas yra labai svarbus. Tarkime, toks William Dafue, na, jis niekada nevaidins Kalėdų senelio, o Mindaugas Papinigis – Oliverio Tvisto (beje, Mindaugo aš iki šiol nelaikau aktoriumi. Sakykite, ką norite, jo gabumai baigiasi gerkle. Na ir puiku, jis puikiai iš to gyvena. SyBeeetLT!)

Tai štai, kažkada matydamas Marių O. Koršunovo “Katedroje“ vaidinant Lauryną, suabejojau: ką jis čia veikia? Ko jis čia kankinasi? Kam jam tai? “Saulius ir Paulius“ – jau geriau, tas visiškai kvailas ir beviltiškas “filmas“ klijavosi, nes Marius ten puikiai tiko. “Šventajame“, kaip jau minėjau, Mariui tikriausiai užteko tiesiog būti savimi, ir viskas pavyko. Gal aš perdedu, bet šiame filme jis pritapo tobulai. Jei ne pokvailis scenarijus, visiškas pabaigos nebūvimas, mano manymu, Vytauto vaidmuo iš viso būtų bomba. Noriu pasakyti, jog gal Marius Repšys išties yra talentingas aktorius, tik ne visi vaidmenys jam tinka? Think!

Nežinau, ar tai buvo reklama filmui, bet tik dabar, rudenį, esant nacionalinei “Šventojo“ premjerai, visi lietuviški portalai, TV laidos pradėjo sekti naują pasaką – apie aktoriaus Mariaus Repšio buvusias depresijas ir šiaip gyvenimo pamokas. Nelabai supratau, bet jei taip atrodo šiuolaikinė lietuviška filmo reklama – man gėda, dėl pačio Mariaus, o kartu už jį – ir visų tikrų, rimtų ligonių. Jei tai iš tiesų Mariaus atviras prisipažinimas – valio, verta pagirti už tai, kad jis viešai pasakoja apie tokius išgyvenimus, apie kuriuos kiti tik nutyli…bet visą tai man vistiek panašu į reklamą, ir tai neskanu.

Trumpai tariant, “Šventajame“ Marius, kuris man kaip aktorius, visada buvo ne kažką, taip tiko, jog atrodė, jog jis nevaidina, o tiesiog būna savimi. Kartu žinant visas jo istorijas apie depresiją ir gulėjimą lovoje žiūrint į lubas pusę dienos, vos ne autobiografinis filmas “gaunasi“.

Reziumuojant, iki tikro filmo pritrūkta daug. Scenarijus – prastas, ir jei ne tie glausti dialogai, puikiai “pagauti“ aktorių, viskas ir taip būtų sugriūvę. Filmo kulminacijos – nėra, emociškai pabaiga neišspręsta. Kur tas visų matytas Jėzus? Kodėl viskas, kas intrigavo, baigiasi tuščios sienos screenshot’u? Jei aš būčiau scenaristas (dėl režisavimo, žmona paliudys, kažką panašaus nufilmuoti žadėjau), pabaigą su siena tikrai įmanoma “suręsti“ normalesnę – gal kažkas slapčia “užvalgė“ haliucinogenų, ir jais nesidalina su Vytu ir Petru? Gal ten iš tikrųjų pasirodo, bet ne Jėzus, o atsiranda visiems jo matomos žymės ant sienos, dėl kurių babutės išeina iš proto? Gal ten galėjo būti saulės spindulys, į kurį patekęs Vytas “atvirsta“ normaliu pacanu? Galėjo būti bet kas, nors ir kalbantys kaktusai, bet tik ne tokia pabaiga.

Aptariam toliau – ką jūs manote apie Vyto pimpaliuką? Man jis, lyginant su visa figūra, atrodė mažokas. Ir koks skirtumas, kaip ten yra iš tikro, bet mes visi ji MATĖM. Gal kas iš kūrybinės grupės galėtų pasakyti, kam iš viso to reikėjo? Šokiruoti? Tikrai ne, matėm ir daugiau. Nustebinti? Kažkiek nustebino, bet ne į teigiamą pusę…Ką tai duoda filmui? Nieko. Man tai netiesiogiai priminė Cristiano Mungiu filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, kur keliasdešimt sekundžių buvo iš arti demonstruojamas negyvas embrionas, po aborto jaunai moteriai – kam to reikia? Lygiai taip pat įstrigo personažo linija su Jankausku – įmonės vadovu, pas kurį Vytas eina pokalbio. Scena pompastiška, gal tiksliau, per ryški, nenatūrali visam filmui, atrodo, ne iš bendro konteksto – kokio velnio būtent taip?

Dar pora paburbėjimu: kodėl filmas vadinasi “Šventasis“? Aš niekaip nepagavau, gal ką praleidau? Kas ten švento? Vytas? Jis kaip tik, geria, eina pas kitas bobas ir tiek to šventumo. Kam jis ant to kryžiaus “pakabintas“ per reklamas? Jei bandyti “pritempti“ prie tos sienos, kur kažkas matė Jėzų, irgi neišeina, nes nieko ten švento nebuvo…taigi, WTF?!

Trumpai tariant, “Šventasis“ man pasirodė kaip eilinis lietuviškas bandymas priartėti prie filmo, gaila, bet eilinį kartą nepavykęs. Nors vietomis buvo vilties, atskiri epizodai tiko ir patiko, aktorių vaidyba bent nekliuvo, viskas paskendo kvailame scenarijuje ar neištobulintoje režisūroje. Emocinio pakilimo nebuvo, kulminacija nepavyko, muzika neįstrigo, o kasdienybės rodymas kino teatre dar savaime nėra menas. Chebrytei linkiu daug ko pasimokyti, o visas reklamines emblemas, “Žiūrovų prizas Minsko n – tajame kino festivalyje“, tas penkias ar šešias komercines gerves išmesti ir pažiūrėti į veidrodį. Arba, juokelis, į youtube, nes senas geras Igno Miškinio “Lengvai ir saldžiai“ per kelias minutes pasako daugiau, nei “Šventasis“ per kelias valandas.

Gal todėl po filmo niekam ir nebebuvo įdomu pakalbėti su filmo komanda, nes pusę salės tiesiog išėjo. Na, reikia paminėti, kita likusi klausinėjo, ar tikrai filme rūkėte tikrą žolę ir panašių briedų. Kaip sako liaudis, “tas ant to“. Tik aš tikiu, kad jaunasis Andrius Blaževičius gali ir nori geriau. To ir lauksim.

2017 09 24:

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 7/10
Muzika: 6/10
Kamera: 7/10
6,8

 

“Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017)

Vaidina: Ieva Adrejevaitė, Darius Gumauskas, Tauras Čižas, Remigijus Vilkaitis ir kiti.

Rež.: Donatas Ulvydas.

