Nora Ikstena “Motinos pienas“ (2019)

Dar šilta ši knyga nuo mano rankų, dar palaimingai vartau jos puslapius – ką tik ją perskaičiau, greičiau, “prarijau“ visą…Štai koks yra jausmas, susigyvenus su tikra knyga, štai kaip reikia rašyti!

Dar prie paduodama man šį lobį, kažkodėl atsargiai įpakuotą į aplanką, sesė pasakiusi, kad šis romanas labai geras, ir vos ne apie mus…Tokie žodžiai intriguoja ir sudomina. Juk vien pavadinimas “Motinos pienas“ sako, jog knyga tikriausiai apie mamą, o su jomis dažno iš mūsų santykiai sudėtingi. Komplikuoti arba mažų mažiausiai, “įdomūs“…

Būsiu gal kiek naivus, bet šis romanas išties yra apie mano mamą. Apie mūsų visų, XX amžiaus pabaigos “tarybinių“ vaikų, mamas. Apie lietuvių, latvių, estų, o gal visų sovietų pavergtųjų tautų mamas, kurios augindavo vaikus, su geresnio gyvenimo viltimi. Kurios virindavo vystyklus, adydavo rūbus, skolindavo pieną kitiems naujagimiams, kurios buvo pasirengusios viskam, kad tik vaikams būtų geriau, nei joms…Oi, va matai, jau į lankas “einu“, aš vis dar skęstu “Motinos piene“.

Kaip skelbia internetai, “Motinos pienas“ – latvių rašytojos Noros Ikstenos pusiau autobiografinis romanas apie trijų kartų Latvijos moterų gyvenimą 1969-1989 metais sovietų okupuotoje Rygoje. Reikia paminėti, Nora buvo apsilankiusi šių metų “Knygų mugėje“, gaila, dar nieko nežinojau apie šį jau 2015 metais išleistą šedevrą…Romano pavadinimas, “Motinos pienas“, skirtas vietinei, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos rinkai. Kitose šalyse, o šis romanas jau išleistas D. Britanijoje, Danijoje, Vokietijoje, jis pavadintas “Sovietiniu pienu“. Verta paminėti, mūsiškas leidimas, su moterimi, gulinčia pieno vonioje, man žiauriai patiko. Taiklu ir įtaigu.

Romane kalbama dukters ir motinos balsais. Jie skirtingi, jų vidinis “aš“ vis kitoks. Mano manymu, pagrindinė veikėja yra būtent Motina –  gabi, apsiskaičiusi, puikiai medicinos mokslus baigusi ir ginekologe tapusi moteris. Ji tikra patriotė, tremtinio dukra, su nerimu žvelgianti į sovietų prispaustą latvių tautą. Motinos kilimas mokslo laiptais, įveikiant rusakalbius, turtingus kolūkių pirmininkų vaikus, sudėtingas ir pilnas pavojų. Kaip viena geriausių studenčių, motina gauna kelialapį mokytis ir dirbti Sankt Peterburge. Čia ji “nusvyla“, tais laikais naujovišku būdu apvaisina vienos girtuoklio žmoną. Vėliau pati plaktuko smūgiais sutramdo smurtaujantį jis vyrą, o tada seka šios gydytojos smukimas žemyn – komisija, nuosprendis, ištrėmimas iš miesto į nuošalų rajono užkampį, kuo toliau nuo civilizacijos…Taip prasideda vidinė frustracija, motinos kova su savo vidiniais demonais, rezistencija kaimo viduryje. Skaitant romaną, tarsi pats mačiau ir užuodžiau, motinos – gydytojos prirūkytą kambarį su stiprios kavos puodeliais, pagardintais kofeino tabletėmis. O visur pilna raminamųjų ir anatomijos knygų…

Motinos dukra – viena iš svarbiausių figūrų romane. Tiesiogine ir perkeltine prasme, negavusi motinos pieno, ji kiek kitokia, negu mama. Duktė nuo vaikystės jautė motinos šaltumą, nors pati išliko prieraiši ir visada stengdavosi įsiteikti. Vėlesniu laikotarpiu būtent duktė palaikė motinos gyvastį, ją rūpindamasi, saugodama, gydydama…Tai moteris, gimusi iš atsitiktinės aitros blyksnio, ir turėjusi iškęsti visą sovietų mėsmalę, nuo burokų skutimo lauke iki NKVD tardymų. Tai mergaitė, negavusi motinos pieno ir meilės, tačiau išaugusi į tikrą patriotę ir dorą žmogų. Per jos paveikslą skelbiama apie laisvės pergalę. Būtent duktė, tarsi latviška “raudona – balta – raudona“ trispalvė, “išauga“ iš visų prasmirdusių sovietinių – kolūkinių transparantų…

Mergaitei visą laiką padeda motinos motina – taip vadinama jos močiutė. Ji – vienintelis šiltas žmogus anūkei, tai ji pripildydavo meilės stokojamą jos širdį ir sielą. Motinos motina – seno kirpimo žmogus, prisimenantis laisvą Latviją – šalį, kai, atrodo, visi gyveno laimingi ir saugūs…Jos dėka duktė išgyveną sunkią vaikystę, komplikuotą paauglystę, karčiai stebėdama vis po truputį nykstančią savo mamą.

Kaip teisingai rašoma knygos nugarėlėje, vyrų romane nedaug, jų “vaidmenys“ – antraeiliai. Taip, kažkas kažkada pasimylėjo, taip ir gimė duktė. Taip, tikrasis senelis pasipriešino okupantams, ir buvo sušaudytas…Visas gyvenimas laikėsi ant moters rankų, visa gyvybė – iš moters pieno. Panašu, net laisvės ilgesys, pasipriešinimas priespaudai, tyli rezistencija irgi persidavė per tą stebuklingą baltą gėrimą…Jis kartu ir  nuodas, galintis užteršti nuo mažens, ir gyvybės eliksyras, ateinantis vos ne iš Paukščių tako (latviškai, pasirodo, Pieno tako)…Moteris romane – gyvybės pradas ir pati gyvybė. Dar simboliškiau, jog pagrindinė veikėja, motina, yra ginekologė, priimanti vaikus ar daranti abortus, žiūrint, kam ko reikia. Vyrai čia – tarsi pakraštyje, užsukantys ir daugiau neberegimi. Jiems nieko nereikia žinoti, jie tarsi svetimi…

“Motinos pienas“ – jautrus, taupus, elegiškas pasakojimas apie Moterį. Nesvarbu, jog kalbama trijų skirtingų kartų moterų lūpomis, žodžiai tie patys – per motinystę, meilę, palaikymą ir rūpestį į laisvę. Per kančias, sielvartą, palūžimą – į viltį. Motinos pienas – tarsi visą vienijantis eliksyras, kartais, tiesa, galintis ir nunuodyti. Kartu tai romanas “apie žmones, kuriems, atrodytų, nereikėtų turėti vaikų, ir apie tą visagalę jėgą, kuri suteikia patį geriausią pasaulyje jausmą.“ Kas tais atšiauriais laikais, gniuždančiu ir beprasmišku periodu galėjo moteriai suteikti tiek džiaugsmo, o gal didžiausią laimę? Ogi vaiko gimimas! Tai juk ir vilties, geresnio gyvenimo troškimas. Palinkėjimas savo atžaloms, jog “gyvenkite geriau nei mes“, juk ir yra maksimalios meilės formulė! Pasirodo, viskas užkoduota motinos piene, ir kol jo yra, net joks, taip norisi pasakyti, “ruskis“, negali tautos įveikti…

Vėl lendu į asmeniškumus, romano magija vis dar veikia. Pagalvojau, jog Rūta Šepetys “Tarp pilkų debesų“ galėtų lygiuotis šalia “Motinos pieno“, bet “Debesys“ man labiau skysti ir neturi tiek dvasios…Gal Vandos Juknaitės kai kurie moters charakteriai panašus į “Motinos pieno“ motiną, bet irgi kiek trūksta gylio. Laura Sintija Černiauskaitė? Gal. Kažkodėl kirba mintis, jog Nora Ikstena taupiai ir teisingai rinkdama žodžius ir pasakydama nedaug, bet tiesiai į taikinį, užburia ir vis nepaleidžia, va ir visas receptas.

“Motinos pienas“ – vienas iš geresnių pastaruoju metu skaitytų romanų. Pasirodo, net ir vyrams…

Įstrigo: “Mano mamos pergalė glūdi ne bevaisėje kovoje prieš režimą, o visai kitur, – ji padėjo šimtams moterų tapti motinomis“.

“Jos čia nebuvo, bet ji čia buvo. Aš įsibridau į vandenį iki kulkšnelių. Šiltas kaip pienas, girdėjau motiną tariant.“

„Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką“.

“Paveikslėlis su Dievo Motina apvirto kita puse. Pochoža na Vas, panaši į Jus, ten buvo parašyta.“

“Aš tik konstatuodavau faktą. Ir nemėginau joms pasakoti, ką pati buvau mačiusi savo akimis, kaip mažasis vaisius vengia instrumento, kuris jį išgremžia iš motinos gimdos. Ir kad tą daro dvi moterys – abi sąmoningai. Ir kad vyrai apie tai nieko nežino ar nenori žinoti, nes tau juk moterų reikalai ir moterų pasaulis“.

