Erichas Marija Remarkas “Vakarų fronte nieko naujo“ (1989)

Nieko naujo apie klasiką nepasakysi ir nesugalvosi – viskas jau aprašyta, išanalizuota, nuspręsta. Na, nebent paaiškėti, kad, pavyzdžiui, Remarkas buvo nacis ar gėjus, o viską parašė jo žmona. Panašu, taip niekada nebuvo ir nebus, o apie šio klasiko bene geriausią romaną “Vakarų fronte nieko naujo“, kurio senąjį, bet tikrai ne patį pirmąjį lietuvišką leidimą ir skaičiau (pirmą kartą Lietuvoje išleista tada, kada ir visame pasaulyje, 1929 – taisiais) trumpai ir tiksliai viską “pasako“ Wiki:

“Paulius Boimeris priklauso karių grupei Vakarų fronte Pirmojo pasaulinio karo metais. Ramybės valandėlėmis už fronto jis prisimena mokyklą. Jo mokytojo, Kantoreko, patriotinės kalbos įtikino visą klasę savanoriškai stoti į kariuomenę. Muštruojami karininko Himelštoso jie privalo visko mokytis iš naujo, nes mokykloje įgytos žinios kareivinių kieme netenka savo vertės. Jie dislokuojami Vakarų fronte, kur grupės senų kareivių ir patyrusio S. Katčinskio siunčiami į fronto pavojus. Tarp Katčinskio ir Boimerio vystosi kažkas panašaus į tėvo-sūnaus santykius. Paulius mokosi išgyventi: atskirti skirtingus sviedinius iš garso, sunkiausiomis sąlygomis rasti maisto, apsisaugoti nuo realaus priešo. Po trumpos viešnagės gimtinėje Boimeris supranta, kaip išgyvenimai fronte jį pakeitė. Jis nesugeba apie savo žiaurią patirtį apkasuose papasakoti net šeimos nariams. Nusivylęs Boimeris grįžta pas savo kovos draugus į frontą. Per ataką Paulius sužeidžiamas skeveldros ir porą savaičių praleidžia karo ligoninėje. Artimiausią mėnesį fronte žūva visas jo būrys – vienas po kito, išskyrus Tjadeną, nuo dujų ir granatų atakų, apšaudymo metu arba kovoje vyras prieš vyrą. Galiausiai ir Paulius, po sužeidimų išgyvenęs ligoninėje, prieš karo pabaigą miršta nuo mirtinų sužeidimų: …vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo“. Veiksmas vis greitėja iki pat romano pabaigos, epizodai tampa trumpesni, o praėjęs tarp jų laikas – ilgesnis.“ Pabrėžtina, kad „Jo veidas buvo toks ramus, tarsi jis būtų buvęs beveik patenkintas, kad taip įvyko“.

“Vakarų fronte nieko naujo“ – iš tikrųjų yra romanas, kaip teigiama knygos pabaigoje esančiame kažkokios kritikės “pamoksle“, pasakojantis apie mirtį, bet teigiantis gyvenimą. Kuo didesnis kontrastas, tuo labiau aiškėja vienos ar kitos pusės skirtumai; kuo dažniau švilpia kulkos virš galvos, tuo saldesnė atrodo ramybė…E. M. Remarkas sukala tobulą siužetą, maišydamas žiaurius karo vaizdus – mirtį, traumas, neviltį – su idiliškais vaizdais už fronto ribų, jaunuolių vėl ir vėl pergyvenamais atsiminimais. Faktas, kad šis romanas savo dvasia panašus į E. Hemingvėjaus “Kam skambina varpai“; faktas, kad “Vakarų fronte nieko naujo“ yra kiek kitoks, nei mūsiškio, B. Sruogos, “Dievų miškas“, na tiesiog ne ten sudėti akcentai. Faktas, kad tai “vyriškas“ romanas, kažkodėl sužavintis ir moteris…

…o kur dar tie kareiviški “reikalai“, bent mane asmeniškai taip sužavėjęs kareiviškos draugystės garbinimas? Kur istorijos apie lauko tualetus, kuriuose kaip senovės Romoje, ratu vienas prie kito sėdintys kareivėliai, daro savo ir aptarinėja gyvenimą? Ar senas geras vyriškas solidarumas, patekus į pulko vado nemalonę, kai visi už vieną, ir vienas už visus? Romanas tarsi suklijuotas iš tokių nedidelių miniatiūrų, o visą tai įvilktą į karo beprasmybės rėmus. Tai išties odė “prarastajai kartai“ – jauniems, ką tik mokyklą baigusiems jaunuoliams, patekusiems į karo pragarą, nors dar padoriai net nemačiusiems pasaulio.