Dar šilta kėdė, kurioje muisčiausi, žiūrėdamas šį naują, šių metų istorinį filmą. Dar mėtosi tuščias kavos puodelis šiukšliadėžėje, kuris priklausė man…

Jei rimtai, neseniai teko matyti šį naują, labai plačiai ir išsamiai reklamuojamą filmą. Kiek turiu kuklios patirties tiek su kitais lietuviškais muviais, tiek su režisieriaus D. Ulvydo kūryba, galvoje susidėliojo auksinė nuostata, špyga taukuota: kuo naujas filmas plačiau anonsuojamas, reklamuojamas, garbinamas, dar jo nemačius, tuo jis š*dinesnis išeina. Rimtai, kažkada galvojau, “Tadas Blinda. Pradžia“ bus naujos Lietuvos filmo eros švyturys, feniksas – kur tau! Nesakau, kad gerb. Mantas ten nesistengė, kad visa žiniasklaida netrimitavo, kaip ten gražu, kaip ten kūrybiška, man anas reikalas – nieko gero. Galvoje liko Ievos Narkutės muzika, Ramūno Greičiaus nufilmuota nereali – reali Lietuva…tiesą sakant, tai viskas.

Nemeluosiu, žiūrėdamas “Emilija iš Laisvės alėjos“, žiovavau kokius šešis kartus. Ir visus juos – pirmoje filmo dalyje. Nors pati pradžia – lyg ir nieko, viskas įsivažiuoja, žavi seniai matyta, bet lengvai atpažįstamas Tarybų Lietuva. Vėliau, net nežinau kodėl, viskas tampa per daug angažuota, savotiškai “užjautrinta“, todėl neįtikima, pagal scenarijų, net nerealu, todėl pradeda kirbėti mintis, jog ir vėl naujas filmas, kuris ne kažką…Ir kai jau skirstosi žiūrovai (pas mus buvo salėje keletas, kurie išėjo filmo viduryje – gal šiaip kokie reikalai, kas ten žino?), atsiranda polėkis, kai kas išaiškėjo, įgauna prasmės, o finalas pramuša, net akys pradeda drėkti. Vat ir pasakyk tu man – jei pusę filmo nieko gero, kita pusė – žymiai stipresnė, tai koks bendras balas?

Jei konkrečiau, ““Emilija iš Laisvės alėjos“ yra filmas apie eilinę kaimo mergaitę Emilija, kuri užaugusi įstoja į “aktorinį“, jį baigia, gauna paskyrimą į Kauną, todėl čia ir atvyksta gyventi ir dirbti. Veiksmo laikas – 1972 – ieji. Mergina, nors iš pradžių atrodo kiek naivokai ir kvailai, iškart patenka į įvykių sūkurį: tais metais Kaune susidegino R. Kalanta, prasidėjo protestai, todėl vos įžengusi į Laisvės alėja, Emilija yra įtraukiama į protestuotojų minią, vėliau ją suima milicija, tada tardymas, saugumas, vienutė. Toliau seka nuobodus darbas teatre, saugumo sekimas ir tikrinimas, gyvenimo meilė (?), galop, visą epopėją vainikuoja viešas protestas – spektaklis, kuriame Emilija vaidina kiek kitaip, nei reikia pagal scenarijų, žinoma, visai priešingai, negu liepė tarybų valdžia…

Nesigilinant į smulkmenas ir visko neišpasakojant, filme buvo džiuginančių smulkmenų: man labai patiko, jog daugelis aktorių nėra plačiai žinomi. Rimtai, tos pagrindinės, Emiliją vaidinusios, Ieva Adrejevaitės nesu niekur matęs. Tai nėra kokybės rodiklis, bet kažkur pasąmonėje tikiu, jog nesužvaigždėjimas lemia vaidybos kokybę, bent jau Lietuvoje. Ir išties, Ievos personažas, nepaisant scenarijaus vingrybių, atskleistas įtikinančiai…Tenka pritarti kitur skaitytiems vertinimams, jog Tauro Čižo sukurtas tardytojas Leonas tobulas – rimtai, tas paranojikas ir žiaurus kankintojas suvaidintas bene geriausiai iš visų personažų filme! Dar patiko lokacijos, dekoracijos ir pan. – filmo veiksmas vyksta lyg ir dabartiniame Kauno dramos teatre, todėl tai atrodo taip pažįstama ir sava, ir tai tikrai veikia emociškai…Iš dalies patiko filme persisunkiantis nacionalizmas – kad ir filmo pabaigoje plėvesuojanti trispalvė per teatro langą. Trumpai tariant, tos mažos, bet tokios brangios ir jaudinančios mūsų tapatumo suvokimą atskleidžiančios smulkmenos panaudotos subtiliai įtaigiai...Iki ašarų įtaigiai, vau! O kruvinų milicininko rankų nusiplovimas gazirovkėje, tobula…

Kalbant apie tai, kas užkliuvo, filme pilna nesąmonių…Visų pirma, pats scenarijus – nu kiek galima taip velti viską! Pusę filmo vyksta kažkoks bardakas – tai meilė, tai kankinimas, tai meilė tautai, tai meilė režisieriui…tai jo meilė kitai. Kažkoks voratinklis, be jokio tikslo – aš žinau, J. Banys kietas scenaristas, bet logikos filmo įsivažiavime trūksta…Emilija myli Lietuvą, nekenčia priespaudos, tada įsimyli režisierių, ir nebesurasi, kas ką myli, ką labiau ir pan. Jei būčiau montuotojas, tą meilės preliudiją tarp Emilijos – Mariaus išvis iškirpčiau…

Dar papykindavo ties kiekvienu perdėtų, perspaustu dramatizmu, pompastika – kažkas įvyksta, ir prasideda bangos – Emilija deklamuoja, muzika intensyvėja, vaizdas tirštėja, ir…vėl viskas nurimsta. Ir tokių nesveikų bangavimu pilna. Na, gal netiksliai išsireiškiau, bet perdėtas idėjos stūmimas, kaip vos ne piršto kišimas pykinant, kad išsivemtum, erzina. Ir tai netinka bendram kontekste, filmas pradedamas išties lyriškai ir subtiliai. Po keletos bangų vėliau jau tampa sudėtinga sujaudinti žiūrinčius. To ir nepavyksta padaryti, iki pat pabaigos, beje…

Apie aktorių vaidyba, net nežinau…Marius man kliūna, Emilija vietomis irgi šokinėja, gal toks sumanymas? Žinoma, į masuotes įdėta daug pinigų ir išmonės, bet gal reiktų ir padirbėti su mono – aktoriniais reikalais? Tiesa, užtat Severija Janušauskaitė, užskaityta!

Muzika, mano muzika…filme tokia muzikinė kokofonija, kad vemti verčia –  toks įspūdis, jog sėdėjo šalia simfoninis orchestras su pop grupe, ir įrašinėjo kiekvieną judesį. Dievaži, kažkas įvyksta, ir tra ta ta! – į tai sureaguojama muzika…tai erzina, filmas perkrautas, perteptas, fui. Nereikėjo jokio Mikutavičiaus, jokios GJan, pilnai užteko V. Kernagio. Būtų nepamaišę ir šiek tiek tylos, tos lietuviškos…Gal “Senekos diena“ ir per tyli, bet “Emilija iš Laisvės alėjos“ – per triukšminga.