“<>moterys man atnešdavo parodyti savo pūstažandžius. Pagimdžiusios juos guolyje didžiajame narve. Kuriame mes bedieviškai gyvenom.“

“Jis suėdė savo vaiką ir po to numirė iš laisvės ilgesio, pasakiau aš. <> Ir kodėl jis suėdė savo vaiką, paklausiau motinos. Tikriausiai gelbėjo jį nuo narvo, atsakė motina ir stipriai mane apkabino.“

“Viskas kitaip – paraleliniame pasaulyje karaliauja laisvės chaosas, kvepia žole ir kvepia sperma.“

Jis paklausė: “Ar jūs tikite Dievą?“ Tai buvo netikėtas klausimas. Buvo sunku į jį atsakyti čia, kur visa, kas dieviška, nutildyta praktikinėje pažinimo medžiagoje. “Man dar neteko jo sutikti“, – atsakiau.“

2019 06 01

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 10/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,6

Ray Bradbury “Marso kronikos“ (2016)

Tikriausiai būsiu nepopuliarus, sakydamas, kad ši knyga man pasirodė šiaip sau…Tikrai, neperdedu – pradėjęs skaityti, po pirmų 10 – 15 puslapių norėjau mesti ir nesikankinti. Po to pastebėjau, kad yra daug dialogų, užsiėmiau mazochizmu toliau. Viduryje gal net kiek ir patikti pradėjo, paskui vėl…nuobodu!

Net jei ir faktas, kad knyga parašyta gūdžiais 1950 metais, skamba pagarbiai, net ir visi pagyrimai internete, “kaip puiku, kaip nuostabu“, man badė akis, nieko labai gudraus čia neradau. Aš tikrai keistas…

Ray Bradbury “Marso kronikos“ – trumpoki pasakojimai, kaip autorius kažkada pats įvardino, “mokslinės pasakėčios“, apie mūsų greitą ateitį, būtent, šiuos laikus ir net 2026 – uosius. Žmogus, užkariavęs Marsą, ten daro savo tvarką. Taip, tai stipriai politizuotas, toks “Green peace“ romanas – homo sapiens, o gal jau ir homo marsus,  atkeliauja į šią tolimą planetą, ją nukariauja, įrengia savo pigią ir neskoningą infrastruktūra, kol galų gale…įvykus dideliam karui Žemėje, ši svetima planeta ir lieka nauji namai keliems likusiems mūsų rasės padarams…

Romanas kiek apokaliptiškas, labai “gamtosauginis“, o kadangi pasakojama apie vis skirtingus personažus, pavadinimas “kronikos“ tinka kaip čia buvęs.  Juntama autoriaus melancholija ir tarsi apgailestavimas, kad ateity atsitiks būtent taip. Stebimasi homo sapiens (man kirba mintis, kad labiau čia apie homo americans) primityvumu, tokiu pigiu popsiškumu, trumparegiškumu. Mes užkariavome majus, inkus ir aborigenus, sunaikinome pusę gyvūnų rūšių, elgiamės blogiau nei blogai. Ar gali būti, kad vistiek nieko nepasimokėme? Panašu, kad gali.

Baigiant pagiriamuosius žodžius, kažkokio tokio “Vau!“ tikrai nepajutau. Tie trumpoki pasakojimai, vargiai “klijuojasi“ tarpusavyje. Istorijos kai kur gana banalios, o mokslinės fantastikos aprašymuose aš išvis neradau – “atskrido raudona raketa, ant mėlyno lauko. Išlipo juodi žemiečiai“ – primityvu ir neįtikinama. Kaip, beje, ir kai kurios istorijos…trūksta tokio rafinuotumo, autoriaus fantazijos aprašant Marsą. Viskas tampa panašu į tą taip smerkiamą amerikietišką gyvenimą – toks amerikoniškas “pezalų“ rinkinys…

Vietomis tarsi “pagavau“ K. Vonnegut’o stilių – tokie glausti ir neišmanūs, tarsi, taupūs, dialogai, primityvūs siužeto vingiai…Bet be jokios ironijos ar sarkazmo, tiesiog negudrus, paprastas pasakojimas. Nėra viską veriančios tiesos ar požiūrio, nėra vonegutiškumo, nors tu ką! Trūksta tos deklaruojamos psichologijos, paprastų dalykų stebuklingumo.

Nežinau, ar kiti šio autoriaus kūriniai panašaus stiliaus, kol kas kažko daugiau Ray’aus Bradbury’io skaityti nežadu.

2019 05 24

Turinys: 6/10

Gylis: 6/10

Eiga: 7/10

Menas: 7/10

Ech…: 6/10

6,4

Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“ (2015)

Tai viena ir tų retų knygų, kurią perskaičiau…du kartus per gana trumpą laiko tarpą. Rimtai, dar 2018 – ųjų metų vasarą “prarijau“ “San Mikelę“, ir…nieko nesupratau! Gal tai gera knyga, o panašiau, gal kažkokie pezalai? Teko dar kartą prisėsti ir vėl pradėti iš pradžių…Moralas: jei jau skaitai, tai ramiai ir giliai. Be trukdymų ir telefono šalia.

Ši knyga, o tiksliau, jos struktūra ir pagrindinė tema, yra keistos – ta kūrinio pradžioje pripažįsta pats autorius. Kartu tai tarsi koks atsiprašymas ar pasiteisinimas, kad skaitytojas neieškotų, ko nereikia, nekreiptų dėmesio į smulkmenas, priimtų viską taip, kaip yra. Viskas tvarkoj, bet ta dalis, kur autorius užtikrintai garantuoja, kad tikrai matė…gnomus?

Axel Munthe (1857 – 1949) – garsus Švedijos gydytojas, daugiau psichiatras, o čia mes sužinome, kad ir rašytojas. Parašęs keletą įdomių veikalų, „Knyga apie San Mikelę“ – jo pats žinomiausias romanas, išgarsinęs visame pasaulyje. Garantuoju, šis romanas patenka į kokį geriausių XX – ojo amžiaus knygų top50, va todėl “Pegasas“ šį kūrinį perspausdino, va todėl aš jį ir nusipirkau…

Pasakojant apie autoriaus gyvenimą, daug ką aptinkame ir „Knyga apie San Mikelę“: Axel Munthe studijavo Prancūzijoje, savo gabumu dėka tapo jauniausiu medicinos gydytoju. Savo profesinėje veikloje daug kartų susidūrė su garsiais to laikmečio medicinos korifėjais, tokiais kaip Šarko, Pasteru. Pažinojo ir garsių rašytojų, romane užsimenama apie jų gyvenimo peripetijas…Panašu, romano autorius buvo tikrai geras ir talentingas specialistas, gerbiamas tiek turtingųjų, tiek vargšų.

Jaunystėje Axel Munthe atkeliavo į Italiją, Kaprio salą, kuri jį labai sužavėjo. Čia rašytojas pasistatė vilą, romane daug laiko skiriama statybų eigai papasakoti. Autorių sužavėjo šis Italijos kampelis, jo gyventojai, istorija, o labiausiai – nuostabūs vaizdai. Jų aprašymams romane irgi skiriama daug dėmesio…

Trumpai tariant, „Knyga apie San Mikelę“ galėtų būti tiesiog autobiografinis romanas. Ir tai tikrai būtų puiki mintis – garsus gydytojas pasakoja apie tikrai įdomius savo gyvenimą, matytus įdomius patologijų atvejus…Pavyzdžiui, apie to meto prancūzų diduomenę, kai iš dyko buvimo turtingi žmonės patys sau ieškodavo ligų – ir rasdavo, iš pradžių visoms nupušusioms moterėlėms būdavo diagnozuojamas apendicitas, po to pasidarė madingas…kolitas! Arba apie vargšus italų emigrantus, gyvenančius sunkiomis sąlygomis, ir mirštančius tiesiog gatvėje. Stiprūs pasakojimai apie užkrečiamas infekcines ligas, apie skiepų pradžią, Pastero darbus, nuo difterijos ir tuberkuliozės masiškai mirštančius vaikus…Vien ko vertas pasakojimas apie garsiausius to laikmečio psichiatrus, hipnozės panaudojimą, psichinių ligonių gydymą – net nesant specialistu, tą skaityti ir vos ne matyti savo akimis buvo ypač įdomu.

Patiko, o gal kiek ir istorinę vertę turi, autoriaus pasakojimas apie paprastus italus, jų gyvenimą, dramas, papročius.  Taip pat apie kadaise šiame krašte gyvenusius imperatorius – Tiberijų, jo giminaitį Augustą, Kaligulą…Prisipažinsiu, tai mane sudomino, net privertė pasidomėti Romos imperijos geneologija.

Galima net apibendrinti – autorius sugeba puikiai perteikti medicinines, istorines žinias, yra, kaip rašo internetai, talentingas Mirties ir Gyvenimo kovų pasakotojas. Kartu jis teigia šviesiąją gyvenimo pusę, nestokoja optimizmo, visada pasakoja jautriai ir žmogiškai. Kaip matome, romanas pilnas gėrio, tai ir yra jo stiprioji pusė.

Ypač antrą kartą skaitant, nežinau, kodėl, man pasirodė, kad pasakojimas tampa panašus į Edmundo de Amicis “Širdis“ – gal todėl, kad veiksmas vyksta Italijoje prieš gerą šimtą metų, sutampa laikmetis ir vieta? O gal todėl, kad daug pasakojama apie paprastų italų gyvenimą, jų džiaugsmus ir vargą? Vis dėlto, tikriausiai todėl, kad Axel Munthe yra toks pat gėrio ir gyvenimo džiaugsmo “advokatas“ kaip ir Edmundo de Amicis. Kaip teigiama “Sen Mikelėje“ mirštančio doro žvejo lūpomis, “geras kaip jūra“…

Vis dėlto, kabliukų yra daug šiame romane, neveltui pirmą kartą perskaitęs, nieko nesupratau aiškaus…Pirma, kas krenta į akis – toks senovinis “pezėjimas“, apie Dievą, tikėjimą, angelus, rojaus vartus…Vardinčiau ir vardinčiau, o šita istorijos dalis, tiksliau, pasitaikantys viražai, mane erzino. Gali būti, kad romanas išties rašytas ne iš karto, todėl autoriui natūraliai atsirado tokių intarpų? O gal dialogus su Šv. Petru ar Šv. Roku, šunų globėjumi, Axel Munthe parašė sunkiai sirgdamas ar kitomis neaiškiomis aplinkybėmis? Gal tiesiog šis romanas, už dešimt metų švęsiantis savo šimtmetį, natūraliai yra…pasenęs?

