M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas” (2019)

Neseniai perskaičiau šį kūrinį, todėl pasidalinsiu keliomis mintimis…Tiesą sakant, aiškiau ir tvirčiau neradau niekur:

https://www.kulturpolis.lt/knygos/margaret-atwood-tarnaites-pasakojimas/

Įdomiausia, kad kai internetuose kas nors nusitveria vieną frazę, ir jos nelabai supranta, tai tampo ją kaip šuo kaulą – man, peržvelgiant recenzijas ir atsiliepimus, įstrigo “siaubą kelianti mizoginiška distopija“, radau pusėje visų skaitytų…Nežinau, ką tai reiškia, bet baisiai moksliška. Distopija ar ne, bet šis romanas išties yra kiek creapy

Kaip ir didelio populiarumo susilaukęs serialas (ne paslaptis, pirmiau mačiau jį, tik paskui radau knygą), šio romano stilių pavadinčiau “postapokaliptiniu“ – kas atsitinka po didelio masto katastrofos? Kaip gyvenama toliau? Kaip pasikeičia žmogus? Ir kodėl?

„Tarnaitės pasakojimas” kalba apie netolimą ateitį JAV, panašu, dabartinės Meino valstijos teritorijoje, kai naujojo judėjimo šalininkai nuverčia teisėtą valdžią, perima šalies kontrolę, ir įkurią naują Gileado respubliką. Naujoji valdžia kiek fanatiška – panašiai, kaip musulmonų nesąmonės Rytuose – todėl Gileade vyrauja toks vons ne krikščioniškas šariatas, yra įvedamos griežtos naujos, Biblija paremtos, taisyklės. Na, tas pats, jei Širinskienės sapnus paverstumėme tikrove, ir viskas vyktų padedant armijai…

Trumpai pasakojant ir visko neišpliurpiant, Gileade atsiranda “puiki“ įvairių iškrypimų sintezė: visas valdymas ir filosofijos pamatas remiasi Biblijos citatomis; bausmės už nuodėmes paįvairinamos viduramžių inkvizicijomis ir, tikriausiai nesuklysiu, Mengelės eksperimentais…O kas kenčia labiausiai? Silpnesnė visuomenė dalis, moterys.

Pasirodo, dėl kažkokio mistinio viruso (kas romanui kaip ir “prideda“ fantastikos, bet tik “iš reikalo“) vis daugiau vyrų ir moterų tampa nevaisingais. Kadangi naujoji valdžia, panaši į savotišką sektą, Biblijoje randa eilutę, jog toks senų laikų Rachelės Jokūbas, būdamas nevaisingas, su žmonos leidimu “tvarkydavo“ tarnaitę, kol ši susilaukė vaiko, tai paimama kaip dogmą. Visi svarbūs valdžios asmenys turi namuose tarnaitę, kurią išnaudoja kaip surogatinę motiną.

Va tau ir tarnaitės pasakojimas – daugiasluoksnis, kelis etapus apimantis moters, vadintos Fredine, rastų kasetinių įrašų monologas. Veiksmas “šokinėjantis“, pasakojama tai dabartinis, tai praeitis…Kartais sustojama, tarsi atsidūstama, kad “norėčiau, jog taip būtų nebuvę, bet…“, ir sukandus dantis tęsiama toliau. Pati pabaiga nustebinanti (kaip sakė mano žmona, nu nafik) – pasakojimas “įvelkamas“ į rastų įrašų nagrinėjimą, mokslinėje konferencijoje. Tai tarsi žvilgsnis iš toliau, per atstumą, į šią visą istoriją. Kartu lieka neaišku, kaip pagrindinei veikėjai sekėsi toliau, pats pasakojimas pabaigiamas klaustuku…iš įrašų nagrinėjimo galima spėti, kad Fredinė išgyveno, valio, pabaiga optimistinė.

Jei pati istorija, siužetas pusiau siaubiakas, pusiau fantastika, „Tarnaitės pasakojimo“ esmė – žmogaus psichologija, greičiau, jos kaita, evoliucionavimas ar regresija kritinių atvejų metu. Kiek gali išsigimti, nužmogėti visuomenė, šiek tiek pakeitus įprastą tvarką? Kiek žingsnių šių dienų žmogui trūksta iki koncentracijos stovyklų? Ar viskas gali būti pateisinama religija ir jos interpretacijomis? O ar padarius ir tai, visuomenė taptų tobula? Kodėl moteris ir toliau išlieka silpnoji visuomenės dalis? Ir kodėl moteris kitai moteriai tokios žiaurios?

Romanas dažnai lyginamas su G. Orwell “Gyvūlių ūkiu“, dar ir priduriama, kad viskas išlieka aktualu ir šiandien – vis dar gyvename laikmečiu, kai moterų teisės nėra lygios vyrų; išlieka gamtosaugos problemų, o kur dar nuolatinis karo pavojus? Nepaisant romano pirmojo pasirodymo datos (1985 m.), visos kūrinyje pasakojamos baimės ir fobijos išlieka aktualios ir šiandien, ratas sukasi, bet nesustoja…

„Tarnaitės pasakojimas” – kiek kitoks, su visa derama pagalba šiam teiginiui, moters romanas apie moterį. Gilus, šokiruojantis, apmąstantis ir turintis daug “tarp eilučių“. Nepaisant to, jog serialas pasirodė įdomesnis nei knyga, tai vienas įdomesnių pastaruoju metu skaitytų romanų.