Jei reiktų trumpai, iš filmų apie Kauną, Kalantą, Išsilaisvinimą, man labiau prie širdies “Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Šis filmas neaplenktas, net nepriartėta, nepaisant masinių scenų, daug muzikos ir efektų. “Ekskursantė“ – daug stipresnis savo emocijomis, tikra jų lietuviška bomba, apneša “Emiliją iš Laisvės alėjos“ pro visus galus. Paskutinis matytas “Senekos diena“ stipriai atsilieka savo vaidyba, bet turi smarvės, kalbant apie filosofiją, gal net muziką…“Emilija iš Laisvės alėjos“ įsirašo į bendrą new LT wave grupę, bet yra silpnesnis narys. Nors, vėlgi, minėto filmo pabaiga teikia vilčių, jog sveiko proto dar yra. Ir taip, trispalvės mojavimas prieš saugumiečius, tai visada pramuša.

 P. S.: Emilijos erotiškumas atskleistas beveik nuogai, man tai irgi savotiškas pliusas.

P. S. 2: sakyk kaip nori, bet vienas LT aktorius iš akies trauktas Willem Dafoe.  Tik kada turėsime savo L. fon Trier’ą?

2015 02 19:

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 7/10
Muzika: 7/10
Kamera: 8/10
7,2

Nuostabus gyvenimas (1946)

Tai tikrai “pagyvenęs“, 1946 metais sukurtas F. Capros filmas, kuriame vaidina J. Stewart, D. Reed ir kiti. Filmas tais metais buvo nominuotas 5 – iems Oskaro apdovanojimams, nepelnė nė vieno. Užtat ir vadinamas geriausiu filmu, negavusiu apdovanojimo…

Interneto platybėse šis filmas užima lygiai aštuntą vietą tarp visų laikų geriausių kalėdinių filmų – na, žinant, kad pagal tą sąrašą “Blogasis Santa“ antras, o “Vienas namuose“ – trečias, toks skirstimas yra labai ir labai subjektyvus…

APie ką šis filmas? Nerasi geriau, nei šis trumpas pasakojimas iš interneto:

“Džordžas (vaidina akt. James Stewart) – Bedfordo miestelyje gerbiamas pilietis, visą gyvenimą svajojęs apie keliones ir tolimus kraštus. Mylimas miestelio gyventojų, sąžiningas ir atkaklus jaunuolis laukiamas kiekvieno namuose. Deja, netikėtai mirus tėvui, Džordžas, gyvenime padaręs daug gerų darbų, yra priverstas perimti verslą ir imtis jam vadovauti. Dirbdamas nemėgstamą darbą vyras vis dažniau jaučiasi nelaimingas ir prislėgtas. Nedžiugina nei namuose jo laukianti nuostabi gražuolė žmona Mary (vaidina akt. Donna Reed), nei būrys mielų vaikų.

Vieną dieną, prislėgtas netikėtai užgriuvusių rūpesčių ir kamuojamas minties, jog geriau jo šiame pasaulyje nebūtų, Džordžas išeina iš namų norėdamas nusižudyti ir savo kelyje sutinka Angelą Sargą (vaidina akt. Henry Travers), atsiųstą į Žemę tam, kad išgelbėtų vyrą nuo savižudybės. Geranoriškas ir mielas, tačiau nepatyręs ir dar sparnų neužsitarnavęs Angelas privalo išgelbėti vyrą nuo beprotiško poelgio, tad vienintelė į galvą šovusi mintis – parodyti Džordžui pasaulį, kuriame jis neegzistuoja.“

Tai išties “šviesus“, klasikinis filmas iš senų senų laikų. Labai stebina filmo kokybė – net esantys efektai, kaip tokiems “seniems“ laikams, netgi įspūdingi. Kaip rašoma, šis filmas kurį laiką buvo visų užmirštas, tiesiog eilinė graži drama, kurią visi greit pamiršo. Pasirodo, po 20 metų, savo retro klasiką prisiminę amerikonai nustebo, aptikę šį “lobį“, ir “Nuostabus gyvenimas“ tapo hitu. Kiek dar tokių filmų guli archyvuose?

Kitą vertus, filmas gana infantilus, o pradžioje esantis Dievo ir angelų dialogas…nežinau, tai buvo galima išspręsti ir kitaip. Pati pabaiga irgi per daug lyrinė, toks džiaugsmingas chaosas. Užtat atradimu tapo aktorė D. Reed – nuostabaus grožio moteris.

Mano nuomone, šį filmą visai šeimai tikrai rekomenduotina peržiūrėti per kiekvienas šventes, kartu su filmu “Tegyvuoja meilė“, bet vietoj “Vienas namuose“ ir kitų panašių klonų. Gera nuotaika, juokas ir tik teigiamos emocijos garantuotos.

2016 01 05:

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 9/10
Menas: 7/10
Muzika: 8/10
Kamera: 8/10
7,8

Hju Glaso legenda (2015)

Neseniai teko matyti šį visų tiek komentuojamą, aptarinėjamą filmą. Po peržiūros supratau, kad tai išties reikia daryti – komentuoti, aptarinėti, diskutuoti, kad tai filmas, kuris nepalieka abejingų – ir, kas svarbiausia, gerąja prasme.

Taip, su filmų pavadinimais mūsų žemelėje sekasi nekaip…Labai norėčiau pamatyti, kuris iš sėdinčių savo planktoninuose ofisuose sugalvojo vieną žodį revenant, kuris anglakalbiuose kraštuose galėtų reikšti sugrįžimas, bandant “pritempti“, gal net prisikėlimas, sugalvojo paversti kažkokia legenda…Juk net Wikipedijoje viskas paaiškinta, ir nors google.translate siūlo versti iš prancūzų kalbos, kur revenir reiškia tą patį sugrįžimą, net ir norint, neįmanoma sugalvoti dabartinės nesąmonės. Anyway, filmas nuo to nepasikeičia, o jei kažkokie imbecilai galvoja, kad įmesk į pavadinimą žodį “legenda/nuotykiai/meilės istorija“, ir pardavimai iškart šoks aukštyn, na…jie ir taip gyvenimo nuskriausti.

Kitą vertus, persigalvojau – semiotiškai, filologiškai ir dar kitaip, pasąmonėje sugrįžimas, prisikėlimas skamba neįtikėtinai geriau nei visa kita. Užsimerkime ir skambant tai minimalistinei muzikai, atsiminkime, kaip Hju ropoja, grįžta tikslo link…kokia dar blyn legenda!

