Neseniai užverčiau paskutinį šios knygos puslapį, visas patenkintas ir besišypsantis…Pagaliau radau tai, kas tiko ir patiko. Po keletos sunkių, klampių skaitytų knygų, radau lengvumo, paprastumo, nuoširdumo ir gilumo. Galų gale!
“Gėlių kraujyje“ pasakojama bevardės išgalvotos kilimų rišėjos iš XVII amžiaus Irano istorija. Mirus tėvui, vargšė keturiolikmetė kartu su mama iškeliauja į tuometinę Irano sostinę Isfahaną, pas tolimą giminaitį. Šis, pasirodo, yra karališkasis kilimų rišėjas, jo amatas sudomina mergaitę. Ilgainiui, niekam nežinoma kaimo mergaičiukė tampa viena iš geriausių savo amato žinovių sostinėje.
“Gėlių kraujyje“ paprastos mergaitės istorija, nors ir yra pagrindinė romano ašis, yra apsupama kaip brangaus persiško kilimo raštai, meilės bei tradicijų gijomis…Smulkiai sužinome apie musulmoniškus papročius, ypač merginimo, piršlybų ar vestuvių tradicijas. Nustebau sužinojęs, jog paprastas pičės (kiek supratau iš paaiškinimų knygos gale, galvos apdangalo) pakėlimas ir veido parodymas, yra tarsi savotiškas koketavimas, jei ne pasileidimas! Nustebino smulkmenos apie sige – tai tarsi oficialus ir tradicine prasme, legalus merginos “nusipirkimas“ trims arba daugiau mėnesių, kai su ja gali daryti…ką tik nori? Smulkiai papasakojami receptai, kaip suvilioti patinkantį vyrą, kokios yra gražinimosi ir puošimosi tradicijos…Negalima nepagirti ir etninių religinių papročių, burtų bei užkeikimo aprašymų, persiškos kalbos įvedimu ir paaiškinimu.
Merginos pasakojimas paįvairinamas mamos, o paskui ir pačios pagrindinės herojės pasakojamomis bei susapnuotomis pasakomis. Šios beveik visos yra autentiškos, kelių šimtų metų senumo. Tai romanui suteikia magiško realizmo, o dažniausiai kontrastas tarp išgalvotos istorijos bei realybės suteikia pasakojimo eigai dramatiškumo.
Atskiras pagyrimas autorei – už meilų žvilgsnį į persiškus kilimus, jų rišimo meno smulkmenas, už gana tikroviškai atskleistą XVII amžiuje tikrai Iraną valdžiusio šacho Abaso Didžiojo polinkį menams, grožiui bei kilimų rišimo tradicijoms. Nesu gyvenime čiupinėjęs persiškos tautodailės kūrinių, bet perskaitęs knygą, taip užsimaniau gyvai pamatyti bet kokį kilimėlį! Bent tą netikrą, iš Ikea’os?!
Gana įtikinančiai papasakota ir apie istorines to laikmečio dramas ir aplinkybes – kaip rašoma guglėje, “Gėlių kraujyje“ minimas Persijos šachas Abasas į valdžią atėjo būdamas septyniolikos. Jo rasta šalis buvo ką tik išgyvenusi pilietinį karą – kovose dėl valdžios Safavidų dinastijos žmonės buvo išžudyti ar jiems buvo išdurtos akys, karuose pražuvo daugybė kareivių, šalis neteko didelių teritorijų (kaip rašoma romane, tik kilimų rišėjų buvo pasigailėta). Šachas sugebėjo tame chaose priimti teisingus sprendimus ir atstatyti tuometinę Persiją. Abasui neseniai buvo pavykę apginti sienas, įveikti vidaus politinius priešus ir sukurti menams palankų klimatą. Vienas iš valdovo aktyviai puoselėjamų amatų buvo kilimų gamyba, ji buvo pakylėta iki dailiojo meno. Persiškus kilimus tada jau vertino Europos karaliai, didikai, turtingi pirkliai ir menininkai. Porą kilimų, ataustų sidabro siūlais, 1601 metais buvo užsisakęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas III.
“Gėlių kraujyje“ užsimena ir apie farandžius – taip buvo vadinami užsieniečiai. Vienas ir jų, olandas, apgauna neturtingą mergaitę, išvilioja iš jos kelis mėnesius austą kilimą ir pabėga…Vaizduojamų europiečių įvaizdis tikrai ne koks, o dar eiliniai musulmonų ir krikščionių higienos skirtumai – kad ir prausimasis kelis kartus per metus Europoje, ir kassavaitinė (čia pačių skurdžiausių gyventojų) rytietiška pirtis hamamas Irane, bei kiti esminiai kūno priežiūros kultūros ypatumai…eiliniam smirdančiam europiečiui tais laikais turėtų būti gėda, prieš bet kurį musulmoną.
Verta pagirti ir vaizdingus rytietiškus buities akcentus – datulės, mirkytos piene, kvepiantis rožių vanduo, smilkalais iškvėpinti rūbai, viskas taip neįtikėtina! Gal ir kiek iš fantazijos srities, bet kas galėtų paneigti? Skaičiau vienos skaitytojos nuomonę, kad šis romanas – erotinis? Iš tiesų, erotika dvelkia ne tik vaizduojami vyrų – moterų santykiai bei būdai, kaip labiau patenkinti savo valdovą vyrą…Aistra gyvenimui, aistra mėgstamai veiklai ar darbui, vėliau, aistra sutiktam vyrui, lydi visus pagrindinės veikėjos žingsnius. Mylėjimasis rožės žiedlapių pilnoje lovoje? Taip! Vyne mirkytos datulės, iš mylimojo lūpų savo moteriai? Buvo…
Visa ši rytietiška pasaka kiek panaši į Reşat Nuri Güntekin “Čiauškutę“ – ne tik, jog abi autorės musulmonės ir moterys, bet ir pagrindinių veikėjų panašumu? Moters valia atsispirti negandoms ir būti aukščiau visko pagrindinę “Gėlių kraujo“ heroję šik tiek sutapatina ir su Lina iš “Tarp pilkų debesų“…gerai pagalvojus, moterys visais istorijos laikotarpiais būdavo silpnesnioji pusė; kadangi skaitytojus gėrio kova prieš blogį visada žavi, natūralu, kad daugumoje gerų romanų sutinkame sunkiai kovojantį pagrindinį veikėja, labai dažnai tai būna moteris.
