John Irving “Malda už Oveną Minį“ (2019)

Pirmą kartą 1989 – aisiais metais išleistas romanas ne tik tapo vienu iš “stipriausių“ J. Irving’o kūrinių, bet ir sulaukė daug tokių įvertinimų, kaip “mano geriausia perskaityta knyga“, “gyvenimo romanas“ ir pan. Šventa Dž. Irvingo trejybė – “Malda už Oveną Minį“, “Sidro namų taisyklės“ bei “Pasaulis pagal Garpą“ – dažnai patenka į perskaityti privalomų knygų sąrašus daugelyje šalių. Teko už Oveną Minį pasimelsti prieš kokius 15 – ką metų, kadangi toliau renku “Pegaso“ kolekcijos leidinius, užsiirvingavau ir vėl…

Prisipažinsiu, kad ir kiek metų praėjo nuo “Maldos už Oveną Minį“ skaitymo pirmąjį kartą, pasąmonė viską atsimena, ir lentynoje tūnojusi knyga mane veikė. Ne taip, kaip romane pagrindinis veikėjas paveikė romano pasakotoją, ta jo vidinį “aš“, tačiau kas kartą vis praeidamas pro šalį, jutau tokį “na kada vėl galėsiu tai pajusti…kažką įdomaus, metafiziško ir seniai pažįstamo“? Faktas, kad šiuo gyvenimo periodu, dievaži, skaitau nedaug, o išmaniosios technologijos traukte traukia į šalį nuo knygų…bet šis juodas ir storas tomelis, tarsi kvietė – “perskaityk mane“!

“Malda už Oveną Minį“ – sudėtingas, daugiasluoksnis, supainiotas ir dėl konteksto labiau JAV skirtas romanas apie dviejų berniukų draugystę. Jei tingisi skaityti mano rašliavas ir stebėtis klaidomis, va ką radau, aiškiau nebūna:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Malda_u%C5%BE_Oven%C4%85_Min%C4%AF

Nesiveliant į detalius aprašymus, istorija pradedama nuo pasakotojo, dabar jau virš keturiasdešimties metų turinčio JAV išeivio, gyvenančio ir mokytojaujančio Džono Vilraito pažinties su pagrindiniu veikėju Ovenu Miniu. Romano struktūra nenuosekli, čia kalbama dabarties laiku, Džonui bedirbant išeivijoje, čia atsimenama pati draugystės pradžia, čia cituojamas Oveno Minio dienoraštis. Iš daugybės spalvotų siūlu, neskubant, sustojant ir išvardinant, pvz., to ar ano miestelio įkūrėjų pavardes, neskubriai pinamas tankus romano audinys. Įtikinantis, kiek fantastiškas, gyvenimiškas ir sužavintis.

Visuose aprašymuose akcentuojama skaudi dviejų berniukų draugystės pradžia – mažo sudėjimo, balso negalią turintis ir vaikų pašaipos objektu esantis Ovenas bereikšmėse beisbolo rungtynėse vienu puikiu smūgiu lazda į kamuoliuką užmuša Džono mamą. Šis įvykis, turėjęs tapti draugų išsiskyrimu, tarsi juos sujungia, ir likusį laiką, iki Oveno žūties, jie tampa neišskiriami. Berniukai, nors būdami skirtingo socialinio statuso (kas JAV 7 – 8-ame dešimtmetyje, pasirodo, būdavo vis dar aktualu), išgyvena daugybę nuotykių, išbandymų ir stresinių situacijų, kurias tarsi lydi svarbus “leitmotyvas“ – Ovenas Minis jaučiasi esąs…Dievo pašauktasis, Dievo įrankis ar…šių laikų Jėzus Kristus?

Oveno personažas išskirtinis tiek piešiamu vaizdu, tiek savo charakteriu. Nepaisant to, kad šis berniukas yra mažo ūgio, silpnas ir labai juokingu balsu, bėgant metams jis tampa LYDERIU (smulkmena, bet kaip…keista? Romane Oveno žodžiai išskirti didžiosiomis raidėmis, atkreipiant dėmesį į falcetinį ir silpną jo balsą, kuris vos girdimas). Ovenas – darbininkų klasės pusiau invalidas prestižinėje mokykloje, turintis Dievo dovaną, todėl užaugantis iki mokinių leidžiamo laikraščio vedamojo redaktoriaus, arba Balso, – ar baigiamąją mokyklos kalbą turinčio sakyti geriausio laidos mokinio. Panašiai kaip valytojas – genijus Vilis iš filmo “Gerasis Vilis Hantingas“, Ovenas iškart supranta esmę, giliu intelektualiu žvilgsniu blaiviai vertina įvykius ir situacijas, o savo nuomonę, kad ir silpnu balsu, pateikia tiesiai šviesiai – kaip deimantinis pjūklas, kuriuo yra pjaustomi granito luitai, Oveno tėvų skaldykloje. Berniukas turi savo supratimą apie politiką (apie jos vaidmenį romane kiek vėliau), gali pasiginčyti su dvasininkais, miestelyje esančių kelių tikėjimų bažnyčiose. Galų gale, pamatęs savotišką viziją (o gal iš tikrųjų būdamas šiuolaikiniu Dievo sūnumi?) ir sužinodamas savo bei kitų artimųjų ateitį, jis pavirsta vos ne Mesijumi. Nežinau, ar šaltinis patikimas, tačiau atseit kartą rašytojas Stephenas Kingas apie romaną „Malda už Oveną Minį“ yra pasakęs, kad „… dar niekas taip neparodė Kristaus taip, kaip tai padarė Johnas Irvingas savo romane“.