Filme pasakojama apie gūdžius 1823 metus laukiniuose Vakaruose, kai būrelis amerikiečių, dėl kailių bemedžiodami žvėris, yra užpuolami indėnų. Vos pavykus pabėgti, žuvus daliai vyrų, medžiotojų vedlys Hju Glasas yra beveik mirtinai sužalojamas meškos, taigi visi vyrai atsiduria nepavydėtinoje padėtyje…Iš pradžių bandę tempti sužeistąjį forto link, po kurio laiko medžiotojai pasidalina į du būrius. Vienas tęsia žygį namų link, kiti gi bando slaugyti Hju, kol jis kiek atsigaus. Deja, blogietis Džonas Fidžeraldas (akt. Tom Hardy), likęs su sužeistuoju, jo akyse nužudo Hju ir indėnės sūnų Sakalą, gudrumu įtikina likusi kompanioną bėgti link forto, paliekant Hju numirti…

Jei filmas startuoja puikia susišaudymo scena tarp indėnų ir baltaodžių, tai Hju atsigavimas, prisikėlimas ir bandymas grįžti namo toliau kelia vis didėjančią įtampą. Iš pradžių šliauždamas, vėliau ropodamas, šlubuodamas, kartais net plaukdamas lediniu vandeniu, šis padaras Hju, apsigaubęs storu lokiu kailiu, miegodamas arklio kūne, ėsdamas bizono kepenis (spauda kalba, kad režisieriaus nurodymu DiCaprio išties turėjo taip pasitreniruoti…niam niam) artėja tikslo link. Hju gyvena dėl vieno – dėl keršto. Keršto už sūnų, už išdavystę, už palikimą likimo valiai…

Filmo pabaiga išties dviprasmiška – aišku, Hju atkeršija, aišku, laimi gėris, tačiau paskutinė scena glumina: negi išties, pasiekus tikslą, daugiau nieko nebereikia? Ar tikrai vien negatyvūs jausmai, tas demonas viduje, gali palaikyti žmogų gyvą ekstremaliausiomis sąlygomis, o pasiekus tikslą, atsiradus ramybei, nejau viskas iškart sustoja? Pažiūrėsit ir nuspręsit, man pabaiga tokia šiek tiek strange…

Keistumo filme daug ir kitur – ir man tai labai patinka…Kad ir kiek apdovanojimų, ordinų ir pagyrų gaus šio filmo režisierius, kažkodėl visur pabrėžtinai kirčiuojamas, Alejandro Gonzálezas Iñárritu, jis yra Diẽvas. Tikrai, dar pernai visiems susuko galvas su savo “Žmogum – paukščiu“, o šiemet – prašau! O kur dar “Babelis“, “21 gramas“, “Meilė – kalė“, “Biutiful“… Jei Iñárritu būtų sukūręs nors vieną iš šių filmų, jis jau tada būtų įrašytas kino istorijoje, o dabar turime gyvą klasiką, kuris sustoti nežada, ir labai gali būti, taps pirmuoju režisieriumi, kuris gaus Oskarą už režisūrą du metus iš eilės. Liuks!

O iš visos šios istorijos galime pasimokyti to, jog talentas ir skurde blizga –  Iñárritu pradėjo kaip nepriklausomas kūrėjas, Meksikoje, kol galop “prasimušė“ Į JAV. Kanai, Venecija, Holyvudas – jis jau dabar turi viską, kas įmanoma. C’mon, visokių 15 metų pasenusių Redirected‘ų/popsiškų ir sugadintų Blindų/plintusinių Patriotų/sermėgiškų Saulių ir Paulių ir kito kermošiaus kūrėjai, sakot, trūksta pinigų? Niekas nefinansuoja, neapsimoka, nėra įdirbio? Smegenų ir talento, tai tikrai trūksta 🙂

Anyway, neįsijaučiant apie mūsų kino rinką, “Hju Glaso legenda“ nuo pat pirmųjų sekundžių žavi savo vaizdu – neveltui operatorius Emmanuel Lubezki jau pernai už “Žmogų – paukštį“ gavo Oskarą, duodu kepurę pridėti, gaus ir šiemet. Nežinau, kaip jis ten filmavo, ar su plačiakampiu objektyvu (kaip pasakoja žinovai), ar su kokiu dronu, bet viskas tobula. Kalbant apie veiksmo scenas – turiu omenyje, susišaudymo, Hju kovos su meška – čia išvis yra viršūnė! Viskas taip kraupiai tikroviška…Pritariu tai minčiai, rastai internete – net 3D filme nebūtų tikroviškiau, nei dabar, kai meška, rodos, pagriebs ir tave su letena. Smulkmena, bet irgi įstrigusi – nuo veikėju kvėpavimo rasojantis objektyvas, atrodo kaip dokumentika ar realybės šou. O kur dar gamtos vaizdai – dangus, žvaigždės, kometa, miškas, net kiekvienas krūmynas, atrodo, turi kažką. Kameros darbas – tobulas, ir taškas.

Kalbant ir galbūt lyginant su mūsiškiais filmais, seniai turėjau vieną viziją – iš naujojo “Tado Blindos“ iškirpti lietuviškos gamtos vaizdus, ten kur I. Norkutės muzika bei kitos grožybės, va ir būtų šedevras. “Tado Blindos“ operatorius R. Greičius yra lietuviškas E. Lubezki, gaila, neturime lietuviško Iñárritu.

Kalbant apie filmo režisūra, kyla įvairių minčių. Šiaip po filmo jaučiausi išties “apsinešęs“, kaip rašo kiti komentatoriai, toks keistas nesvarumo jausmas – man tai kaip gero filmo ženklas. Vis dėlto, filmo scenarijus toks, kad nors ir gėrimės gražiais vaizdais, kenčiame kartu su Hju, bet per tas 2,5 val. stebėti vien minėtą žygį keršto link, tai šiek tiek nuobodoka. Netgi sugalvojau – jei būtų kitas režisierius, jei kitas operatorius, galbūt kiti aktoriai, šis filmas išvis būtų ties nesėkmės riba…Laimei, turime nemažai saldainiukų, kitaip tariant, desertas šioje puotoje – kalbu apie tokias smulkias detales, kurias teisingai pastebėjo A. Tarkovskio gerbėjai:

Išties, paukščiukai iš krūtinės – magiško siurrealizmo, kurio pilna G. G. Marquezo kūryboje (“Ilga kaip šimtmečiai diena“ ir kt.), ženklas. “Hju Glaso legendoje“ yra ir siurrealizmo, ir A. Tarkovskio pasaulio elementų. Kai kurios detalės – iš Lars von Trier’o. Neapleidžia mintis, kad Iñárritu išties ekspermentavo – bandė padaryti kažką tokio savito, kiek tarkovskiško, bet visą tai perleisti per visiems suprantamo pasakojimo – dramos, prizmę. Jis rizikavo neišpildyti nei vieno, nei kito, tačiau išties, Hju Glaso legendoje“ nėra nei “Stalkeris“, nei “Grėsmingas aštuonetas“, nei “Melancholija“. Tačiau dėl to juntamo apsvaigimo po šio filmo – kad ir ką panašaus Alejandro Gonzálezas Iñárritu bedarytų, verta…

Taigi, kas dar įstrigo be tobulo vaizdo ir nepaisant keisto scenarijaus, stiprios režisūros? Muzika? Ji tokia minimalistinė, tačiau sėdint kino teatre efektinga, įtraukianti. Pagrindinį motyvą atsimenu iki šiol,  bet kadangi tai ne radijui skirtas garso takelis, jo funkcija ir išlieka būti filmo dalimi. Su muzika viskas tvarkoj, nieko per daug neprikiši.

