12 vergovės metų (2013)

untitled

Vaidina: C. Ejiofor, M. Fassbender, B. Cumberbtch, P. Dano, P. Giamatti, B. Pitt, L. Nyong.

Rež.: Steve McQuenn.

 

Tai, anot JAV Kino meno ir mokslo akademijos balsuotojų, yra pats geriausias praeitų metų filmas. Kitą vertus, tai pirmas geriausias filmas, režisuotas juodaodžio režisieriaus. O kur dar “Oskaras“ už antraplanį vaidmenį, geriausiai adaptuotą scenarijų…kur dar kiti apdovanojimai? Faktas lieka faktu – šis filmas yra gavęs daug “ordinų“. Gaila, kad jie labiau galioja JAV, bet ne Europoje.

images5

Filmas vertinant europiečio, o ne statistinio amerikiečio (kur kas trečias pilietis yra afroamerikietis; kur siaubingos istorijos apie vergystę sklinda dar ir iki šiol) akimis, nieko ypatingo nepamatysime. Kaip minėjau, visada reikia suprasti kontekstą, be kurio “12 vergovės metų“ išvis gali pasirodyti nieko vertas. Juk europiečiams ta vergovė yra visiškai dzin, o amerikiečiams visiškai dzin yra, pavyzdžiui, žydų holokaustas. Pastaruoju metu JAV išpopuliarėjo nigermovie (čia daugiau mano terminas, kiek rasistinis gal, bet tiek to), matėme ir “Ištrūkęs Džango“, “Tarnaitė“, “Linkolnas“, taigi minėtas veikalas yra nuosekli į madą atėjusio stiliaus tąsa. Ir labai sėkminga, reikia pasakyti, Amerikos ribose.

“12 vergovės metų“ pasakojama apie tokio misterio Solomon’o Northup’o gyvenimą 1841 metais Niujorke. Kontekstas – pilietinis karas dar neįvykęs, pietuose klesti vergovė, kiek šiauriau afroamerikiečiai gyvena laisvi. Na va, vieną dieną Solomonas yra nugirdomas, išvežamas į pietus, parduodamas vergų pirkliams, kol galiausiai tampa eiliniu plantacijos darbininku, palaužtas, bet vis dar svajojantis sugrįžti namo, į savo šeimą. Filme pasakojama apie 12 jo vergovės metų – apie patirtas kančias, apie matytas skriaudas, kol galiausiai – happyend’as. Vergų gyvenimas parodomas toks, koks ir buvo – brutaliai, be jokios romantikos; visi baltaodžiai yra blogiečiai, o visi juodukai – geriečiai, už juos reikia sirgti.

untitled5images2images

Pasirodo, filmas paremtas tikra istorija. Taip pat šis filmas, kaip ir knyga “Dėdės Semo trobelė“, irgi padarė įtaką afroamerikiečių išsilaisvinimo kelyje. Vis dėlto, jokios filosofijos, jokio paslėpto žavesio filme nėra.Viskas rodoma “tiesiai šviesiai“, kaip kokia mėsa iš plakamo vergo nugaros, nukrentanti tiesiai mums po kojomis. Pagrindinis “12 vergovės metų“ aktorius vaidina gal ir nieko, bet jo veido mimika man kažkokia keista r nevisai įtikinanti – vaizdas toks, lyg į tave žiūrėtų liūdnas šuo. “Ištrūkęs Džango“ turi daugiau veiksmo, daug geresnis montavimas, kameros darbas, muzika; “Tarnaitė“, mano galva, daug geresnis dėl siužeto, pasakojimo įtaigumo. O pirmai pradžiai siūlyčiau pasižiūrėti serialą “Vergė Izaura“, ką jau čia.

untitled2

Šį filmą reikia pamatyti bent dėl bendro konteksto. O daugiau? Nulis emocijų, deja. Aišku, reikia pasidžiaugti už amerikiečius, kuriems šis filmas reiškia labai daug. Deja, europietiškasis mentalitetas kiek skiriasi…

 

2014 05 16:

Režisūra: 8/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 6/10
Muzika: 7/10
Kamera: 6/10
7