Neseniai užverčiau šios tikrai storos knygos paskutinį puslapį, ir iki šiol vaikštau išsišiepęs – nu tikrai gera patirtis! Pati knyga – įtraukianti, o joje rastos įtaigios įžvalgos ilgam prikaustė dėmesį ir vertė vaikščioti susirūpinus ir permąstant naujai sužinotas idėjas. Taip, yra keletas tam tikrų niuansų, taip, veikalas tikrai didelės apimties ir tarp visų minčių mintelių kartais atsiranda pasikartojimų ar pritempimų…trumpai tariant, tai viena įdomiausių mano pastaruoju metu skaitytų knygų.
J. Diamond, kaip jis pats yra pristatomas internetuose, yra “antropologas, fiziologas, ekologas, biologas, geografijos profesorius“, kuris 1997 metais ir išleido “Ginklus, mikrobus ir plieną“. Vėliau sekė knygos redakcija, kaip rašo pats autorius, keli pataisymai ir peržiūrėjimais, kartu su nauju skyriumi apie Japoniją. Autorius – tikras intelektualias, vienas iš JAV įtakingiausių mokslininkų, ir jo pavyzdys parodo, kad domėtis reikia ne tik savo siaura sritimi, pageidautina, ir keliomis kitomis…Keista tai, jog “Ginklai, mikrobai ir plienas“ man labiau pasirodė…istorinė knyga? Galų gale, pačioje jos pabaigoje ir pats autorius garsiai svarsto apie tai, jog istorija šiais laikais panaši į klimatologiją ar meteorologiją, nes gyvena visai kitokiame “pasaulyje“, toli nuo, pvz., klasikinėje fizikoje esančių eksperimentų, gyvų stebėjimų ar sausų skaičių. J. Diamond bando reabilituoti istorijos discipliną ir ją perkelti į kitą “lygį“ – visai panašiai kaip šio autoriaus sekėjas ir gerbėjas žydų istorijas bei rašytojas Y. N. Harari, šiuo metu klestintis su savo trilogija, “Homo sapiens“&Co. “Ginklai, mikrobai ir plienas“ puikiai įgyvendina kelių autoriui puikiai pažįstamų mokslo šakų sintezę, meistriškai apdorojus ir manipuliuojant žiniomis iš istorijos, antropologijos, istorijos, evoliucijos, lauko stebėjimų bei cituojant pasaulinio lygio mokslininkų įžvalgas – ir visą tai sulydant į stulbinantį žinių bei atradimų aukso luitą. Didelis pliusas yra ir teksto paprastumas bei lengvumas, liudijantis apie autoriaus erudiciją bei savotišką atradėjo sąmojį – tiesiog skaitai ir mėgaujiesi…
“Ginklai, mikrobai ir plienas“ yra knyga apie skirtingą pasaulio gyventojų vystymąsi, paneigiant išankstines, galbūt kartais net rasistines nuostatas, jog viena rasė, viena ar kita tauta, nuo pat pradžių buvo geresni, genetiškai pranašesni už kitus. Autorius gana žaismingai teigia: nors šiandien, priešingai negu fizikoje, tokio eksperimento ir neišeitų atlikti, bet jei prieš daug daug metų europiečiai būtų pakeisti savo gyvenamąja vieta su Australijos aborigenais, pirmieji šiuo metu toliau skurstų, o antrieji – puikiai gyventų taip, kaip kad mes. Knygoje išsamiai išnagrinėtos galimos teorinės (o tikriausiai, jei autorius teisus, ir tikrosios) tokių argumentų priežastys, pateikiant gyvus dabartinius pavyzdžius, stebėjimo ataskaitas ar kitų kolegų įžvalgas.
Pasak J. Diamond, istorija tikrai nėra “vienas prakeiktas faktas po kito“, kaip kažkas bando pašiepti šį mokslą. Lygiai taip pat, jei ši disciplina, o kartu ir autoriaus požiūris, panaši į svogūno laupymą, sluoksnis po sluoksnio, tai yra labai žavu ir priimtina. Asmeniškai man labai patiko, kad nors tai teoretiniai teiginiai, J. Diamond savo pastebėjimus bando pritaikyti ir šiuolaikiniam pasauliui, pavyzdžiui, bandydamas palyginti šiuolaikinę Olandiją su Zambija, keliomis eilutėmis aptardamas jų istoriją, vystymąsi bei dabartinę politinę situacija. Pasirodo, net ir šiais globalizacijos laikais, kai viskas visiems aišku, ir laimingos bei stiprios šalies receptas yra demokratija, politinis stabilumas bei tvari ekonomika, praeities įvykiai bei atskiros šalies CV vis dar vadina esminę reikšmę tolimesniam klestėjimui.