Skaitant „Knygą apie San Mikelę“, erzindavo ir pati istorijų maišalynė – čia pasakojama apie vieną, po to staigiai, visas skyrius  – visai apie kitą, kuris nebūtinai susijęs su pirmuoju…Kalbama apie biografinius potyrius, staiga autoriui pasirodo…kažkokia dvasia? O gal velnias? Dar kitame skyriuje visai susigraudinama, kalbant apie vargšus paukštelius…kažkoks balaganas!

Trumpai tariant, šis romanas nėra kažin koks blogis, jis kaip tik teigia gyvenimą. Atmetus kai kuriuos keistus istorijos vingius, galima aptikti daug įdomių istorijų. Ir, aišku, man visai dvelkia naftalinu…todėl perskaitęs ir pasidžiaugęs, kurį laiką prie šito nebegrįšiu…

P. S.: perskaitęs pirmą kartą, internete radau visai gražių vaizdelių, su Kaprio sala ir joje esančia Sen Mikelelės vila. Yra ten ir Mėlynoji grota, ir Anakapris – viskas, apie ką skaičiau romane, iš tikrųjų egzistuoja! Tai pamatai Axel Munthe rankomis pastatytas koklonas, su skluptūromis ir antikiniu dekoru, pajunti savotišką pagarbą…Ir tikrai pažadu viską kažkada pamatyti tai gyvai. Kitą vertus, romanui tai literatūrinio grožio nedaug priduoda.

2019 05 17

Turinys: 8/10

Gylis: 7/10

Eiga: 7/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7,4

Radybos. Apie Kristų: “Senukas mielai paaiškino, jog jis yra tos nuomonės, kad Kristaus mes visai ir negarbintume, jei jis nebūtų madonos sūnus, Kiek jam žinoma, Kristus nieko nėra išgelbėjęs nuo choleros. Šventoji motina dėl jo akis išverkusi. O kuo jis atsilyginęs? “Kas tu darbo, moteriške?“ – pasakė jis.“

Apie moteris: “Minėjai, kad norėtum patikti moterims – taigi niekuomet joms to nesakyk, nešokinėk apie jas, nesileisk jų komanduojamas. Moterys, nors jos, matyt, to ir nežino, kur kas labiau mėgsta pačios klausyti, negu kad jų klausytų kiti. jos įsivaizduoja esančios mums lygios, tačiau puikiai žino, kad iš tikrųjų taip nėra – ir tai didžiausia jų laimė, nes jeigu jos būtų mums lygios, mes daug mažiau jas mylėtume. Apskritai aš apie moteris esu kur kas geresnės nuomonės negu apie vyrus, bet joms to nesakau. Jos daug drąsesnės, ligas ir mirtį sutinka kur kas tvirčiau nei mes. Jos gailestingesnės ir ne tokios tuščiagarbės. Apskritai moters gyvenime jos instinktas yra patikimesnis valdovas negu mūsų protas, ir jos ne taip dažnai daro kvailystes kaip mes.“

Antras raundas: “Moterys ne mažiau protingos už vyrus, dažnai gal net protingesnės. Bet jų protas visai kitoks. Negalima paneigti fakto, kad vyro smegenys sveria daugiau nei moters. <> Dar Atėnuose moters padėtis nebuvo žemesnė už vyro, ir jai buvo prieinamos visos kultūros sritys.“

Apie smertį: “Nejau mano akims atsivėrė nauja, iki šiol nežinoma Gyvenimo paslaptis? O gal Mirtis, ši didžioji skulptorė, jau ėmėsi darbo ir sumania ranka patobulino ir sukilnino šio kūdikio veidelį, prieš užmerkdama jam akis?

Apie atlygį medikams: “Aš visuomet parausdavau kaip vėžys, kai pacientas padėdavo man ant stalo dvidešimties frankų monetą, o jeigu įsprausdavo ją į ranką, vos susivaldydavau jam nesmogęs. Norstremas pasakė, kad tai ne kas kita, kaip tuštybė ir išdidumas, kad reikia griebti visus pinigus <>. Gydytojo darbas turėtų būti mokamas valstybės, ir gerai mokamas, panašiai kaip Anglijoje teisėjų. Tie, kuriems tokia tvarka nepatinka, tegul keičia profesiją – eina į biržą ar atidaro krautuvę. Gydytojai turėtų būti nelyginant išminčiai, visų gerbiami ir saugomi. <> Ar gali motina įvertinti pinigais savo kūdikio gyvybę, kurią jam išgelbėjai? Koks honoraras priklauso už tai, kad paguodos žodžiu ar vien rankos prisilietimu nuvijai mirties baimę, žvelgiančią iš pilnų siaubo akių? O po kiek frankų reikia imti už kiekvieną priešmirtinės agonijos sekundę, palengvintą tavo morfijaus?“

“Daugelyje priimamųjų buvo nusistovėjusi net tokia tvarka, kad pacientas turėdavo padėti ant stalo pinigus, dar nepravėręs burnos išpasakoti apie savo negalavimus. Prieš operaciją pusė honoraro būdavo paprastai mokama iš anksto. Žinau vieną atsitikimą, kai ligonis, jau gavęs chloroformo, buvo pažadintas, o operacija atidėta, kad būtų patikrinta, ar čekis nesuklastotas. Kai kuris nors iš mūsų, kylančių žvaigždžių, pasikviesdavo į konsiliumą garsenybę, didysis žmogus atiduodavo dalį savo honoraro mažajam žmogeliui, ir tai buvo laikoma savaime suprantama. “

Apie kolegas: “Mane šiurpas nukrečia vien pagalvojus, kas būtų atsitikę, jei būčiau pakliuvęs į rankas kuriai kitai tų dienų Paryžiaus chirurgijos įžymybei. Senasis tėvukas Rišė, darbavęsis kitame Otel Djė sparne, būtų neabejotinai mane numarinęs, nes gangrena ir kraujo užkrėtimas, kurie siautė viduramžiškoje šio chirurgo klinikoje, buvo jo specialybė. Garsusis profesorius Peanas, baisus Sen Luji ligoninės mėsininkas, bematant man būtų nurėžęs abi pėdas ir numetęs ant krūvos nupjautų rankų ir kojų, pustuzinio kiaušidžių, gimdų ir auglių, suverstų ant grindų jo operacinėj, kur kraujas liejosi kaip skerdykloje. Paskui didžiulėmis raudonomis rankomis, nenusiplovęs nuo jų mano kraujo, jis mikliai kaip fokusininkas būtų stvėręs peilį ir ėmęsis naujos aukos, dėl nepakankamos narkozės tebeturinčios dalį sąmonės, kol kitos, gulinčios ant neštuvų ir laukiančios savo eilės, kauktų iš siaubo. Baigęs masines skerdynes, Peanas nusišluostydavo nuo kaktos prakaitą, nusibraukdavo kraują ir pūlius, užlašėjusius ant baltos liemenės ir frako, – jis visuomet operuodavo su vakariniais drabužiais, – pasakydavo: Voila puot aujourd’hui, Monssieurs! ir, išskubėjęs iš operacinės, prašmatniu lando dumdavo į privačią savo kliniką Santė gatvėje perskrosti pilvų pustuziniui moterų, kurias grandiozinė reklama suvarydavo pas jį kaip bejėges avis į La Viletės skerdyklą.“

 

Margaret Mitchell “Vėjo nublokšti“ II dalis (2017)

Neseniai perskaičiau visa šį legendinį romaną, todėl perteiksiu savo kuklius įspūdžius apie visą reikalą…Tiesą sakant, 1300 puslapių mano buvo ryte praryti, ir nebūtinai, kad labai įdomu ar ką, tiesiog kūrinys skaitėsi tikrai lengvai. Įdomu tai, kad “Pegaso“ serija, kurią ir turiu, susideda iš dviejų dalių, panašiai šis romanas buvo išleidžiamas ir anksčiau. Neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti viskas viename,  dideliame ir storame, leidinyje…Siurprizas mane laukė viską perskaičius – ogi yra išleistos dar dvi knygos, irgi “Pegaso“ serijos, “Skarlet“ – šio romano tarsi tęsinys. Ką gi, jas irgi teks pirkti ir “sudoroti“.

Jei “Vėjo nublokšti“ būtų filmas (iš tikrųjų, toks jau yra, gal ir ne vienas. Apie tai – kiek vėliau), jį pavadinčiau istoriniu – draminiu – kostiuminiu. Tikriausiai visi žinome, kad šis romanas – apie meilę, aistras, jausmus, ir t. t., ir panašiai. Knygos gale yra anotacija, atseit, tai meilės istorija, verta V. Šekspyro “Romeo ir Džiuljetos“.  Aš su šiuo teiginiu nesutinku, tačiau amerikonų ambicijas įsivaizduoju…Kitą vertus, tiek dialogai, tiek pati romano struktūra tarsi prašosi būti perkelta į ekraną, todėl “Vėjo nublokšti“ man susiskaitė vos ne kaip scenarijus stipriai dramai. Jaučiasi, kad autorė – moteris, radau informacijos, jog dalis istorijos yra perkelta iš jos asmeninio gyvenimo…Herojų moterų vidiniai išgyvenimai, kančios ir aistros pavaizduoti tikrai įtikinančiai.