“Vakarų fronte nieko naujo“ tobulumas glūdi ir romano kompozicijoje – skaičiau kaip kokį filmo scenarijų, ramias scenas keitė karo vaizdai, kol galop, tarsi istorijai ir esant papasakotai, pagrindinis veikėjas žūsta, net nemirktelėjęs…Iš tiesų, ką reiškia vienas kareivis? Tai joks praradimas karo metu, tai – statistika. Puikiai išdėstyta antimilitarinė E. M. Remarko pozicija šį romaną puošia. O “Vakarų fronte nieko naujo“ puošia visą žinomą žmonijos literatūrą.

Auksinės citatos:

“Fronto siaubas kažkur prasmenga, kai tik nusigręžiame nuo jo, ir mes stengiamės įveikti jį, krėsdami nepadorius ir piktus juokus; jei kas miršta, tai apie jį sakoma, kad užraukė subinę, ir tokiu tonu kalbame apie viską. Tai gelbėja mus nuo pamišimo. Kol mes taip į viską žiūrime, galime priešintis.“

“Ir aš žinau: visa tai, kas dabar, kol mes esame kare, nugrimzta sieloje kaip akmuo, po karo vėl iškils, ir tik tuomet prasidės kalba apie tuos dalykus, ir nuo tos kalbos priklausys gyventi ar mirti. “

“Mes matome žmones, kurie dar gyvi, nors jiems trūksta galvos, mes matome bėgančius kareivius, kuriems nutrauktos abiejų kojų pėdos, <…> matome žmones be burnos, be smakro, be veido, <…> teka saulė, ateina naktis, granatos švilpia, gyvenimas baigtas“

„Monotoniškai supasi mašinos, monotoniškai skamba šauksmai, monotoniškai lyja lietus. Jis lyja ant mūsų galvų ir ant galvų tiems, kurie žuvo priešakinėse linijose, ant mažojo naujoko kūno, kurio žaizda per didelė jo šlauniai, jis lyja ant Kemericho kapo, jis lyja ant mūsų širdžių.“

“Mes atsisėdame ir užsikemšame ausis. Tačiau negalima pabėgti nuo šito siaubingo klyksmo, šito aimanavimo ir vaitojimo,— nuo jo niekur negalima pabėgti. Mes visi esame daug ką matę. Bet dabar ir mus išmuša prakaitas. Rodos, atsikeltum ir bėgtum vis tiek kur, kad tik negirdėtum šito riksmo. O juk tai ne žmonės, tai tik arkliai.“

“Taip mudu sėdime prieš kits kitą, Katąs ir aš, du kareiviai su palaikiais mundurais, ir vidurnaktį kepame žąsį. Mes daug nekalbame, bet parodome kits kitam tiek švelniausio rūpestingumo, kad turbūt vargiai jo tiek gali parodyti net
įsimylėję jaunuoliai. Mes esame du žmonės, dvi menkutės gyvybės kibirkštėlės, o aplinkui naktis ir mirties viešpatija. Mes sėdime prie jos ribos, pavojų tykomi ir nuo jų pabėgę, mums per rankas teka taukai, mūsų širdys plaka išvien, ir šią valandą jose dedasi tas pats, kas ir šioje daržinėlėje: švelnioje ugnies šviesoje virpėdami šmėsčioja jausmų atspindžiai ir šešėliai. Ką jis žino apie mane? Ką aš žinau apie jį? Anksčiau nė viena mudviejų mintis negalėjo būti panaši, o dabar mes sėdime priešais žąsį, jaučiame vienas antrą ir esame tokie artimi, kad net nenorime apie tai šnekėti.“

“Frontas — tai narvas, kuriame, įtempus nervus, reikia laukti, kas įvyks. Mes gulime po grotomis, kurių virbai— tai granatų trajektorijos, ir įtemptai laukiame nežinios. Virš mūsų pakibęs atsitiktinumas. Kai atlekia sviedinys, aš galiu pasilenkti,— ir viskas: kur jis kris, aš negaliu nei tiksliai žinoti, nei jo paveikti.
Šitas atsitiktinumas ir padaro mus abejingus. Prieš keletą mėnesių aš sėdėjau blindaže ir lošiau skatą; po kurio laiko atsistojau ir išėjau į kitą blindažą aplankyti pažįstamų. Kai grįžau, iš pirmojo blindažo nieko nebebuvo likę: sunkusis sviedinys jį visiškai sumalė. Aš vėl grįžau į antrąjį ir kaip tik laiku suspėjau: reikėjo padėti jį atkasti. Per šį laiką jis buvo užbertas.“

“Atstypčioja Kropas, basas, pasiraitojęs kelnes. Jis padžiauna ant žolės savo išskalbtas kojines. Katąs žiūrį j dangų, paleidžia stiprų garsą ir priduria svajingai:
— Kiekviena pupelė išleidžia garselį.“