Vaidyba ir aktoriai? Patiko vieno komentatoriaus mintis, kad ne DiCaprio reiktų ploti, bet operatoriui…ir tai iš dalies yra tiesa. Taip, pagrindinis veikėjas įtikinantis, tačiau daugiausia liaupsių vėlgi turėtų atitekti grimo meistrams – ne veltui visas špakliavimas ir žaizdų “padarymas“ DiCaprio trukdavo po 5 val. Taigi, už kostiumus ir grimą nusimato dar vienas (0 jų tikriausiai bus nemažai) Oskaras. Na, o DiCaprio šio prizo kažin ar vertas – tiesiog vaidmuo čia toks, kad ne kažką beišspausi. Kelios jautrios scenos iš arti, kurios kaip ir nieko, ir daug bėgimo, šaudymosi, keliavimo. Jokių ilgesnių pokalbių, dialogų…Hju Glasas kenčiantis, mirštantis, bet kaip suvaidinti gulintį ir beveik be sąmonės vargšą, kad būtum pats geriausias aktorius pasaulyje? Tai padaryti beveik neįmanoma. Na, nebent Kino meno ir mokslo akademijos atstovai nuspręs, kad DiCaprio jau laikas kažką gauti?

Pasikartojant, tas kameros buvimas arti personažo, kai stambiame plane matome veidą, kai net kamera aprasoja nuo personažo kvėpavimo, šiame filme sužaidžia įtikinančiai. Tai būdinga muilo operoms, bet šiuo atveju, šalia tokių kietų grumtynių,  tarkovskiškos gamtos, slysta kaip per sviestą. Bet ar mes pamatysime ir tinkamai įvertinsime visus DiCaprio veido virptelėjimus?

Gi blogiuko vaidmuo, kurį suvaidino aktorius Tom Hardy, va čia tai kitas reikalas – toks ūsuotas, su kaubojišku sleng‘u maurojantis Fidžeraldas yra savo vietoje, savo laiku. Nežinau, ar jis kam nors nominuotas, bet kažkur giliai krebžda nuojauta, kad jis kietesnis už DiCaprio. Bent jau šiame filme.

Kas dar?

Kaip jau sakyta, užtenka čia kalbėti, reikia žiūrėti.

2016 02 05:

Režisūra: 9/10
Vaidyba: 9/10
Scenarijus: 8/10
Muzika: 9/10
Kamera: 10/10
9

Argo (2012)

Ką tik žiūrėjau šį 2013 metų “Oskarų“ apdovanojimuose triumfavusį filmą – “Argo“ buvo pripažintas geriausiu filmu, gavo statulėlę už geriausią adaptuotą scenarijų bei montažą. Ką aš galiu pasakyti – tai juk labai amerikietiška. Turiu omenyje, jog tais metais ir taip buvo priderėję gerų filmų, todėl varžybos dėl “Oskarų“ buvo ypač įtemptas. Balsuoti turinčių teisę Akademijos narių statulėlių paskirstymas logiškas: “Argo“ – pats geriausias ir gana. Montažas ir scenarijaus adaptacija juk nėra taip svarbu, kaip, pvz, geriausias aktorius ar aktorė. Ką aš noriu pasakyti? Ogi tai, jog šis filmas per daug pervertintas, ir jei tai būtų istorija ne apie JAV, būtų išėjęs šnipštas.

Trumpai apie filmą puikiai papasakoja Wiki: “Per 1979 metų revoliuciją Irane buvęs šalies vadovas pabėga į JAV. Šaliai atsisakius jį išduoti, minia (daugiausiai jaunimas, studentai) įsiveržia į JAV ambasadą (Irano sostinėje Teherane) ir paima įkaitais jos darbuotojus. Vis dėlto 6 iš jų pavyksta pabėgti ir pasislėpti Kanados ambasadoriaus namuose. Kadangi bėglių visi ieško, CŽV ima planuoti operaciją jų išgabenimui iš šalies.

CŽV operatyvinis darbuotojas Tonis Mendesas (akt. ir filmo režisierius B. Affleck) pasiūlo imituoti Kanados kino kompanijos ketinimus Irane kurti kino filmą, o bėgliams apsimesti jo kūrėjais. Tam jis kreipiasi pagalbos į savo pažįstamą Holivudo kostiumų meistrą Džoną Čambersą, kuris suveda jį su prodiuseriu Lesteriu Sigelu. Pastarasis sutinka prisidėti, tačiau tvirtina, kad iraniečiams apgauti paprasto melo neužteks ir reikia viską atlikti taip, tarsi filmas iš tiesų būtų planuojamas kurti.

Per trumpą laiką nusamdomi aktoriai, surandamas scenarijus, kuriamos dekoracijos, sukviečiami žurnalistai ir jiems pompastiškai pristatomas planuojamas fantastinis filmas „Argo“ (Argo vadintas ir argonautų, senovės graikų mitų herojų, plaukusių iš  Tesalijos į Kolchidę atimti iš tos šalies karaliaus Ajeto aukso vilnos, laivas. Dar kitaip argonautai – drąsūs jūrininkai, jūrų nuotykių ieškotojai), o Tonis Mendesas su padirbtais Kanados pasais 6 amerikiečiams išskrenda į Iraną.

Jam pavyksta susitikti su bėgliais, atlikti visus paruošiamuosius darbus, tačiau paskutiniu metu gauna įsakymą atšaukti operaciją kaip pernelyg pavojingą. Po ilgų dvejonių ir ginčų su vadovybe Mendesas vis dėlto nusprendžia nepaklusti įsakymui ir tęsti gelbėjimo operaciją.“

Aišku, toliau seka happyend’as, visi tampa didvyriais, o po 444 dienų buvo paleisti ir kiti likę įkaitai. Filmas, žinoma, paremtas tikrais įvykiais, o “Oskaro“ apdovanojimuose dalyvavo ir tikrasis agentas Tonis Mendesas (puikus straipsnis http://www.lrytas.lt/pasaulis/ivykiai/tobulas-czv-agentas-tylus-ir-pilkas-apgavysciu-meistras-t-mendezas.htm).

Kuo šis filmas įdomus? Tuo, kad jį režisavo 30 metų vaidinantis B. Affleck, trečiąkart prisijungęs prie režisuojančių aktorių klubo (G. Clooney, C. Eastwood & Co) – nereikia jo nuvertinti, jis jau turi namie “Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų filmui “Gerasis Vilas  Hantingas“; kad tai tikrai geras veiksmo filmas, pilnas įtampos, veiksmo – na, kaip vienas iš filmų apie Bondą ar Borną. Filme pasakojama apie senesnius laikus, taigi puikiai atkurta ta dvasia, kaip kažkas rašė, vintage stiliukas.

 

Kodėl šis filmas nėra pats geriausias? Nes tai eilinis veiksmo filmas, tik pasakojantis apie amerikiečiams jautrią temą – tai tikrai amerikietiškas filmas. Kaip minėjau, jei veiksmas vyktų, pvz, apie tuos pačius kanadiečius, “Oskaro“ nebūtų nė vieno. B. Affleck’as, nors ir geriausias režisierius, kaip aktorius nelabai blizgėjo – toks šaltas, barzdotas, na, moterims gal ir patinkantis gražuoliukas, ir tik tiek.