Nors dramos ir aistrų “Vėjo nublokšti“ netrūksta, mane sužavėjo istorinis romano aspektas – juk tai, galų gale, yra pasakojimas apie JAV pilietinį karą. Prisipažįstu, su istorija man sunku, žinau tik “Dėdės Tomo trobelę“, o šiame romane gana detaliai ir vaizdžiai pasakojama apie dviejų Amerikų – šiaurinės ir pietinės – konfliktą ir jo baigtį.  Vaizdingai pasakojamas gyvenimas fronto sąlygomis – kartais net pagalvodavau, kaip būtų pas mus, jei tektų išgyventi kažką panašaus…Brr! Bet kokiu atveju, pasakojimas tikrai įtikinantis.

Netrūksta “Vėjo nublokšti“ ir moters pasaulio pagrindinių atributų – aprangos, papuošalų detalių, avalynės, galanterijos – smulkaus vaizdavimo. Man, nieko apie tai neišmanančiam, krinolino, taftos pavadinimai nuo šiol bus puikiai žinomi…Romanas tikrai “kostiuminis“, jei galima taip išsireikšti, skaitydamas tarsi matai to laikmečio puošnias ponias su dailiomis suknelėmis, vyrus su frakais ir cilindrais ant galvos…“Oskaras“ už aprangą!

Apie romano eigą pasakoti neketinu, to greitu būdu neįmanoma padaryti. Viskas yra internete, viską žino google ir Wiki:

https://lt.wikipedia.org/wiki/V%C4%97jo_nublok%C5%A1ti_(romanas)

Jei trumpai, keliais sakiniais, “Vėjo nublokšti“ – pasakojimas apie airių kilmės amerikietės, jaunosios Skarlet O’Hara, išgyvenimus pilietino karo metu, taip pat ir asmeninio “karo“ dėl mylimojo. Skarlet vaizduojama kaip kaprizinga, aikštinga, valdinga, šiek tiek kvailoka mergiotė, kuri pati nežino, ko nori. Būdama šešiolikos, nori tekėti už vieno, kadangi šis užimtas, teka už pirmo pasitaikiusio kito, tarsi iš keršto. Tam žuvus kare, “iš reikalo“, dėl finansinės naudos, išteka už antrojo…Šį nušauna (netiesiogiai, į tai yra įsipainiojusi ir pati Skarlet), tada pagrindinė veikėja pagaliau išteka už Reto Batlerio. Jis – šios istorijos Romeo, antras pagal svarbą personažas. Tai tipiškas macho – valdingas, protingas, kiek šiurkštus ir nedoras tipas, vaizduojamas kaip visų moterų svajonė. Nepaisant to, Skarlet, mūsų Džiuljeta, vis dar myli savo pirmąją meilę, kurios taip ir negavo…Iš to ir kyla daug konfliktų.

Neslėpsiu, meilės istorija manęs per daug nesuintrigavo…Nežinau, ar dėl to, kad ir pati veikėja kiek negudri ir paviršutiniška, ar kad pasakojimas nėra labai “gilus“, tiesiog skaičiau, plaukiau pasroviui, ir tiek. Kaip minėjau, romanas perskaitytas kaip koks laikraštis, greit ir be svarbesnių pamąstymų. Veikėju vidinis “aš“ vaizduojamas labai retai ir skurdžiai, todėl visiškai “neužkliuvo“…Buvo tokių gudresnių pamąstymų, tarsi psichologinės analizės, bet ne tiek, kad sudomintų. Mano manymu, “Vėjo nublokšti“ yra veiksmo romanas, čia viskas greit keičiasi, pasakojimas gana dinamiškas, vietomis atsiranda intrigos, savotiškų siurprizų…Ir tai yra visos šios istorijos pliusas.

Savaime suprantama, dėl to, kad romane kalbama apie dabartinės JAV gimimą, o greičiau, skaudžius tautai laikus, “Vėjo nublokšti“ labai populiarūs gimtinėje. Tai tarsi visos šalies epas, toks, kaip mūsų “Niekas nenorėjo mirti“ ar iš bėdos koks “Tadas Blinda“, sudėjus su serialu “Giminės“…Vis dėlto manęs šis storas “reikalas“ per daug ir nesužavėjo. Vienos nacijos “lipdymosi“ niuansai, kai šiauriečiai “jankiai“ kariauja su pietiečiais konfederatais, ir iš esmės, dėl juodaodžių teisių, manęs visai neintriguoja. Kadangi meilės istorija irgi gana lėkšta ir nesudėtinga, tai irgi nėra pliusas…

Asmeniškai patiko paties laikmečio, karo meto aprašymas, veikėju vidinio pasaulio pokyčiai, esant ekstremalioms gyvenimo sąlygoms, ypač skurdui, badui, moraliniam pažeminimui. Šiek tiek dėmesio vertas ir pagrindinės veikėjos, Skarlet, portretas – ji yra moteris, kuri dėl savo užgaidų ar kaprizų padarytų bet ką. Nelabai protinga, bet stipri ir užsispyrusi, todėl pasiekianti beveik visko, ko tik norinti…Tai gana įdomus variantas, nes tokių tipažų sutiksi ne dažnai. Klausimas pasvarstymui – gal ir neverta būti baisiai smart, kad išgyventum ekstremaliomis sąlygomis? Gal istorijos tėkmėje visada laimi tie sukti, bet ne visai dvasingi, piliečiai? Gaila, bet tai vos ne vienintelis pamąstymo reikalaujantis klausimas, kilęs po romano perskaitymo…Čia tikriausiai irgi, dėl mano menko išprusimo…

Keblumu iškilo ir dėl pavadinimo: kaip teigia Wiki, “Gone with the wind“ yra paimta iš Ernest Dowson kažkokios poemos (irgi išsilavinimo spraga, nieko nesako tas vardas), o mūsuose išversta gana įdomiai…Man atrodo, “Išnykę vėjyje“, “Nupūsti vėjo“, “Dingę vėjyje“ ar kažkas panašaus, nebūtų blogiau nei “Vėjo nublokšti“. Savaime suprantama, čia kalbama apie tai, kas pranyko amžiams – būtent tas buvęs pietinių JAV valstijų gyvenimas, kai žmonės, suprask, baltieji, gyveno pagal savo senovinius papročius, oriai, turtingai ir ramiai. Kai jie domėjosi poezija, menu ir kultūra, jodinėdavo žirgais, rengė pokylius ar susiėjimus, kur garbės žodis arba buvimas džentelmenu buvo viskas…Šiek tiek primena Viktorijos laikų Angliją, tik dar utopiškiau. Gerai jiems ten buvo, viską nudirbdavo vergai, už dyką, tikra pasaka, ne gyvenimas. Bet kokiu atveju, lietuviškas vertimas kiek keistas. Bet, kaip ir prie mūsų trispalvės, visi jau seniai pripratę ir nesuka galvos…

Įstrigo ir savotiškas autorės neapsisprendimas, kurią pusę, vergijos ar jos išlaisvinimo, ji palaikanti? Gana keista, nes romaną “Vėjo nublokšti“ dėl kokių keliasdešimt citatų būtų galima laikyti rasistiniu, tada jo pardavimai JAV tikrai nebūtų antri po Biblijos…Man buvo labai keista, kad keliose vietose akcentuojama, jog afroamerikiečiai net ir po jų išlaisvinimo nenorėdavo iškeliauti iš vergystės vietos, o likdavo tarnauti ponams…Kad vieni juočkiai, kaip rašoma romane, smerkdavo kitus, bandančius gyventi laisvėje, ir, beje, nesėkmingai. Akcentuojama, kad jankiai, suprask, šiaurės amerikiečiai, nugalėję Pietus ir išlaisvinę vergus, yra prasčiokai, nevalyvi, beveik visi vos ne nusikaltėliai. Labai keista, kaip šiais laikasi JAV tai niekur neužklūna? Dėl Dievo meilės, keliuose skyriuose net pateisinamas Kukluksklanas, apie jį kalbama kaip apie gėrį! Tą man sunku suprasti, arba nežinau viso konteksto…

Trumpai tariant, “Vėjo nublokšti“ man pasirodė dar vienas “Pegaso“ serijos romanas, išleistas pagal kažkokius senovinius top’us, a la “Geriausios XX amžiaus knygos“, kur vertinamas visas šimtmetis. Taip, tai romanas, kurį išsilavinęs žmogus turi perskaityti; taip, amerikiečiams tai vos ne “Romeo ir Džiuljeta“; taip, tai JAV susivienijimo giesmė ir himnas; taip, tai gana stiprus savo drama, aprašymais, eiga romanas, bet…man jis tikrai nėra dešimt balų.

P. S.: anksčiau nei knygą, žiūrėjau legendinį filmą, tuo pačiu pavadinimu. Stipriai rekomenduoju! https://www.imdb.com/title/tt0031381/

2019 02 26

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 9/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,4

Margaret Mitchell “Vėjo nublokšti“ I dalis (2017)

Neseniai perskaičiau visa šį legendinį romaną, todėl perteiksiu savo kuklius įspūdžius apie visą reikalą…Tiesą sakant, 1300 puslapių mano buvo ryte praryti, ir nebūtinai, kad labai įdomu ar ką, tiesiog kūrinys skaitėsi tikrai lengvai. Įdomu tai, kad “Pegaso“ serija, kurią ir turiu, susideda iš dviejų dalių, panašiai šis romanas buvo išleidžiamas ir anksčiau. Neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti viskas viename,  dideliame ir storame, leidinyje…Siurprizas mane laukė viską perskaičius – ogi yra išleistos dar dvi knygos, irgi “Pegaso“ serijos, “Skarlet“ – šio romano tarsi tęsinys. Ką gi, jas irgi teks pirkti ir “sudoroti“.

