Juozas Aputis “Bėgiai išnyksta rūke“ (2010)

Nesenai į rankas patekęs žymaus lietuvių prozininko, Nacionalinės premijos laureato, apysakų rinkinys susideda iš keturių netrumpų  dalių: „Prieš lapų kritimą“, „Rudenio žolė“, „Vargonų balsas skalbykloje“, „Skruzdėlynas Prūsijoje“.

Jei gerai pamenu (apie mano atminties “praradimus“ kiek vėliau), apysakoje „Prieš lapų kritimą“ pasakojama apie II – ąjį Pasaulinį karą Lietuvoje vaiko akimis. Į karo įvykius žiūrima jautriai, akcentuojant ne techninę kovų pusę, bet to meto žmonių psichologinį paveikslą – kaip keičiasi žmogus, esant į ekstremaliems išgyvenimams? Kiek atjautos, vidinio gėrio lieka, aplink šaudant ir žudant?

„Rudenio žolė“ – pasakojimas apie “pakvaišusį“ gydytoją Beną, besiilsinti viename Lietuvos kaimelyje, tikintis pasveikimo. Benas – jautri, kiek savikritiška asmenybė, suprantanti, kad su protu “yra kažkas ne taip“. Vis dėlto gydytojas kovoja su savo vidiniais demonais, stebime lyg ir mūšį tarp savo vidinės kultūros, savimonės ir emocijų. Dar į veiksmo sūkurį įsimaišo ir moterų…

„Vargonų balsas skalbykloje“ – pasakojimas apie trijų vieno kaimelio vaikų likimą pokario metais. Prisimenama vaikystė, partizanų kovos su bolševikais, eilinių kaimo žmogelių bei jų vaikų įtraukimas į partizaninio karo peripetijas…Trys klasiokai, Benas, Jonas ir Petrutė, užauga ir tampa “kažkuo“ – kas pasaulinio garso vargonininku, kas “įsitrina“ į politiką, kas virsta laisvo elgesio mergina…Ši apysaka iš visų patiko labiausiai, savo lyriškumu, atjauta, vaikystės ir jaunystės, nepaisant visų buvusių negerovių, ilgesiu ir aukštinimu…

„Skruzdėlynas Prūsijoje“ – taip ir liko mano iki galo neperskaityta apysaka…Kiek supratau, tai alegorinis, pusiau fantastinis pasakojimas apie žmogaus kelionę, paieškas sapnų ir tikrovės pasauliuose…

Grįžtant į realybę, ši knyga, kelių apysakų rinkinys, yra pirmas reikalas gyvenime, kurio taip ir neperskaičiau iki galo…Prisiekiu, esu kantrus žmogus, gerbiu rašytojus, jų triūsą. Esu pusiau mazochistas, todėl net du kartus pradėjęs ir metęs visiškai bobišką “Puikybė ir prietarai“, trečią sykį vistiek įveikiau iki galo.  Šį rinkinį, “Bėgiai išnyksta rūke“, bandžiau įveikti su kantrybe ir meile, laukiau “veiksmo“, intrigos, prasmės, nušvitimo – visko, ko tik galima, bet…„Skruzdėlynas Prūsijoje“, o gal tai, kad lentynoje laukia dešimt kitų, dar neperskaitytų knygų, buvo tas sprangus kąsnis, dėl kurio viską išspjoviau. Liko gal 60-70 puslapių, bet sau pasakiau griežtą “Ne!“, ir knygą padėjau į šalį.

Taip, prisipažinsiu, pirkau, kartu su kita panašios meninės vertės knyga, tikrai pigiai, už 2 – 3 eurus. Taip, kaina nevisada (greičiau, niekada) neatspindi vertės ir turinio. Taip, gerbiu ir kiek žinau J. Aputį, iš mokyklos laikų įstrigę kaip kokia vizija “Horizonte bėga šernai“ bei kitos novelės. Taip, tose apysakose, kurias įveikiau, patiko savitas autoriaus požiūris į realybę, vaikystės, jaunystės aukštinimas, toks kaimietiškai giedras ir tiesus, sveikas požiūris į dabartį ir praeitį. Taip, patiko juntama melancholija, elegija, išgyvenimai, sklindantys tarsi iš savo patirties per visus veikėjus, dialogus į mus…Taip, domėjausi, mirus J. Apučiui, kai kurių žinovų nuomone, atsitiko tarsi tokia nelaimė, lyg būtumėme praradę Katedrą ar Gedimino pilį (jį, mano spėjimu, greitai irgi nugarmės), o “nugriūvant tokioms literatūros kolonoms“, gal gi iš tikro atsiveria didžiulė duobė?

Žinokit, man niekas neatsivėrė. Rimtai, man visiškai tas pats. J. Aputis – praeitos kartos Žmogus, Rašytojas. Jo kūrybos ašis – žmogus, pasikeitus santvarkai, istoriniam laikotarpiui. Taigi kalbama apie gūdu sovietmetį, kada tarybų piliečiai, susitaupę rublių, pradėdavo jausti…vos ne tuštumą ar prasmės stygių? Žinoma, tai tik mano klišė, žinoma, J. Apučio kūryba aktuali ir šiandien, žinoma, viskas kartojasi, bet…skaityti buvo visiškai nuobodu, jokio gilesnio susižavėjimo nebuvo, kai kur “užkabindavo“ pabaiga, bet trumpam. O kas liūdniausia, visi, tiek reklamuojantys šį rinkinį, tiek perpasakojantys V. Sventicko trumpą recenziją…patys nėra skaitę šios rinktinės! Tai tikrai jaučiasi, tas pigus “copy – paste“.  Gėda pelėda vaidinti “žinovus“, o man šiek tiek gėda, kad nesupratau šių apysakų, ir dar didesnė gėda, kad išvis skaičiau.

Na ir kas, kad čia autoriaus pataisytas variantas, kad sirgdamas prieš mirtį kai ką perrašė, kai ką pakeitė, kai ką papasakojo kitaip…Taip, sovietmečiu cenzūra apie partizanus taip nebūtų leidusi, bet…man nuo to nei šilta, nei šalta. Nors ir būtų ant beržo tošies parašyta, svarbu turinys ir esmė.

Keli radiniai internete. Kai kurie laaabai seno leidimo (panašu, šiais laikais niekam J. Aputis nebeįdomus):

http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=8250:kn&catid=456:4-nr&Itemid=520

Click to access Albertas_Zalatorius._Juozas_Aputis.LH2100D.pdf

2019 02 04

Turinys: 7/10

Gylis: 5/10

Eiga: 4/10

Menas: 7/10

Ech…: 5/10

5,8