Įdomu tai, kad Iranas nevisai sutinka su šio filmo istorija, ir žadėjo kurti savo versiją – „The General Staff“. Kaip sakoma, reikia išklausyti abi puses.

2015 05 17:

Režisūra: 9/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 6/10
Muzika: 7/10
Kamera: 9/10
7,6

Intymios pamokos (2012)

“Intymios pamokos“ – tai biografinė komedija – drama, pasakojanti apie invalido Marko vyriškumo pamokas.

Iš tikro, filme pasakojama, kaip poliomielitu sergantis ir paraližuotas 38 – erių metų Markas (John Hawkes) nusprendžia, jog užtenka gyventi nuobodžiai, reikia susirasti moterį ir su ja pasimylėti. Bėda ta, jog jaunuolis patirties su moterimis neturi, viską reikia pradėti nuo nulio. Markas viską pasipasakoja savo kunigui, tėvui Brandan’ui (jį vaidina, mano galva, čia ne visai tinkantis William H. Macy), kuris jaunuolį palaiko morališkai. Jaunuoliui jo svajonę įgyvendinti padeda profesionali sekso terapeutė Šerli (Helen Hunt), kuri surengia jam šešias, beje, gerai apmokamas, pamokas apie intymųjį pasaulį.

Kaip ir reikia tikėtis, tarp mokytojos ir mokinio užsimezga keistas, bet romantiškas ryšys, kol Markas pagaliau tampa tikru vyru, netgi pats bando kalbinti moteris.

Filmas gana lėkštas, vietomis – nuobodokas. Marko vaidmuo išpildytas kiek silpniau, nei, pvz., Stephen’o Hawking’o “Visko teorijoje“ arba Christy’io Brown’o “Mano kairėje kojoje“. Tai iš dalies kompensuoja puiki H. Hunt vaidyba. Turiu omenyje, ne tik tai, kad ji be jokio virptelėjimo susidoroja su gana nepatogiu sekspatologės vaidmeniu – kai reikia ne tik demonstruoti savo, beje, labai gražų (greičiau reiktų sakyti, vis dar gražų) kūną, “jodinėti“ ant savo filmo partnerio ir pan. Helen puikiai vaidina susirūpinusią, nuoširdžią seksterapeutę, ne veltui buvo nominuota “Oskarui“.

Tai autoironiškas, kiek romantiškai erotinis filmas apie dviejų žmonių draugystę; apie savo fobijų, savęs nugalėjimą; kartu – apie visuomenės dogmas ir jų laužymą. Manau, filmui pridėjus kiek dramatiškumo, veiksmo, scenarijaus korekcijos, būtų didelis “Vau!“. Taip nėra, todėl, kaip sakoma, žiūrim ką turim.

 

2015 04 24:

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 9/10
Menas: 6/10
Muzika: 7/10
Kamera: 7/10
7,2

 

Atkirtis (2014)

Vaidina: J. K. Simmons, M. Teller.

Rež.: D. Chazelle.

“Karštas“ filmas, neseniai laimėjęs tris “Oskaro“ apdovanojimus: už geriausią antraeilio aktoriaus vaidmenį apdovanotas J. K. Simmons’as (vaidina Fletcher’į), už geriausią montažą – T. Cross’as, taip pat už geriausius specialiuosius garso efektus. Stipru, kai pagalvoji.

Filmas tikrai nėra silpnas, kaip ir pagrindinis jo personažas – jaunas būgnininkas Andrew (nelabai kam žinomas aktorius M. Teller). Šio jaunuolio svajonė – būti pačiu geriausiu būgnininku. Andrew tikrai užsispyręs bičas, daug dirba, daug stengiasi, kol būna pastebėtas geriausio savo konservatorijos mokytojo Fletcher’io. Šis pakviečia jį į savo šutvę, savo suburtą grupę “Studiją“, kuri ruošiasi muzikiniam konkursui. Andrew naujasis mokytojas neveltui garsus savo mokymo metodais – o jie yra tikrai freaky…Mokytojas – tikras despotas, bejausmis perfekcionistas, tikrai galintis padėti “peržengti“ savo galimybių ribas, bet kokia kaina. Nesvarbu, ar tai būtų tavo garbė, orumas, sveikata – visi nori būti geriausiais Fletcher’io grupėje, o kartu, panašu, geriausiais visame mieste ir šalyje.

Filme atsiskleidžia tarsi mini dvikova tarp užsispyrusio jaunuolio, norinčio būti geriausiu, Andrew, ir seno pirdžiaus psichopato, jo mokytojo, Fletcher’io. Ši dvikova pasižymi savo įtampa, intrigomis, nešvariais žaidimais, galop – krauju, pažeminimu, fizinėmis kančiomis. Tarsi atskleidžiama perfekcionizmo, iškrypėliško tobulumo siekimo anatomija…Ir visą tai vyksta esant geram būgnų skambesiui, kietam ritmui – tai filmą pakelia į kitą lygį. Muzika, kamera, įtampa – šis filmas tikrai džiazuojantis.

 

Kalbant apie antraeilius klausimus, nelabai supratau, už ką “Oskarą“ gavo Fletcher’į įkūnijęs J. K. Simmons’as? Gal tiesiog keista, kaip šis beveik visada vidutiniškai policijos agentus ar dar kažkokius noname‘us vaidinęs aktorius įkūnija kažką kitokio, kažką su aiškiu charakteriu. Pasisekė šiam aktoriui dėl gero scenarijaus ir režisieriaus, ar galų gale viso to dėka jis gavo šansą atskleisti visą savo turimą potencialą? Sunku pasakyti, reikia peržiūrėti šį ritmišką filmą. Jis savo esme labai panašus į “Juodąją gulbę“, tačiau man pasirodė ne toks įtikinantis. Geras garso takelis, tačiau vyrauja tik akademinis džiazas. Veiksmas pakankamai dinamiškas, tačiau pabaiga kiek nuvilianti. Trumpai tariant, peržiūri ir jau pats nusprendi, ar geras tas atkirtis “atkirtyje“.

Apie prasmę, Andrew: “Jau geriau mirti 34-rių perdozavus narkotikų ir vienam, bet apie tave žmonės šnekės prie pietų stalo, nei mirti 80-ties ir blaiviam“.

Apie galimybes: „Priverčiu žmones pasiekti daugiau nei iš jų tikimasi“.

2015 02 28:

Režisūra: 8/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 8/10
Muzika: 10/10
Kamera: 8/10
8,4

Šiukšlės (2014)

Prieš kelias dienas teko žiūrėti šį filmą. Išankstinės nuomonės buvo gana palankios, visi vertinimai – aukštesni arba aukščiausi.