Jei “Vėjo nublokšti“ būtų filmas (iš tikrųjų, toks jau yra, gal ir ne vienas. Apie tai – kiek vėliau), jį pavadinčiau istoriniu – draminiu – kostiuminiu. Tikriausiai visi žinome, kad šis romanas – apie meilę, aistras, jausmus, ir t. t., ir panašiai. Knygos gale yra anotacija, atseit, tai meilės istorija, verta V. Šekspyro “Romeo ir Džiuljetos“.  Aš su šiuo teiginiu nesutinku, tačiau amerikonų ambicijas įsivaizduoju…Kitą vertus, tiek dialogai, tiek pati romano struktūra tarsi prašosi būti perkelta į ekraną, todėl “Vėjo nublokšti“ man susiskaitė vos ne kaip scenarijus stipriai dramai. Jaučiasi, kad autorė – moteris, radau informacijos, jog dalis istorijos yra perkelta iš jos asmeninio gyvenimo…Herojų moterų vidiniai išgyvenimai, kančios ir aistros pavaizduoti tikrai įtikinančiai.

Nors dramos ir aistrų “Vėjo nublokšti“ netrūksta, mane sužavėjo istorinis romano aspektas – juk tai, galų gale, yra pasakojimas apie JAV pilietinį karą. Prisipažįstu, su istorija man sunku, žinau tik “Dėdės Tomo trobelę“, o šiame romane gana detaliai ir vaizdžiai pasakojama apie dviejų Amerikų – šiaurinės ir pietinės – konfliktą ir jo baigtį.  Vaizdingai pasakojamas gyvenimas fronto sąlygomis – kartais net pagalvodavau, kaip būtų pas mus, jei tektų išgyventi kažką panašaus…Brr! Bet kokiu atveju, pasakojimas tikrai įtikinantis.

Netrūksta “Vėjo nublokšti“ ir moters pasaulio pagrindinių atributų – aprangos, papuošalų detalių, avalynės, galanterijos – smulkaus vaizdavimo. Man, nieko apie tai neišmanančiam, krinolino, taftos pavadinimai nuo šiol bus puikiai žinomi…Romanas tikrai “kostiuminis“, jei galima taip išsireikšti, skaitydamas tarsi matai to laikmečio puošnias ponias su dailiomis suknelėmis, vyrus su frakais ir cilindrais ant galvos…“Oskaras“ už aprangą!

Apie romano eigą pasakoti neketinu, to greitu būdu neįmanoma padaryti. Viskas yra internete, viską žino google ir Wiki:

https://lt.wikipedia.org/wiki/V%C4%97jo_nublok%C5%A1ti_(romanas)

Jei trumpai, keliais sakiniais, “Vėjo nublokšti“ – pasakojimas apie airių kilmės amerikietės, jaunosios Skarlet O’Hara, išgyvenimus pilietino karo metu, taip pat ir asmeninio “karo“ dėl mylimojo. Skarlet vaizduojama kaip kaprizinga, aikštinga, valdinga, šiek tiek kvailoka mergiotė, kuri pati nežino, ko nori. Būdama šešiolikos, nori tekėti už vieno, kadangi šis užimtas, teka už pirmo pasitaikiusio kito, tarsi iš keršto. Tam žuvus kare, “iš reikalo“, dėl finansinės naudos, išteka už antrojo…Šį nušauna (netiesiogiai, į tai yra įsipainiojusi ir pati Skarlet), tada pagrindinė veikėja pagaliau išteka už Reto Batlerio. Jis – šios istorijos Romeo, antras pagal svarbą personažas. Tai tipiškas macho – valdingas, protingas, kiek šiurkštus ir nedoras tipas, vaizduojamas kaip visų moterų svajonė. Nepaisant to, Skarlet, mūsų Džiuljeta, vis dar myli savo pirmąją meilę, kurios taip ir negavo…Iš to ir kyla daug konfliktų.

 

Neslėpsiu, meilės istorija manęs per daug nesuintrigavo…Nežinau, ar dėl to, kad ir pati veikėja kiek negudri ir paviršutiniška, ar kad pasakojimas nėra labai “gilus“, tiesiog skaičiau, plaukiau pasroviui, ir tiek. Kaip minėjau, romanas perskaitytas kaip koks laikraštis, greit ir be svarbesnių pamąstymų. Veikėju vidinis “aš“ vaizduojamas labai retai ir skurdžiai, todėl visiškai “neužkliuvo“…Buvo tokių gudresnių pamąstymų, tarsi psichologinės analizės, bet ne tiek, kad sudomintų. Mano manymu, “Vėjo nublokšti“ yra veiksmo romanas, čia viskas greit keičiasi, pasakojimas gana dinamiškas, vietomis atsiranda intrigos, savotiškų siurprizų…Ir tai yra visos šios istorijos pliusas.

Savaime suprantama, dėl to, kad romane kalbama apie dabartinės JAV gimimą, o greičiau, skaudžius tautai laikus, “Vėjo nublokšti“ labai populiarūs gimtinėje. Tai tarsi visos šalies epas, toks, kaip mūsų “Niekas nenorėjo mirti“ ar iš bėdos koks “Tadas Blinda“, sudėjus su serialu “Giminės“…Vis dėlto manęs šis storas “reikalas“ per daug ir nesužavėjo. Vienos nacijos “lipdymosi“ niuansai, kai šiauriečiai “jankiai“ kariauja su pietiečiais konfederatais, ir iš esmės, dėl juodaodžių teisių, manęs visai neintriguoja. Kadangi meilės istorija irgi gana lėkšta ir nesudėtinga, tai irgi nėra pliusas…

Asmeniškai patiko paties laikmečio, karo meto aprašymas, veikėju vidinio pasaulio pokyčiai, esant ekstremalioms gyvenimo sąlygoms, ypač skurdui, badui, moraliniam pažeminimui. Šiek tiek dėmesio vertas ir pagrindinės veikėjos, Skarlet, portretas – ji yra moteris, kuri dėl savo užgaidų ar kaprizų padarytų bet ką. Nelabai protinga, bet stipri ir užsispyrusi, todėl pasiekianti beveik visko, ko tik norinti…Tai gana įdomus variantas, nes tokių tipažų sutiksi ne dažnai. Klausimas pasvarstymui – gal ir neverta būti baisiai smart, kad išgyventum ekstremaliomis sąlygomis? Gal istorijos tėkmėje visada laimi tie sukti, bet ne visai dvasingi, piliečiai? Gaila, bet tai vos ne vienintelis pamąstymo reikalaujantis klausimas, kilęs po romano perskaitymo…Čia tikriausiai irgi, dėl mano menko išprusimo…

Keblumu iškilo ir dėl pavadinimo: kaip teigia Wiki, “Gone with the wind“ yra paimta iš Ernest Dowson kažkokios poemos (irgi išsilavinimo spraga, nieko nesako tas vardas), o mūsuose išversta gana įdomiai…Man atrodo, “Išnykę vėjyje“, “Nupūsti vėjo“, “Dingę vėjyje“ ar kažkas panašaus, nebūtų blogiau nei “Vėjo nublokšti“. Savaime suprantama, čia kalbama apie tai, kas pranyko amžiams – būtent tas buvęs pietinių JAV valstijų gyvenimas, kai žmonės, suprask, baltieji, gyveno pagal savo senovinius papročius, oriai, turtingai ir ramiai. Kai jie domėjosi poezija, menu ir kultūra, jodinėdavo žirgais, rengė pokylius ar susiėjimus, kur garbės žodis arba buvimas džentelmenu buvo viskas…Šiek tiek primena Viktorijos laikų Angliją, tik dar utopiškiau. Gerai jiems ten buvo, viską nudirbdavo vergai, už dyką, tikra pasaka, ne gyvenimas. Bet kokiu atveju, lietuviškas vertimas kiek keistas. Bet, kaip ir prie mūsų trispalvės, visi jau seniai pripratę ir nesuka galvos…

Įstrigo ir savotiškas autorės neapsisprendimas, kurią pusę, vergijos ar jos išlaisvinimo, ji palaikanti? Gana keista, nes romaną “Vėjo nublokšti“ dėl kokių keliasdešimt citatų būtų galima laikyti rasistiniu, tada jo pardavimai JAV tikrai nebūtų antri po Biblijos…Man buvo labai keista, kad keliose vietose akcentuojama, jog afroamerikiečiai net ir po jų išlaisvinimo nenorėdavo iškeliauti iš vergystės vietos, o likdavo tarnauti ponams…Kad vieni juočkiai, kaip rašoma romane, smerkdavo kitus, bandančius gyventi laisvėje, ir, beje, nesėkmingai. Akcentuojama, kad jankiai, suprask, šiaurės amerikiečiai, nugalėję Pietus ir išlaisvinę vergus, yra prasčiokai, nevalyvi, beveik visi vos ne nusikaltėliai. Labai keista, kaip šiais laikasi JAV tai niekur neužklūna? Dėl Dievo meilės, keliuose skyriuose net pateisinamas Kukluksklanas, apie jį kalbama kaip apie gėrį! Tą man sunku suprasti, arba nežinau viso konteksto…

Trumpai tariant, “Vėjo nublokšti“ man pasirodė dar vienas “Pegaso“ serijos romanas, išleistas pagal kažkokius senovinius top’us, a la “Geriausios XX amžiaus knygos“, kur vertinamas visas šimtmetis. Taip, tai romanas, kurį išsilavinęs žmogus turi perskaityti; taip, amerikiečiams tai vos ne “Romeo ir Džiuljeta“; taip, tai JAV susivienijimo giesmė ir himnas; taip, tai gana stiprus savo drama, aprašymais, eiga romanas, bet…man jis tikrai nėra dešimt balų.