Aptariant labiausiai įstrigusias idėjas, naujas įžvalgas ir trumpai perpasakojant knygą, autorius, daug laiko praleidęs N. Gvinėjoje, vieną kartą smalsaus vietinio politiko buvo paklaustas: kodėl svetimšaliai baltaodžiai turi tiek daug turto, o va vietiniai laukiniai – tiek mažai? Kas lėmė tokią nelygybę? Ir iš tikrųjų, kodėl vienos šalys yra turtingos ir galingos, o kitos – priverstos badauti? Kodėl civilizacija pradėjo klestėti vadinamajame Derlingame pusmėnulyje (dabartinio Libano, Sirijos, Irako bei Irano teritorijoje), o ne JAV? Kodėl vėliau Naujajame pasaulyje dominavo europiečiai, o ne atvirkščiai? Kodėl kodėl kodėl????
Iškėlęs šiuos esminius klausimus, profesorius iš lėto bando viską aiškiai, suprantamai apžvelgti ir iš mažų dalelių, sudėti visuomenių vystymosi puzzle. Pasirodo, genties/vadijos (kitaip, tautelės) ar šalies sėkmės receptas paprastas – tereikėjo kuo greičiau iš rinkėjų – medžiotojų visuomenės pereiti prie gamybinio ūkio. Kaip kantriai aiškina J. Diamond, pradžių pradžioje mūsų protėviai gyveno klajoklių gyvenimą, vis keliaudami paskui medžiojamus gyvūnus ar palankias gyvenimo sąlygas. Palaipsniui, prisijaukinus augalus, gyvūnus, atsirado sėslus gyvenimas, įvyko kultūrinė revoliucija, atsirado taip autoriaus liaupsinamas gamybinis ūkis. Tokiomis sąlygomis, kai dėl gero derliaus bei sukauptų atsargų, visuomenė kurį laiką gali gyventi ramiai ir saugiai, gali atsirasti amatininkai, išradėjai, gyventojų skaičiaus prieaugis. Tolesnis vystymasis – centrinės valdžios, armijos atsiradimas bei kitų tautų užkariavimas.
Autorius aiškiai papasakoja, kodėl viename regione civilizacijos vystėsi šiek tiek greičiau, kituose – lėčiau arba išvis išliko iki šių dienų, laukiniai. Pasirodo, čia svarbiausia…geografinė padėtis! Jei tavo tautelei nuskilo, ir ji gyvena ten, kur per daugelį metų gali prisijaukinti daug gyvūnų, domestikuoti (pritaikyti maistui) kuo daugiau laukinių augalų, viskas bus gerai. Lygiai ne mažiau svarbu ir geografinė platuma: kuo ilgesnė Vakarų – Rytų ašis, va taip, kaip Eurazijoje, tuo geriau, nes tiek augalai (pradžioje, kviečiai, soros, ryžiai ir pan.), tiek gyvūnai (avys, ožkos, kiaulės) gali būti auginami vis plačiau ir plačiau, esant panašioms klimato sąlygoms. Va jei žemyno vyraujanti ašis Šiaurė – Pietūs (kaip Š. ir P. Amerikoje), naujovės ir išradimai taip greit neplinta, todėl civilizacijų klestėjimo tenka palaukti…
Daug dėmesio skiriama ir ligoms – net neįtariau, kad, pvz., ispanams pradėjus užkariauti Naująjį pasaulį, nuo jų pačių atsivežtų infekcinių ligų žuvo daugiau vietinių nei nuo ginklų…įspūdinga! Ir čia seka išsamus paaiškinimas – kadangi europiečiai jau daug metų gyveno šalia maro, raupų, tymų sukėlėjų, atsiradusių iš prijaukintų galvijų, jie jau kuris laikas buvo genetiškai atsparesni. Užtat indėnai krito nuo eilinio gripo kaip musės, tai irgi vienas iš teorinių faktorių, kodėl ispanų konkistadoras Pizzaro užkariavo inkus, o ne inkų vadas Atahualpa – ispanus.