Filme pasakojamas toks nuotykinis paaugliškas detektyvas. Veiksmas vyksta egzotiškoje aplinkoje – Rio de Ženeiro priemiestyje esančiame šiukšlyne. Čia dirba, o šalia ir gyvena, daug vargšų, kurie visą dieną kapstosi šiukšlyne, ieškodami…na, kas maisto, kas rūbų, o kas šiaip kažko gero.

Vienas vargšiukas, vardu Rafaelis, apie 14 – os metų paauglys, vieną dieną randą piniginę su pinigais ir keliais kitais keistais radiniais – paslaptingu raktu, kelių skaičių kodų ir pan. Viskas ir būtų tuo pasibaigę, bet sekančią dieną būtent tos pačios piniginės pradeda ieškoti policija. Rafaelis su savo draugeliu supranta, kad radinys gali būti susijęs su kažkuo daug svarbesniu…

Trumpai tariant, žiūrovai yra įveliami į egzotišką detektyvą – berniukų ir policijos lenktynes Brazilijos lūšnynuose. Tai ne taip stipru, įtaigu ir “kieta“ kaip “Dievo mieste“, ne taip egzotiška, greita ir muzikalu kaip “Lūšnynų milijonieriuje“, bet…šis filmas yra tarsi atskiesta minėtų filmų kopija, toks prėskas mišinys. Keletas siužeto banalybių, pora nuspėjamų atoveiksmių, ir iš pradžių pretendavęs būti geru trileriu “Šiukšlės“ tampa vidutinio stiprumo drama. Pabaiga – nuvilianti, užtat pradžia gal ir visai nieko. Trumpai tariant, dėl bendro išprusimo galima ir žiūrėti, bet…

2015 02 28:

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 6/10
Muzika: 7/10
Kamera: 8/10
7

Lošėjas (2013)

Vaidina: O. Mekas, V. Kaniušonis, R. Lavrynovičius, V. Jevsejevas, J. Vaitkus, S. Lindešis

Rež.: I. Jonynas.

Apie šį filmą, dar jo nemačius, teko tiek daug girdėti gero, kad ohoho! Atrodo, “Oskaras“ jam garantuotas, ir pakeliui visi kiti trofėjai…Kita vertus, panaši isterija buvo ir dėl “Redirected“, ir dėl kitų lietuviškų naujų filmų. Na, iki “Redirected“ “Lošėjui“ tikriausiai toli (gerąja prasme, spėju, nes prieš tai minimo filmo išvis nemačiau), o kad lietuviškas piaras vis dar išlieka geriausia ir pigi reklama, yra faktas.

“Lošėją“ mačiau jo pristatymo metu. Kalbėjo režisierius, kuris publikai kantriai ir protingai aiškino apie visas filmo subtilybes. Žodį tarė ir pagrindinis aktorius V. Kaniušonis, kuris buvo kiek kuklesnis. Ir jam tai tiko. Publika po filmo ir klausimų lavinos aikčiojo, plojo atsistojusi, kol mes su žmona ramiai sau išėjome namo. Kodėl? Todėl, kad lošėjas nėra pats geriausias, nors ir lietuviškas. Cha!

Deklaruojant, kad filmas apkeliavo visą pasaulį ir laimėjo daug apdovanojimų, meluojama. Sen Sebastiane buvo tik pristatytas, SFW? Laimėjo jis kelis prizus užsienyje, na, o lietuviškas gerves laimi ir “Moterys meluoja geriau“ tipo reikalai, taip kad…

Kaip jau visur reklamuota, filme pasakojama apie azartišką greitosios pagalbos darbuotoją Vincentą (V. Kaniušonis), kuris sugalvoja keistą ir makabrišką būdą papildomai užsidirbti – pradeda organizuoti lošimą už pinigus dėl…greitosios pagalbos į ligoninę atvežamų ligonių. Lošimo esmė paprasta: jei atveža kokį sunkų pacientą, visi gali “statyti“ už jį – išgyvens ar mirs. Žinoma, viskas paskaičiuota: jei liga sunki (politrauma, prikraujavimas į smegenis, trūkusi kraujagyslė galvoje, kalbant buitiškai), koeficientas mažas ir galimo laimėjimo sumą maža; jei liga lengvesnė, koeficientas didesnis, todėl laimėti gali daugiau. Easy job, kai pagalvoji? Galop į “statymus“ įtraukiami ne tik Vincento bendradarbiai, lošimas plinta kaip virusas, įtraukiami ir kiti žmonės, pradedant nuo suvirintojų,  baigiant viešąja erdve, kai net sukuriamas specialus tinklapis “deadbook.lt“. Trumpai tariant, Vincentas, dar pats neseniai bėgęs nuo jam pinigus paskolinusio ir jį primušusio bandiūgos, pats tampa turtingu vadybininku, prižiūrinčių visą lošimo sistemą…

Va čia ir prasideda konfliktas, nes pagrindinis veikėjas susipažįsta ir sau smagiai jo paties darbe pasiduoda su žavia gydytoja Ieva (O. Mekas), kuri į tokias lažybas žiūri skeptiškai. Net ir tada, kai už skolą Ieva pati yra išmetama iš buto, o sergančiam jos vaikui reikia nemažos pinigų sumos, principinga gydytoja nenori nieko girdėti apie nešvariai, “statant“ už kažkieno mirti, uždirbtus pinigus…

Šis konfliktas – vienas iš nedaugelio, narpliojamų šiame filme. Kalbant plačiai, “Lošėjas“ man ir pasirodė kaip filmas apie konfliktus mūsuose: meilė ar pinigai, pinigai ar sąžinė, draugas ar penki tūkstančiai, nauji vaistai ar mirtis, – tai tik kelios “besisukančios“ temos iš filmo. Sutinku su reklama ir režisieriumi, “Lošėjas“ puikiai atspindi moralės problemas mūsų visuomenėje, besikeičiant santvarkai ir epochoms. Greitas noras praturtėti, godumas, ciniškas požiūris į supančią aplinką – argi ne tai mes matome kasdien? Ir kaip reikia tai išgyventi, ką pasirinkti, ko atsisakyti, kaip jaustis reiktų tokiame laikotarpyje? Kiek reikia būti “atšokusiam“, kad susižeidus tavo kolegai, tu galvotum apie jo šansus numirti ir būsimą “statymą“, o ne apie draugo pasveikimą?

Kaip teigia šio filmo scenaristas, o šiaip filosofas K. Sabolius, buvo stengtąsi filmą sukurti tokį, kad jame rodomi vaizdai rezonuotųsi su žiūrovo išgyvenimais, kad mes visi pajustumėme – va, ir man taip buvo.