P. S.: Nolite te bastardes carborundorum (neleiskite tiems šunsnukiams jūsų iškrušti).

“Niekas dar nenumirė be sekso, mes mirštame be meilės.“

“Noriu būti visiškai švari, be mikrobų, be bakterijų, kaip mėnulio paviršius.”

“Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.“

“Kaip sename anekdote: Ar kas negerai, brangioji? Ne, kodėl klausi? Tu sujudėjai. Tiesiog nejudėk.“

“Aš vėl stebiuosi vyrų gyvenimo nuogybe: dušai atviri, kūnas išstatomas apžiūrai ir palyginimui, viešas intymių kūno vietų demonstravimas. Kam to reikia? Kodėl moterims nereikia įrodynėti viena kitai, kad jos moterys? Šuniškai apsiuostinėti.“

“- Tai reiškia, gamtos neapgausi, – atsako jis. Vyrų prigimtis reikalauja įvairovės. Tai logiška, dauginimosi strategijos elementas. Tai gamtos sumanyta. <> Moterys tai suvokia instinktyviai. Kodėl jos anais laikais pirkdavosi tiek įvairiausių drabužių? Kad apgautų vyrus, kad jie manytų, jog tai vis kita moteris. Kasdien vis nauja.“

“Arba kartais, netgi vis dar mylėdama, vis dar puldama žemyn, atsibundi vidurnaktį,kai mėnesiena pro langą užlieja jo miegantį veidą,<> ir galvoji: Kas žino, ką jie daro likę vieni arba su kitais vyrais? Kas žino, ką jie kalba ir kur eina? Kas pasakys, kokie jie yra iš tikrųjų? Savo kasdieniškume?“

“Kadaise buvo sakoma, kad Dievas – tai meilė, o mes apvertėme viską aukštyn kojom, ir meilė, nelyginant rojus, visada būdavo čia pat, už kampo. Kuo sunkiau būdavo mylėti vyrą, kuris šalia, tuo karščiau tikėjome Meile, abstrakčia ir visuotine.“

“Ir dabar aš įsivaizduoju tuos Angelus ir jų bekraujes baltas nuotakas, urzgesius ir prakaitą, drėgnų gaurų susistumdymus arba, tikriau, gėdingas nesėkmes, pimpalus kaip trijų savaičių senumo morkos, varganą šalto ir negyvo kaip žalia žuvis kūno grabinėjimą.“

“Įsimylėjimas, pasakiau jam. <> Kaip jis gali taip šito nevertinti. Tarsi mums tai būtų kasdieninis dalykas, maivymasis, kaprizas. Priešingai – tai būdavo išmėginimas. Visa ko esmė, būdas pažinti save. “

Apie moterų žurnalą: “Visame kame, kas ten buvo rašoma, slypėjo pažadas. Jie prekiavo virsmais, siūlė nesibaigiančius galimybių rinkinius, nusidriekiančius kaip atspindžiai vienas prieš kitą stovinčiuose veidrodžiuose. Jie siūlė vieną nuotykį po kito, vieną garderobą po kito<>. Jie siūlė atsijauninimą, skausmo numalšinimą ir nežemišką, amžiną meilę. Tikrasis jų pažadas buvo nemirtingumas.“

“Aš tarytum cukraus vata: cukrus ir oras. Suspausk mane ir aš virsiu mažu šleikščiai gličiu seilėtu gniužulu.“

“Mūsų paskirtis daugintis, mes ne sugulovės, ne geišos, ne kurtizanės. Priešingai: padaryta viskas, kas įmanoma, kad būtume nuo tos kategorijos atskirtos. <> Mes esame dvikojės gimdos, štai ir viskas: šventi indai, nešiojamos bažnytinės taurės.“

Apie penį: “<>paskui išpampsta vėl, gale kiek paburksta ir keliauja priekin lyg per lapą, į jų vidų, trokšta matyti. Praregėti štai tokiu būdu, keliaudamas į tamsą, kuri sudaryta iš moterų, iš moters, kuri mato tamsoje, o jis tuo tarpu tik aklai stumiasi priekin.“

“Kaip jaučiasi vyras, kai jį nuolat stebi moterys. <> Kai jį vertina. <> Kai jos jį velkasi, maunasi, nusimauna, ir jis pats maunasi jas kaip kojines ant kojos, ant savo bigės, savo papildomo jautraus nykščio, savo čiuptuvo, savo švelnios šliužo akies ant kotelio.“

“Ji su viena geriausių savo suknelių – žydra su baltu papuošimu<>. Net būdama tokio amžiaus ji primygtinai nori apsikarstyti žiedais. Tuščios pastangos, sakau jai mintyse sustingusiu veidu, tau jos nebedera, tu nuvytai. Kadaise kažkur skaičiau, kad žiedai – tai augalo lyties organai.“

 

2020 05 09

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 8/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,8