Taigi, šalies geografinė padėtis, tada – gamybinis ūkis, domestikuoti augalai bei prisijaukinti gyvūnai, atsparumas mikrobams bei gyventojų skaičiaus didėjimas tam tikru laikotarpiu tam tikroms šalims leido išgyvenimo estafetėje įsiveržti į priekį ir ilgam aplenkti savo kaimynus. Autorius neria dar giliau, išsamiai išnagrinėdamas, kaip kiekvienam žemynui sekėsi toliau, plintant naujovėms, išradimams ir kodėl visuomenės tapo tokiomis, kokios jos yra šiandien? Atkreipiamas dėmesys į N. Gvinėją, Polineziją, Afrikos tautas, Japoniją, kur istoriškai tautų likimai klostėsi kiek skirtingai…
“Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ – viena geriausių mano skaitytų knygų, kuri turėtų puošti kiekvieno, mėgstančio istoriją ar populiariąją mokslinę literatūrą, lentyną. Gėda šalies leidėjams, jog knyga išversta gana neseniai, o žinant tai, kad tarp visų apdovanojimų ši storulė gavo ir Pulitzer’io premiją…dviguba gėda! Lauksiu kitų vertimų arba teks translate’inti kitus J. Diamond šedevrus.
Užsimenant apie nedidelius minusus, knyga išties storoka, ir nors aktualaus teksto yra 506 puslapiai, dar randame 100 puslapių epilogo, pastabų, padėkų ir išnašų, kurios man….visiškai neįdomios? Bandant prisikabinti prie teksto, kaip ir neseniai skaitytoje R. Wrangam “Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“, šioje knygoje pilna pilstymo iš tuščio į kiaurą…ypač erzino junginiai “gamybinis ūkis“, “Derlingas Pusmėnulis“, “Vakarų – Rytų ašys“ ir dar keletas kitų. Atrodytų aišku, jog jei autorius kažką teigia ir įrodo, skaitytojas tai suprantama, todėl nereikia kaip mantros kartoti, “gamybinis ūkis, gamybinis ūkis“, tai užknisa.
Dar labiau erzino autoriaus pritempimai, kurie darė gėdą visai knygai – kad ir kalbant apie J. Diamond “išrastas“ geografines ašis bei menamą (nes neįrodyta kažkokiais tyrimais) jų įtaką skirtingam vystymuisi: jei Eurazijoje vyravusi “Vakarų – Rytų“ ašis buvo labai palanki, augalai, gyvūnai ir naujovės plito ypač greitai, tai Š. Amerikoje tokia pačia kryptimi neįvyko nieko. Dar blogiau, ten vyravo vertikali, “Šiaurės – Pietų“ ašis, kuri ypač bloga, nes…buvo kalnų ir sąsiaurių, kurie stabdydavo pažangą (?). Tarkime, Himalajai ir Alpės Eurazijoje nedarė nieko blogo, o va C. Amerikoje keli kalniukai bei džiunglės “pridirbo“ istorijai labai ir labai daug! Kitas dramblys porceliano parduotuvėje – kodėl Kinija dar XVI amžiuje buvo labai stipri ir vedanti pasaulio valstybė, o vėliau tokia tapo Europa? Ogi dėl…kranto linijų (?). Kinijoje vyravo centrinė valdžia, lėmusi esminius ir kartais letalius pažangai sprendimus, gi Europoje valstybių kranto linijos buvo vingiuotesnės, dėl to šalys automatiškai tapdavo nepriklausomomis ir elgdavosi taip, kaip nori, todėl atsirasdavo tam tikrų išradimų, kurie išplisdavo po visą žemyną…nesupratote nieko? Aš irgi…
Gerai tai, kad visi panašūs pritempimai atsiranda knygos pabaigoje, panašu, korektūra įvykusi per paskutinį jos leidimą, todėl nebespėja sugadinti bendro teigiamo “Ginklų, mikrobų ir plieno“ įspūdžio…Trumpai tariant, dedu šią knygą į lentyną ir einu ieškoti kitų autoriaus leidinių. Valio ginklams, mikrobams ir plienui!
Turinys: 10/10
Gylis: 9/10
Eiga: 10/10
Menas: 9/10
Ech…: 9/10
9,4
poligrafovicius 