P. S.: anksčiau nei knygą, žiūrėjau legendinį filmą, tuo pačiu pavadinimu. Stipriai rekomenduoju! https://www.imdb.com/title/tt0031381/

2019 02 26

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 9/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,4

Juozas Aputis “Bėgiai išnyksta rūke“ (2010)

Nesenai į rankas patekęs žymaus lietuvių prozininko, Nacionalinės premijos laureato, apysakų rinkinys susideda iš keturių netrumpų  dalių: „Prieš lapų kritimą“, „Rudenio žolė“, „Vargonų balsas skalbykloje“, „Skruzdėlynas Prūsijoje“.

Jei gerai pamenu (apie mano atminties “praradimus“ kiek vėliau), apysakoje „Prieš lapų kritimą“ pasakojama apie II – ąjį Pasaulinį karą Lietuvoje vaiko akimis. Į karo įvykius žiūrima jautriai, akcentuojant ne techninę kovų pusę, bet to meto žmonių psichologinį paveikslą – kaip keičiasi žmogus, esant į ekstremaliems išgyvenimams? Kiek atjautos, vidinio gėrio lieka, aplink šaudant ir žudant?

„Rudenio žolė“ – pasakojimas apie “pakvaišusį“ gydytoją Beną, besiilsinti viename Lietuvos kaimelyje, tikintis pasveikimo. Benas – jautri, kiek savikritiška asmenybė, suprantanti, kad su protu “yra kažkas ne taip“. Vis dėlto gydytojas kovoja su savo vidiniais demonais, stebime lyg ir mūšį tarp savo vidinės kultūros, savimonės ir emocijų. Dar į veiksmo sūkurį įsimaišo ir moterų…

„Vargonų balsas skalbykloje“ – pasakojimas apie trijų vieno kaimelio vaikų likimą pokario metais. Prisimenama vaikystė, partizanų kovos su bolševikais, eilinių kaimo žmogelių bei jų vaikų įtraukimas į partizaninio karo peripetijas…Trys klasiokai, Benas, Jonas ir Petrutė, užauga ir tampa “kažkuo“ – kas pasaulinio garso vargonininku, kas “įsitrina“ į politiką, kas virsta laisvo elgesio mergina…Ši apysaka iš visų patiko labiausiai, savo lyriškumu, atjauta, vaikystės ir jaunystės, nepaisant visų buvusių negerovių, ilgesiu ir aukštinimu…

„Skruzdėlynas Prūsijoje“ – taip ir liko mano iki galo neperskaityta apysaka…Kiek supratau, tai alegorinis, pusiau fantastinis pasakojimas apie žmogaus kelionę, paieškas sapnų ir tikrovės pasauliuose…

Grįžtant į realybę, ši knyga, kelių apysakų rinkinys, yra pirmas reikalas gyvenime, kurio taip ir neperskaičiau iki galo…Prisiekiu, esu kantrus žmogus, gerbiu rašytojus, jų triūsą. Esu pusiau mazochistas, todėl net du kartus pradėjęs ir metęs visiškai bobišką “Puikybė ir prietarai“, trečią sykį vistiek įveikiau iki galo.  Šį rinkinį, “Bėgiai išnyksta rūke“, bandžiau įveikti su kantrybe ir meile, laukiau “veiksmo“, intrigos, prasmės, nušvitimo – visko, ko tik galima, bet…„Skruzdėlynas Prūsijoje“, o gal tai, kad lentynoje laukia dešimt kitų, dar neperskaitytų knygų, buvo tas sprangus kąsnis, dėl kurio viską išspjoviau. Liko gal 60-70 puslapių, bet sau pasakiau griežtą “Ne!“, ir knygą padėjau į šalį.

Taip, prisipažinsiu, pirkau, kartu su kita panašios meninės vertės knyga, tikrai pigiai, už 2 – 3 eurus. Taip, kaina nevisada (greičiau, niekada) neatspindi vertės ir turinio. Taip, gerbiu ir kiek žinau J. Aputį, iš mokyklos laikų įstrigę kaip kokia vizija “Horizonte bėga šernai“ bei kitos novelės. Taip, tose apysakose, kurias įveikiau, patiko savitas autoriaus požiūris į realybę, vaikystės, jaunystės aukštinimas, toks kaimietiškai giedras ir tiesus, sveikas požiūris į dabartį ir praeitį. Taip, patiko juntama melancholija, elegija, išgyvenimai, sklindantys tarsi iš savo patirties per visus veikėjus, dialogus į mus…Taip, domėjausi, mirus J. Apučiui, kai kurių žinovų nuomone, atsitiko tarsi tokia nelaimė, lyg būtumėme praradę Katedrą ar Gedimino pilį (jį, mano spėjimu, greitai irgi nugarmės), o “nugriūvant tokioms literatūros kolonoms“, gal gi iš tikro atsiveria didžiulė duobė?

Žinokit, man niekas neatsivėrė. Rimtai, man visiškai tas pats. J. Aputis – praeitos kartos Žmogus, Rašytojas. Jo kūrybos ašis – žmogus, pasikeitus santvarkai, istoriniam laikotarpiui. Taigi kalbama apie gūdu sovietmetį, kada tarybų piliečiai, susitaupę rublių, pradėdavo jausti…vos ne tuštumą ar prasmės stygių? Žinoma, tai tik mano klišė, žinoma, J. Apučio kūryba aktuali ir šiandien, žinoma, viskas kartojasi, bet…skaityti buvo visiškai nuobodu, jokio gilesnio susižavėjimo nebuvo, kai kur “užkabindavo“ pabaiga, bet trumpam. O kas liūdniausia, visi, tiek reklamuojantys šį rinkinį, tiek perpasakojantys V. Sventicko trumpą recenziją…patys nėra skaitę šios rinktinės! Tai tikrai jaučiasi, tas pigus “copy – paste“.  Gėda pelėda vaidinti “žinovus“, o man šiek tiek gėda, kad nesupratau šių apysakų, ir dar didesnė gėda, kad išvis skaičiau.

Na ir kas, kad čia autoriaus pataisytas variantas, kad sirgdamas prieš mirtį kai ką perrašė, kai ką pakeitė, kai ką papasakojo kitaip…Taip, sovietmečiu cenzūra apie partizanus taip nebūtų leidusi, bet…man nuo to nei šilta, nei šalta. Nors ir būtų ant beržo tošies parašyta, svarbu turinys ir esmė.

Keli radiniai internete. Kai kurie laaabai seno leidimo (panašu, šiais laikais niekam J. Aputis nebeįdomus):

http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=8250:kn&catid=456:4-nr&Itemid=520

Click to access Albertas_Zalatorius._Juozas_Aputis.LH2100D.pdf

2019 02 04

Turinys: 7/10

Gylis: 5/10

Eiga: 4/10

Menas: 7/10

Ech…: 5/10

5,8

Mary Roach “Negyvėliai“ (2005)

Nors Mary Roach JAV kažkodėl yra vadinama “juokingiausia mokslo knygų“ autore, pavadinimas “Negyvėliai“ iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai linksmai, ar ne? Nors tas trumpas apibūdinimas, “Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi“, esantis viršelyje,  kiek intriguoja…

Taigi, ką mes čia turime? Ogi labai paprasta, ši knyga yra apie tai, kas po mirties atsitinka ar galėtų atsitikti su mūsų, žmonių, kūnais. Homo sapiens mirtis – reikalas senas ir rimtas, todėl visais laikais, įskaitant ir šiuos, tam skiriamas nemenkas dėmesys. “Negyvėliai“ – knyga apie tai, kas atsitinka su žmogaus kūnu po mirties; kaip tai buvo ir yra išnaudojama mokslo ir ne tik, tikslams.

Ar galite įsivaizduoti, kad su “šviežia“ lavono galva vykdomi būsimųjų plastikos chirurgų mokymai? Kad kaulai naudojami anatomijos pamokoms? Jei tą jau įtarėte, kaip dėl viso kūno panaudojimo mokslo tikslams, pavyzdžiui, naujų kulkų daromai žalai įvertinti? Manote, taip nebuvo daroma? Klystate.

O gal pasodiname negyvėli į automobilį ir pažiūrime, kas atsitinka per avariją? Taip jau buvo padaryta! Lėktuvų katastrofos? Taip. Ar nukirsta galva mato? Jau tyrinėta…o gal prisiuvame galvą prie kitos galvos? Šuns ar žmogaus?…

Vieną didžiausių įspūdžių paliko skyrelis apie JAV esančią įstaigą, gyvai tiriančią, kaip natūraliomis sąlygomis irsta žmogaus kūnas – vos ne miškelis su įvairaus “šviežumo“ lavonais, nosį riečiantis kvapas ir kirmėlių armija…nujo…O kur dar afrodiziakai, magiški patiekalai iš žmogaus kūno dalių? Kanibalizmas?..

Didžiausias autorės nuopelnas yra ne tik iki smulkmenų ištirti faktai, mokslinė medžiaga, begalės interviu ar betarpiškas dalyvavimas kai kuriuose eksperimentuose. Mane sužavėjo jos orus požiūris į visą tai, kas lieka iš mūsų, išėjus sielai. Nors tai nebe “aš“, nejuntame paniekos, baimės ar išgąsčio – autorė moka įtikinti ir nuraminti, viskas pateikiama correct.

Trumpai drūstai: gal dėl meninės ar mokslinės – liekamosios knygos vertės būtų ir galima pasiginčyti, tačiau “Negyvėliai“ yra ta knyga, kurią tikrai verta perskaityti.