Negali prieštarauti, kūrėjų pastangos tikrai vertos pagyrimų. Tokio įtaigaus, dinamiško, “tikro“ filmo, o dar made in Lithuania, seniai teko matyti. Ir filmas nėra banalus, tvajumat: gera vaidyba, vežanti muzika, braliukų operatorių ir kitų profų bendras darbas padarytas tinkamai. Siužetas įtraukiantis, filme puikia žaidžiama vaizdu, muzika, vadinasi, montažas irgi atliktas nepriekaištingai (neveltui montažas truko ilgiau nei filmavimas). O ką jau kalbėti apie pagrindinio veikėjo vaidybą…V. Kaniušonis, niekam nežinomas,  no name’as (nenorėčiau, jog aktorius įsižeistų dėl to, tikrai nebuvau matęs ar įsiminęs kitų jo personažų. Čia ir slypėjo režisieriaus genialumas, parinkti niekam nežinomus aktorius), sukuria įtaigų, Robert De Niro tipo personažą, dėl kurio vaidybos nekilo nė sekundės dvejonių. Vyresnio amžiaus moteriškos gali Vytautą pradėti laikyti seksikona ir kabintis jo iškarpas iš “Žmonių“ žurnalo ant sienos, o visi kiti? Tiesiog mėgautis kiekvienu Vincento šypsniu ar žvilgsniu iš filmo, klausytis įtaigaus balso. Vytautas – naujasis Lietuvos De Niro ar Burt Reynolds, ne kitaip.

Mano nuomone, mažiau pagyru verta O. Mekas, nors jos kūnas ir gražus, veidas – svajingas, tačiau…Gal kad žinojau, jog jos balsas įgarsintas ir pergarsintas daug kartų, gal kad ji amerikietė, net nežinau. Lyg ir netrūksta įtaigos, lyg ir gražiai atrodo, tačiau kažkas nelimpa ir tiek. Tiesiog jaučiasi, jog vaidmuo pritaikytas specialiai jai, personažas mažai kalbantis, daugiau sužinai iš jos veido mimikos, ir visą tai kelia įtarimų…

Anyway, kitų aktorių vaidyba suveikė, dėl to nekyla abejonių. Dar dėl ko esu užtikrintas – ogi dėl to, ką girdėjau. Tokio gero garso takelio seniai teko klausytis, net ir ne LT filmuose. Neįsivaizduoju, kas tai yra lietuvaičiai  The Bus, kas yra kanadiečiai The Suuns (ar kaip ten), bet muzika buvo užvedanti. Geriau pagalvojus, prisimenu “Trainspoting“ ar kitus kietus filmus, turėjusius tokią pat gerą muziką, todėl už muziką – 10 balų.

Taip pat verta liaupsinti ir patį vaizdzialį: nors kartais susisukdavo galva dėl operatoriaus suktukų, tačiau galutinis suvedimas yra awesome. Smagu, kad bendradarbiauta su broliais latviais (bene pirmąkart taip), kad jie net nežinodami dėl finansavimo, jau buvo pasiruošę padėti. Dar smagiau, kad  geras filmavimas, o paskui kantrus ir tobulas montavimas suveikė.

Kalbant apie trūkumus, jų yra, net keista, kodėl? Juk tema – aktuali, pati idėja – lošimas dėl ligonių – yra originali ir geniali; aktoriai – daugmaž puikūs, o apie garsą/vaizdą/montavimą irgi nėra ką blogo pasakyti…Nežinau, kodėl, tačiau užkliuvo scenarijus, filmo pabaiga ir kelios smulkmenos, kurios įkyriai nervina iki šiol.

Scenarijus, gal todėl, jog jį rašė režisierius ir filosofas, nėra tobulas. Kliūna pagrindinio veikėjo amplua – jis iki galo nėra toks, kaip R. De Niro, šaltas, racionalus, žilstelėjęs, bet turintis parako džentelmenas, vos ne Bondas (ir gerai, jis neturi būti lygiai toks pat), tačiau ir ne mielas, toks “dokumentinis“, greitosios pagalbos darbuotojas. Vincentas yra per gražus, kad būtų blogietis, bet geriečiu irgi jo nepavadinsi. Turiu omenyje, jis nei Anton Chigurh (Javier Bardem) iš “Šioje šalyje nėra vietos senukams“, nei James Bond (Daniel Craig). Vincentas turi ir vienų, ir kitų bruožų, lyg kažkoks miksas, dėl ko iki galo nėra aišku, koks jis yra iš tikrųjų. Ir tai kliūna.

Smulki, bet erzinanti detalė – pati filmo idėjos esmė, tos lažybos. Visų pirmą, niekaip nesuprantu, kaip tai gali net teoriškai egzistuoti: jei atsiranda sužalotas pacientas, nėra aišku, nei kada už jį pradedama “statyti“, nei kaip pas visus žaidėjus atsiranda ligos istorija, nei kas ką ten kontroliuoja. Čia juk ne šunų bėgimas, kur paleidi ir jie bėga, čia lošimas iš mirties, tačiau visa virtuvė, be kelių nevisai įtikinusių, nors tikroviškų, tyrimų nuotraukų, nėra parodyta. Gal užtenka tos vienos darbuotojos – tarpininkės tarp reanimacijos ir kolegų greitojoje personažo, bet visvien neįsivaizduoju, kaip tokios lažybos gali funkcionuoti.

Filmo pabaiga, jos neatskleidžiant detaliau, nuvilianti. Kaip teigia režisierius, tai gal ir pagrindas pratęsimui, galbūt išlaikoma ta tokia harmonija, kai nei blogis laimėjo, nei gėris nugalėjo…kitaip tariant, niekas neaišku. Kaip supratau, lošimas – “statymas“ už mirtininkus – vyksta toliau, Ievos berniukas neaišku, ar išgyvens, o ir pati Ieva irgi visom prasmėm plūduriuoja – tiek gyvenime, tiek vandenyje. Kas nugalėjo, meilė ar pinigai? Meilė ne, nes tarp veikėjų būta tik aistros, pinigai irgi ne, nes Vincentui jų jau nebereikia. Filmas iškelia svarbią problemą, ją žiauriai gerai parodo, bet kas iš to? Kaip sakytų vienas veikėjas iš The Simpsons, “Ką man dabar daryti?“. Lieka neaišku, šviesus tai ar tamsus filmas, emocine žinute? O gal čia tik mums toks atrodo nelinksmas, jei kitose šalyse per kino seansus visi juokiasi? Bet kas gali būti šiame filme tokio juokingo, čia gi ne “Žiurkių lenktynės“? Toliau – tai art-house ar veiksmo trileris? Pagrindinis veikėjas tragiškas ar tragikomediškas? Ok, režisierius teigia nuėjęs trečiu keliu, tarp komercinio ir intelektualaus kino – bet gal “Lošėjas“ per niūrus ir chaotiškas komerciniam, bet neišbaigtas intelektualiam filmui?

Žinoma, visus minusus nubraukus teiginiu “bet juk tai lietuviškas filmas, ko norėti“ galima lengvai, tačiau mano manymu, iki šedevro, to deklaruojamo tikrumo jausmo, pritrūkta labai labai nedaug, gal dėl to taip pikta. Kaip dėl Lietuvos pralaimėjimo prancūzams, aha…Juk šiek tiek scenarijaus korekcijos, šiek tiek Vincento kitokio šyptelėjimo, plius aiškus finišas ir valio!, turim.

O dabar turim, ką turim – dinamiška, realų, gražų, gyvą, kietą filmą. Laukiam “Oskaro“?

 

2014 10 02:

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 7/10
Muzika: 10/10
Kamera: 10/10
8,5