“Jie turėjo įvesti mus, aštuoniolikmečius berniokus, į brandų gyvenimą, į darbo, pareigos, kultūros ir pažangos pasaulį, tarpininkauti tarp mūsų ir mūsų ateities. Kartais mes pasityčiodavome iš jų ir iškrėsdavome jiems kokį pokštą, bet širdies gilumoje jais tikėjome. Tikėdami jų autoritetu, mes savo mintyse siejome jį su didesniu išmanymu ir geresniu gyvenimo pažinimu. Tačiau pirmas nukautasis, kurį pamatėme, sutriuškino šį įsitikinimą. Mes supratome, kad mūsų karta yra
garbingesnė negu jų; jie pralenkė mus tiktai mokėjimu gražiai pakalbėti ir apsukrumu. Pirmoji uraganinė ugnis parodė mums, kad klydome, ir šioje ugnyje sugriuvo ta pasaulėžiūra, kurią jie buvo mums įskiepiję.“

Tekstas:  http://moksliukai.lt/downloads/books/RemarqueVakarufronteniekonaujo366.pdf

2018 02 28

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 10/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,6

Erichas Marija Remarkas “Naktis Lisabonoje“ (1979)

Neseniai perskaityta “Naktis Lisabonoje“ iki šiol mano mintyse. Nežinau, kodėl, bet įstrigo galvoje nors tu ką… Gal kad tai liūdna, tragiška, nors gana paprastai papasakota istorija? Gal tame ir yra visas įtaigumas, kasdieniniais žodžiais pasakyti esmę? Kai kiekvienas sakinys atrodo vos ne sentencija ar visą gyvenimą autoriaus išieškota mintis? Perskaičius knygą, manyje dar liko tos remarkiška melancholijos, ramumo, ilgesingumo. Kaip rašė K. Vonegutas, “nieko nepadarysi“.

“Naktis Lisabonoje“ – nelinksma istorija apie dviejų stiprių žmonių meilę, konkrečiau, karo fone besibaigiančią meilės dramą. Tai pasakojimas apie gyvenimo “pasakos“ pabaigą, jos nuojautą. Apie griūnantį pasaulį, kuris kažin ar bebus kada toks, koks buvęs – apie prarastą pasaulį ir jo kartą. Apie meilę, atsakomybę, tikėjimą ir viltį, ir visa tai susimaišo su brutalia, kvaila kasdienybe.

Keista, visi internete rasti romano aprašymai prasideda vienodai:

“1942-ieji. Lisabona. Naktis. Težo upės krantinėje vokietis emigrantas nenuleidžia akių nuo laivo, kuris ryt plauks į pažadėtąją žemę – Ameriką. Tai paskutinis laivas, bet vyriškis neturi nei vizos, nei pinigų. Netikėtai jį užkalbina nepažįstamas žmogus ir pasiūlo padovanosiąs bilietus, jei juodu kartu praleis šią naktį, o jis galės papasakoti savo istoriją, kuri prasidėjo 1933 metais Osnabriuke ir pasibaigs čia, Lisabonoje, paskutinėje Europos emigrantų priebėgoje…“

Iš esmės, taip ir yra. Romane išskirčiau kelias linijas, kelius siužetus, jei ką: pirmiausia, pagrindinis veikėjas, apie kurį čia pasakojama, tas vidinis “aš“. Jo istorija – paprasta: vyksta karas, visi Europos žydai (ir ne tik) bėga nuo negandų kas kaip išmano; pasakomuoju laikotarpiu saugiausia vieta tampa Portugalija, iš čia dar galima pasiekti svajonių šalį – Amerika. Pagrindinis veikėjas neturtingas, jis pabando išlošti daugiau pinigų kazino ir viską pralošia.

Vakare pasakotojas sutinka kitą veikėją, Švarcą, apie kurio meilės istorija ir yra šis romanas. Šis pasiūlo sandėrį – mainais už bilietus ir vizas į Ameriką jaunuoliui teks visą naktį praleisti kartu ir išklausyti Švarco…Šių dviejų žmonių, pasirodo, atsidūrusių desperatiškoje padėtyje, dialogas ir yra romano ašis. Švarcas pernakt papasakoja savo meilės istoriją, kuri, pasirodo, yra pasibaigusi ką tik, tarp jo ir žmonos Helenos. Pasakojimas taip sukrečia pagrindinį veikėją, jog jis tai atsimins visą gyvenimą…

Švarco istorija – gana paprasta: įsimylėjęs Heleną, turi bėgti iš Vokietijos, nes visoje šalyje prasideda nacistiniai persekiojimai. Vis dėlto jaunuoliui pavyksta gauti vokišką, “švarų“ pasą (o jis tais laikais kainuodavo gyvybę), ir jis nusprendžia grįžti atgal. Taip ir padaro, vėl susitinka su savo mylimąja, kartu pabėga į Austriją, po to – per Prancūziją į Portugaliją. Patiria daug nuotykių, kartu, ir visą apimančią meilę…kaip minėjau, pabaiga tragiška, jos ir neatskleisiu.