Ieškant trūkumų, jų gali rasti visada ir visur…Kartais apima jausmas, kad viskas yra kiek per gražu, jog būtų tikrovė, kartais kliūna geografiniai įsireiškimai (ar tikrai iraniečiai žinojo, kad jų sostinė tuo metu buvo didesnė nei dauguma Europos sostinių?), kartais ir pati istorija sušlubuoja (įstrigo – romano gale vaizduojama vos ne numirusi mergaitės motina, kuri…po kelių sriubos lėkščių atsigauna?), bet tai nepakeičia to gero jausmo, perskaičius “Gėlių kraują“ – geras!
“Gėlių kraujas“ – užburianti Šechrezada, tobula rytietiška pasaka apie eilinės mergaitės ryžtą, nenugalimą norą daryti tai, kas jai patinka, kantrų ėjimą tikslo link. Tartu tai lyg margas persiškas kilimas, pilnas įvairiausių akyse besimainančių raštų – meilė, aistra, menas, rytietiška kultūra…viskas susimaišo į vieną didelį grožį.
Įstrigo:
“Būdama kaime, niekada nebūčiau net įsivaizdavusi, kad moteris, tokia kaip aš – vieniša, bevaikė, neturtingam galėtų jausti palaimą. Mano likimas buvo kitoks, ne tas, kur šalia vyras ir septyni gražūs sūnūs, kaip kad pranašavo motinos pasaka. Ir vis dėlto, uosdama aplink sklandantį vištienos su granatais ir riešutais kvapą, girdėdama, kaip šalia juokiasi rišėjos, grožėdamasi ant staklių platėjančiais kilimais, džiūgavau; tas džiaugsmas buvo neaprėpiamas kaip dykuma, kurią turėjome įveikti, kol pasiekėme naująjį gyvenimą Isfahane.“
“Vis dėlto nepavydėjau jai. Kaskart, kai už nugaros dunksteldavo uždaromi vartai, prisimindavau, kad galiu laisvai ateiti ir išeiti kada panorėjusi, o ji negali palikti rūmų, nepateikusi rimtos priežasties ir iš anksto negavusi leidimo, ir visada keliauja su didele palyda. Ji negali žingsniuoti per Trisdešimt arkų tiltą ir gėrėtis vaizdu arba kiaurai permirkti lietingą naktį. Ji negali daryti tokių klaidų, kaip kad padariau aš, ir pradėti viską iš naujo. Ji pasmerkta prabangiai gyventi pačiame nuostabiausiame kalėjime.“
“Saulės spinduliai, prasiveržiantys kilimo viduryje, praneša apie šitą ribų nežinantį švytėjimą. Gėlės ir medžiai kalba apie rojaus džiaugsmus, o kilimo centre visada yra taškas, teikiantis dvasiai ramybę.“
“Pagalvojau apie tėvą, ir jo meilė apsiautė mane tarsi upė.“
“Neprisipažinau, kad tai aš piešiau ir rišau tą kilimą. Pamaniau, kad jei ji pamatytų mano nuospaudų nusėtus pirštus ar įdėmiau pažvelgtų į paraudusias iš nuovargio akis, jei suprastų, kokio didžiulio darbo reikalauja kilimas, jo grožybės jai amžiams nublanktų. Geriau tegu įsivaizduoja, kad tą kilimą rišo nerūpestinga jauna mergaitė, vaikštinėjanti kalvų šlaitais, skinanti gėles dažams ir kartais prisėdanti, kad lengvai sumegztų keletą mazgų, vis gurkštelėdama granatų sulčių.“
“O pati žinojau: man skaudėjo nugarą, kojos buvo sustingusios, jau mėnesį neišsimiegojau <> Buvau girdėjusi pasakojimų apie moteris, kurioms ilgos valandos, prasėdėtos prie staklių, iškraipė kūnus, tad mėginant gimdyti jų kaulai tarsi įkalindavo kūdikį viduje. Tokiais atvejais ir motina, ir kūdikis mirdavo po nepakeliamų kančių.“
“Visas mūsų darbas tarnavo grožiui, bet kartais atrodydavo, tarsi kilimo siūlelis būtų išmirkęs gėlių krauju.“
“Ir dabar geidi kaip nors pataisyti savo klaidas. Taisyk jas kaip išmanai ir būk kaip datulė, kuri nokdama tampa vis saldesnė, nors ją maitinanti dirva akmenuota ir atšiauri.“
P. S.: rašytoja yra iraniečio bei išeivės lietuvės duktė, ji kelis kartus yra lankiusi Lietuvą, Net ir “Gėlių kraujyje“, brūkštelta: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai”.
P. S. S.: taip ir nesužinome pagrindinės herojės vardo, taip yra ne šiaip sau – pasirodo, Anita Amirrezvani specialiai ją palikusi bevardę, pagerbdama niekam nežinomus persiškų kilimų rišėjus, amžiais gaminusius juos pergyvenusius kilimus.
2021 02 02
Turinys: 8/10
Gylis: 9/10
Eiga: 9/10
Menas: 9/10
Ech…: 8/10
8,6
poligrafovicius 