2019 01 17

Turinys: 10/10

Gylis: 8/10

Eiga: 9/10

Menas: 7/10

Ech…: 9/10

8,6

John Fowles “Prancūzų leitenanto moteris“ (2017)

Užverčiu paskutinį puslapį ir vis dar negaliu nuspręsti, patiko ar nepatiko šis romanas…Nors “Prancūzų leitenanto moteris“, anot John Fowles, pačiam atrodė geriausiai pavykęs kūrinys, nors šis romanas patenka tarp šimto geriausių XX amžiuje angliškai parašytų knygų…nors buvo sukurtas geras filmas pagal šią knygą – visą tai yra klišės, ir su jomis galiu nesutikti, arba sutikti tik iš dalies.

 “Prancūzų leitenanto moteris“ – romanas apie dviejų jaunų žmonių meilę XIX amžiuje, Anglijoje. Pagrindinis veikėjas, kaip tais laikais būdavo įvardinama, džentelmenas Čarlzas Smitsonas, susižavi dešimt metų jaunesne Ernestina, ir žada ją vesti. Pora džiaugiasi gyvenimu, artėjančia bendra šeimynine laime, bet…Netikėtai pamatęs kitą moterį, Sarą Vudraf, Čarlzas ja savotiškai susižavi, galop įsimyli, ir tada prasideda veiksmas – gal visko ir nepasakoju?

Reikia pažymėti, kad personažai yra kiek stereotipiniai: Čarlzas – senos aristokratiškos giminės, turintis baroneto titulą, bet ne per daugiausiai turtingas. Jo sužadėtinė Ernestina – prakutusio prekybininko vienturtė duktė, kiek palepusi, bet pateikiama kaip teigiamas personažas. Kitoj supynių pusėje – Sara, varginga, bet gera išsilavinimą turinti, iš neturtingos šeimos kilusi prasčiokė. Čia ir atsiranda, kaip dabar madinga sakyti, interesų konfliktas: Čarlzas –  sąlyginai neturtingas, bet didiko titulą turintis jaunikis. Jis tarsi įkūnija senąją britų imperiją – Viktorijos laikų, bet tuo metu jau “nueinantį“, hierarchijos, titulų ir socialinių įsipareigojimų pasaulį. Ernestina – turtinga, bet nekilminga, todėl ambicinga, kaip ir jos tėvas. Vestuvės porai – puiki partija, visi įgytų tai, ko trokšta. Tik viena bėda – vaizduojama Anglija po truputį keičiasi, pragmatiška pinigų ir titulų sąjunga jau nebėra pati laukiamiausia esybė, svarbūs ir…jausmai?

Čia pasirodo kita meilės trikampio dalis – Sara. Šios merginos dramą “žino“ visas miestelis – ji buvo įsimylėjusi vedusį laivo kapitoną, kuris ją pametęs, vien dėl šio fakto mergina laikoma vos ne paskutine kekše…Reikia pripažinti, Saros portretas – stiprus ir įtikinantis. Ji – protinga, intelektuali, turinti vidinio šarmo, gal todėl ir mokanti sudominti vyrus. Mergina žvėriškai stipri, ryžtinga, turinti savo nuomonę, galinti, jei tik nori, tenkinti savo aistras…

Būtent individo psichologija, įtikinantis romano personažų vidinis “aš“, moters – vyro pasaulio nagrinėjimas, vos ne preparacija, ir yra stiprioji rašytojo John Fowles pusė. Tą jau supratau iš kito romano, “Kolekcionieriaus“ – žmogaus vidinį “aš“ autorius pažįsta kaip nuluptą. Ir nors “Kolekcionierius“ gilinasi į aukos ir jos kankintojo santykius, kartu su “Prancūzų leitenanto moterimi“ jie puikiai telpa į psichologinių romanų rėmus. O va paskutinysis, ką tik perskaitytas, toje srityje man pasirodė visa galva ir stipresnis.

“Prancūzų leitenanto moteris“ turi pretenzijų būti ir istoriniu romanu. Kas keisčiausia, nors ir parašytas 1969 metais, jis puikiai reprezentuoja senuosius geruosius britiškuosius karalienės Viktorijos laikus…tikrai ne “Džeinė Eir“, bet…Mane sužavėjo vos ne kiekviename skyriuje pasitaikantis to laikmečio aprašymas, situacijos paaiškinimas, pateikiant pavyzdžius ar net citatas. Iš pradžių glumindavo kiekvienos skyrelio pradėjimas epitafija, bet kodėl gi ne? Taip tarsi pateikiamas kontekstas, arba greičiau – trumpai nusakoma skyriaus esmė:

“Jei mūsų laikais norite nieko neveikti ir išlaikyti padorumą, geriausia apsimesti, jog esat užsiėmęs rimtu moksliniu darbu…“ L. STEVEN. KEIMBRIDŽO VAIZDELIAI (1865).

Kam viso to reikia? Kodėl čia kalbama apie liberalizmo įsigalėjimą, čia peršokama ir užsimenama apie Hitlerį? Tai susiję su plačiu autoriaus požiūriu, per žmogaus psichologiją link tautos istorijos pokyčių. Užsiminiau, kad Britų imperija tuo metu išgyveno perversmą, nuo savotiško feodalizmo link kapitalizmo. Vieniems priklausė titulai, kitiems – verslas, ir tai sudarė savotišką konfliktą. Ne mažesnis dėmesys skiriamas žmogaus moralei – nors viešnamių tuo metu šalyje buvo dešimt kartų daugiau nei šiais laikais, jei eilinis vaikinas ilgiau spokso į merginą, tai jau tragedija! Ar tai galima pavadinti “tramdomo seksualumo bei žiaurios veidmainystės“ pasauliu, kaip rašoma knygos aprašyme, nežinau, bet romane pateikiama meilės istorija su visomis subtiliomis detalėmis bei to laikmečio analize intriguoja. O kur dar religijos, etikos klausimai, politikos pokyčių analizė, Darvino evoliucijos teorijos aptarimas?

Dar daugiau, kai kurie komentatoriai romaną norėtų matyti kaip “Britų seksologijos istorijos“ dalį – išties, apie to laikmečio aistras, jų slopinimą, savotišką anglišką frustraciją pasakojama daug ir su istorinių šaltinių citatomis. Viename skyrelyje išsamiai aptariama kontracepcijos problema ir sprendimo būdai – maišelis, akto nutraukimas arba makšties kempinė. Kitur pasakojama apie didžiulę veidmainystę:

“Kokį mes regime devynioliktą amžių? Tai buvo laikas, kai moteris laikyta šventąją – ir kai trylikos metų mergaitę galėjai nusipirkti už keletą svarų sterlingų <>. Kai Anglijoje bažnyčių pastatyta daugiau negu per visą šalies istoriją – ir kai Londone šešiasdešimt namų teko vienas viešnamis (mūsų laikais – šešiems tūkstančiams).

Kalbant apie nuviliančius “Prancūzų leitenanto moters“ aspektus, visose šio romano recenzijose atkreipiamas dėmesys į keistą struktūrą – ir aš pats suskaičiavau bene tris galimas šios istorijos pabaigas. Prisipažinsiu, nesupratau to prasmės, todėl tai kiek nuvylė…Apskritai, mano manymu, tai ne modernaus romano ženklas, o autoriaus klaida, kai jis, pasakodamas kažkokią situaciją, pradeda pezėti, a la, “kaip man dabar viską užbaigti, gal tarkim, kas jis…“. Tada visa istorija ir psichologija griūna, o lieka…nebeaišku, kas? Pabaigoje papasakojama viena šviesi versija, kaip viskas gražiai “išsiriša“, tada, po kelių pastraipų, visai kitokia.  Kažkuriame epizode pasirodo…ir pats rašytojas, visą laiką tarsi stebėjęs iš šono ir įlindęs į pasakojimo eigą. Modernu tai ar…lengvabūdiškai kvaila?

Jei šis romanas būtų automobilis, jis gautų didelį pliusą už savitą psichologiją, istorijos interpretaciją ir puikų jos “suplakimą“ kartu su britų visuomenės moralės bei seksualumo raidos antologija. Įžvalgi to laikmečio analizė su istorinių šaltinių citatomis – irgi pliusas.

Vis dėlto, nesuvaldytas siužetas, kuris vietomis išvis praranda savo funkciją, pradingsta tarp faktų, autoriaus garsių pasvarstymų ar apmąstymų…Man tai joks modernumo ženklas.

2019 02 06

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,0

Andrius Černiauskas “Pragaro ambulatorija“ (2016)

Ką tik perskaičiau šią knygą, ir nors jau beveik vidurnaktis, nusprendžiau nesivaržyti ir papasakoti, kas ir kaip ten pasakojama.

“Pragaro ambulatorija“ – tai jauno skubiosios pagalbos gydytojo – rezidento Andriaus pasakojimai apie darbą priėmimo skyriuje. Jaunuolis kelis metus darbuojasi vienoje didžiausių šalies ligoninių priėmime, knyga gimė iš jo minčių apie savo darbą, mediciną bendrąja ta žodžio prasme, nestinga ir įdomių nuotykių, istorijų papasakojimų.