Keletas detalių: E. M. Remarkas yra gimęs Osnabriuke, tame mieste, kur romano herojus Švarcas įsimyli Heleną. Mano skaityta knyga išleista 1979 metais, dar prieš mano gimimą, ir – kas labai keista – ne taip seniai nuo romano pasirodymo, 1962 – ųjų… O Remarkas, pasirodo, Vokietijoje nuo pat savo literatūrinio triumfo buvo niekinamas ir smerkiamas (jo seserį giljotinavo už panašias pažiūras, gal net už brolį?), todėl pats turėjo bėgti iš savo šalies kuo toliau. Tarp kitko, šis romanas – vienas iš jo paskutinių, bet tikrai ne prasčiausias.

Įlindo:

“- Mes gavome dovanų ugnį, nes mumyse buvo kažkas dieviško, – patetiškai prabilo jis. – O dabar mes slepiame ją, nes žudome savyje tą dievišką dalelytę. – Kiek pamenu legendą, ugnies mums nedovanojo. Ją pavogė Prometėjas, – įsiterpiau aš. – Už tai dievai pasiuntė jam chronišką kepenų cirozę. Man regis, tai labiau atitinka mūsų charakterį.“

“Man atrodė, kad tai savotiškas tuščiavidurio, nykaus mūsų epochos fanatizmo simbolis. Isterijos ir baimės apimti žmonės seka paskui lozungus. nepriklausomai nuo to, kas ir kieno vardu juos skelbia, jei tik rėksnys pažada masei prisiimti sunkią mąstymo naštą ir atsakomybę už tai, ko ji bijo, bet negali išvengti.“

“Tautinis pakilimas panašus į akmenį, kurį pakėlus nuo žemės, ima lįsti šliužai. Savo vulgarumui pridengti jie visada randa aukštų frazių.“

“Laikas – tai silpnutis mirties ekstraktas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame beveik nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.“

“Kas yra praradimas, jeigu išlieka patirtis? Argi miestas išnyksta po to, kai jį paliekame? Argi jis nepasilieka mumyse, net jeigu būtų sugriautas? O kas žino, ką reiškia numirti? Galbūt tai tik šviesos spindulys, lėtai nuslystąs besikeičiančiais mūsų veidais? Galbūt mes turėjome veidą dar prieš gimdami, tą veidą, kuris pirmesnis už visus kitus, veidą, kuris ir išlieka, sunaikinus tuos kitus, laikinus?“

“Mūsų atmintis – tai ne dramblio kaulo dėžutė muziejaus seife. Tai žvėris, kuris gyvena, ėda ir virškina. “

“Juk žmogų labiausiai žeidžia ne didelė, o smulki neteisybė. Nuolatos tekdavo nuryti mažas, kasdieniškas nuoskaudas dėl mažesnės duonos riekelės ar sunkesnio darbo, kad, įniršiui besikaupiant, nepamištum didžiųjų.“

“Pažvelk į mudviejų rūbus! Tartum margi auksaspalviai šikšnosparniai sukame ratus seniai praėjusiame amžiuje. Jį vadindavo gražiąja epocha – toks jis ir buvo su savo menuetais, gracija ir visomis rokoko įmantrybėmis. Bet jo pabaigoje stūksojo giljotina, kaip ji stūkso visur ir visada, po kiekvienos šventės – pilkame apyaušryje, tviskanti ir nenumaldoma.“

“Pasaulis niekada neatrodo toks gražus, kaip tą akimirką, kai jį paliekate, kai jums atima laisvę. Kad galėtum visada jį tokį matyti!“

“Niekada žmonės taip netikėjo stebuklais, kaip mūsų laikais, kaip stebuklų nebūna.“

“Nemalonūs prisiminimai turi vieną gerą ypatybę: jie įtikina žmogų, kad jis yra buvęs laimingas, net jeigu prieš akimirką jis tuo netikėjo. Laimė – sąlyginis dalykas. Kas šitai suvokė, retai kada jaučiasi nelaimingas.“

“Niekada nerasite kitokio atsakymo, išskyrus tą, kurį pats sau duosite.“

“- Net keista, kaip tokios istorijos sujaudina žmogų, ar ne? Juk visi mirsime. Taip, – pasakė Helena, – bet niekas nenori tuo patikėti.“

 

2018 02 12

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 8/10

Menas: 9/10

Ech…: 9/10

9