Pastraipa, esanti aukščiau – tai visi geri ir gražūs žodžiai, kokiais tik sugebėjau teigiamai apibūdinti “Pragaro ambulatoriją“. Bet jie baigėsi, todėl galiu tiesiai šviesiai pareikšti – literatūrine, o ir pažintine – moksline prasme, tai viena iš blogiausių knygų, perskaitytų mano gyvenime. Rimtai, su medicina šiek tiek turiu reikalų, todėl į visus pasakojimus žvelgiu kiek kitaip,  nei, tarkim, mano mama, kuri alpo, skaitydama apie girtuoklius, anot Andriaus, vemiančius kur tik papuola ir panašiai…Mano keli kolegos knygos skaityti ten ir nebaigė, o tai tikrai blogas, bene blogiausias ženklas. Aš šį romaną – istorijų kratinį perskaičiau, bet tik iš mandagumo. Oraus palankumo leidyklai ir medžiams, kurie buvo iškirsti, norint atspausdinti visą tą rašliavą.

Kas negerai su “Pragaro ambulatorija“? O kas ten gerai?

…Gal per daug tikėjausi? Visos skambios ištraukos internete atrodė neblogai. Per medijas girdimi ditirambai teikė vilčių, bet…va perskaičiau ir nesupratau, kas tai per knyga, rimtai. Gal tai pasakojimas, kuo yra ypatingi skubios pagalbos gydytojai (ne paslaptis, toks yra Andrius, ir čia negali nesižavėti, gydymas “nuo -iki“, čia ir dabar)? Tik po kelių pastraipų net aš, šioks toks su baltu chalatu, jau susimaišiau, kas yra priėmimo terapeutas, skubios pagalbos gydytojas ar priėmimo gydytojas. Geltonas ar mėlynas kodas? O gal žalias? Kitą vertus, kam tai rūpi?!

Jei “Pragaro ambulatorija“ knyga apie nuotykius šiame sudėtingame darbe – kam tie sveikos gyvensenos pamokymai ir nemokami kvaili receptai, a la “nestresuok, gyvenk sveikai kaip aš, kitaip užsilenksi. (Juokas)“. Jei tai bravūriškas, drąsus pasakojimas apie super-ego-Andrių, kodėl jo nuotykių viršūnė – pokalbis su girtuokliu. Bet toks nuoširdus pokalbis…Jei tai trumpas visų ligų diagnostikos ir gydymo almanachas, kodėl apie viduriavimą kalbama kaip apie santechniką, “nes ten gi irgi vamzdis“. Juokinga? Taip. Visiems? Ne, tik Andriui.

Iš kiekvieno sakinio lenda klišės, a la Unikausko pamokėlės, kaip tuštintis, šlapintis ir būti sveikam drūtam, ir panašus pezalai – bezdalai. Viskas įvilkta į tokį veidmainišką “jei manote, kad aš šaipausi, tai ne. Aš pats savikritiškiausias“. Gal kas pasakytų, jog šiose istorijose nėra širdies? Ta prasme, trūksta nuoširdumo, to “savojo aš“? Taip, tiesa, čia viską užgožia autoriaus ego, koks jis profesionalus, kaip viskas gerai baigiasi ir nurodomos kreipimosi į priėmimą klaidos. Ta prasme, ligonių klaidos. WTF?!

Ir nors Andrius nelabai mėgo psichiatrijos (tą lyg ir “pagavau“ iš kontekso), gal, kaip romane “Avinėlių tylėjimas“ Hanibalui Lekteriui pasiūlė policijos agentė, vis dėlto jam būtų pravartų pasianalizuoti save patį? Ar “Pragaro ambulatorija“ nėra vien tik jauno, priėmimo skyriuje išaugusio narcizo žvilgsnis į veidrodį, koks jis pats sau fainas, ir kokie visi mulkiai aplinkui? Ar, atmetus visus tuos briedus apie jo savikritiškumą ir nuoširdumą, tai nėra šaipymasis ir užgauliojimas silpnesnių už save? Kitų niekinimas?O gal Dievo kompleksas?

Taip, kaip suprantame iš Andriaus pozicijos, dauguma žmonių priėmime sėdi be reikalo. Taip, reikia sportuoti ir neturėti antsvorio. Taip, rūkyti blogai…bet ar mane motyvuoja Andriaus žodžiai? Visiškai ne, man tai panašu tik į inkštimą ir tuščiažodžiavimą. Ar panašus Andrius į tikrą profesionalą? Gal tiek pat, kiek priėmimo kavos aparatas? Kavos juk duoda, daugiau – nieko.

“Pragaro ambulatorija“ yra skyrelis “Padrikos mintys“. Man atrodo, kad tas skyrelis tęsiasi…per visą knygą: net elementari “Pragaro ambulatorijos“ struktūra yra padrika. Viskas sumaišyta, sulipdyta ir tiek. Yra pamokymai, keli suskirstymai, dažniausių ligų analizė, ir pabaigoje dar įmesta kas papuolė – linksmos istorijos ar “trolinimas“, koks pacientas yra idealus. Aišku, kad gyvas (juokas). Aš kelis kartus snūstelėjau per įvairiausių kategorijų ir skirstymų vardinimą, žiovavau, kai buvo pezama apie ligas, nes “aritmija, kai varikliukas dirba bet kaip“, ir visai užknarkiau, kai prasidėjo Andriaus parėdimai: mokestis – bauda už antsvorį, “bėgiok kaip aš ir viskas bus gerai“, “mirties tema – pati sunkiausia tema. Bet mes visi mirsim“. (irgi juokas).

Į knygos pabaigą, kelis kartus užknarkęs, sugalvojau – kas jis jaučiąs esąs, jei duoda patarimus kitiems? Pacientams, kitiems gydytojams – dinozaurams (reliktams), savo kolegoms? Kokia jo kompetencija, keli rezidentūros metai, plius studijos? Ar jis stažavosi kur nors, kad turi teisę lyginti ir daryti išvadas? Ar slaugė savo tėvą – motiną, kitą artimą, pats vežė kad ir į tą patį priėmimą?

Žiūrint iš kolegiškos pusės, “Pragaro ambulatorija“ tikrai yra bull-shit. Jei būčiau ligonis, tikriausiai galvočiau, bull-shit kvadratu?

2018 09 27

Turinys: 7/10

Gylis: 5/10

Eiga: 4/10

Menas: 1/10

Ech…: 4/10

4,2

Tess Gerritsen „Chirurgas“ (2012)

Ką tik kaip šuo “sušlamščiau“ šią knygą, todėl dar jaučiu jos skonį – kiek kruviną, aštrų, smirdantį…bet taip viliojantį!

Nenorėčiau atrodyti ir jaustis kaip vienas iš pagrindinių šio romano veikėjų – blogiukų, todėl rėžiu iškart: „Chirurgas“ – tikrai puikus detektyvas. Gal ne “Avinėlių tylėjimas“, gal ne St. King’as, bet Tess Geritsen tampa mano atradimu, gerąja prasme.

„Chirurgas“ – tai pasakojamas apie Bostono miestą terorizuojantį maniaką, kuris kaip aukas pasirinkdavęs moteris. Ne bet kokias, bet jau ir anksčiau nukentėjusias, tiksliau, patyrusias prievartą. Šį iškrypėlį Bostono policija ne veltui pavadino „chirurgu“: visos aukos būna išprievartautos ir nužudytos vienu smagiu peilio mostelėjimu per kaklą, prieš tai, dar esant gyvoms, išpjaunant gimdą. Skamba nekaip, kraujas, žarnos, lavonai…Keista, bet radau atsiliepimų, kad būtent tokios detalės tapo priežastimi, neperskaityti iki galo šio romano. Jautrus tas jaunimas?

„Chirurge“ pagrindinio veikėjo vardą “dalijasi“ žudikas – maniakas ir gydytoja – chirurgė Katerina Kordel. Apie ją sukasi visas veiksmas, ir greitai paaiškėja, kodėl: pati gydytoja prieš kelis metus buvo išprievartauta ir panašiu braižu vos ne nužudyta. Ji išsigelbėjo, nušaudama blogiuką, taigi keista, jog viskas vėl kartojasi…

Toliau pasipila gaudynės, lenktynės, kraujas ir galų gale – šampanas. Dievaži, knyga “suresta“ tokiu smagiu stiliumi, jog net patikrinau, ar nėra sukurtas filmas pagal šį romaną. Pasirodo, ne, todėl keista, nes medžiaga čia ideali – viskas įtempta, dialogai stiprūs, personažai tobuli…gal todėl dvi dienos, ir 336 puslapiai įveikti?

Tiesą sakant, nebijau aš ir to kraujo – o tai, kad gimdos kraujagyslės perrištos, aukai dar esant gyvai, ketgutu, o ne kokiu naujovišku siūlu, man viskas aišku ir įdomu (tai irgi susiję su profesija).  Puikiai dera ir įsilieja maniako dienoraštis, jo apmąstymai, pasakojimai apie aukojimo ritualus senovės Graikijoje ar actekų krašte…Pastebėjau, kad tokiu “aš“ monologų labai reikia, siekiant įtikinamumo, tai suveikė ir Th. Harris’o “Avinėlių tylėjime“, tik ten berods buvo kalbama “jis“ asmeniu. Trumpai tariant, kai viskas atrodo nerealiai realiai, kai negąsdina medicininiai žargonai (jie kažkiek paaiškinti), o viskas “apvilkta“ ne tokia ir paviršutiniška psichologija, tai tampa atradimu.

Kiek nuvylė istorijos pabaiga – gali spėlioti nespėliojęs, kaip dar dauguma mūsų visų, skaitydami įtemptus detektyvus, čia pats taip greit istorijos “neišriši“. Meilės trikampis ir kažkoks atbukęs: dviese myli vieną, bet vienas myli labiau, tai kitas vos ne padės anam mylėti. Kažkaip neįtikinančiai. Tiesa, aistros scena irgi kažkokia “muilo operos“ skonio…

Anyway, einu ieškoti kitų Tess Gerritsen veikalų.

2018 08 30

Turinys: 9/10

Gylis: 8/10

Eiga: 10/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/10

8,6