J. Irvingas turi ir kitų draugu…mano ego pasąmoningai slapta vartėsi iš džiaugsmo, kai perskaitęs “Maldą“, pagalvojau – gi Ovenas yra iš akies trauktas Oskaras, iš Giunterio Graso “Skardinio būgnelio“! Nu va, taip ir yra, nors personažai – paliegę berniukai, pusiau invalidai ir nuskriausti likimo, bet turintys Dievo dovanų – panašus, romanų tematika ir istorijos kiek skiriasi…Pasirodo, G. Grasas yra Dž. Irvingo įkvėpėjas ir draugas, romanas irgi skirtas G. Grasui. Nors literatūros Nobelio tiek Irvingas, tiek Kingas dar negavo, svarbu turėti “teisingus“ draugus…

“Malda už Oveną Minį“ – romanas ne tik apie draugystę. Kūrinyje, pilname politikos, Biblijos ir tikėjimo klausimų, mažomis puzzle detalėmis sumaišyta viskas. Ne veltui autorius knygos gale, savo padėkoje pamini Vietnamo karo almanacho sudarytoją – “Maldoje už Oveną Minį“ JAV – Vietnamo konfliktas išnagrinėtas vos ne iki generolų sprendimų ir mūšių eigos! Autorius nepatingėjo skirti laiko militaristiniams klausimams, ne kartą vieno iš veikėjo lūpomis burbtelima kažkas tokio – “TOKIE KARAI NELAIMIMI“. Iš tiesų, amerikiečių karinis patriotizmas, vėliau – hipių bei gėlių vaikų kultūra, abiejų jų sankirta, prezidentų veiksmai ir atsakomybė, susilauktų dar vieno, atskiro Dž. Irvingo romano. “Maldoje“ pilna citatų, vertinimų ar cinizmo, atsirandančio tiek Džono, tiek Oveno lūpose.

Nemažiau dėmesio skiriama religijai, dvasingumui, dorovei ir moralei – iš principo, tai ir yra romanas apie Tikėjimą. Tiesą sakant, jau pirmame skyriuje susimaišiau tarp Episkopalinės, Kongracionistų ar anglikonų bažnyčių…dar buvo ir presbierijonai? Tų religijų, bažnyčių ir šventikų gausa įvesta gal ir specialiai, nes esmių esmė gi yra…tikėjimas Dievu! Gali būti bet kurios religijos gerbėjas, svarbiausia, tu tiki ar ne? Iš šia ir kyla romano grožis – pasakotojas prisipažįsta blaškęsis po visas krikščionybės religijos šakas, kol galop sutiko Oveną ir atrado Dievą…Kito svarbaus personažo, kongracionistų dvasininko Merilio lūpomis pasakoma svarbi tiesa – sunkiau visą gyvenimą stipriai tikėti Dievu ir nenustoti, negu niekuo netikėti, pamatyti stebuklą, ir įtikėti šimtu procentu. Panašu, abiems berniukams nutiko būtent šis variantas.

Jei “Maldoje“ iki detalių aprašomas Dž. Kenedžio ir M. Monro romanas (patiko išsireiškimas, esą jei tokia daili subinė kaip pas Marilyn, kas galėtų jos nenorėti?), panašiai tiek laiko skiriama ir Biblijai, citatomis iš jos. Ovenas jaučiasi esąs Dievo sūnus, todėl savo dienoraštyje užsimena: “AŠ ŽINAU TRIS DALYKUS. ŽINAU, KAD MANO BALSAS NEPASIKEIS, IR ŽINAU, KADA MIRSIU. AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KODĖL MANO BALSAS NIEKADA NEPASIKEIS, AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KAIP MIRSIU; TAČIAU DIEVAS MAN LEIDO ŽINOTI DAUGIAU NEGU DAUGUMAI ŽMONIŲ – TODĖL NESISKUNDŽIU. TREČIAS DALYKAS, KURĮ ŽINAU, YRA TAI, KAD AŠ ESU DIEVO ĮRANKIS. Apie Oveno rankomis “veikiantį“ Dievą aiškinama net pasitelkiant Šventą Tomą Akvinietį:

“Kadangi viskas, kas juda, veikia kaip tam tikras judinančiojo prado instrumentas, judinančiajam pradui nesant, visi judantys daiktai būtų paprasčiausi instrumentai. <>Dabar netgi neišsilavinusiems žmonėms būtų juokinga manyti, kad instrumentai juda judinami ne kažkokio vieno pagrindinio judinančiojo veiksnio. Nes tai būtų tolygu manymui, jog sukonstruoti dėžę ar lovą gali vien pjūklas ar kirvis be dailidės, kuris jais naudojasi. Todėl virš visa ko turi būti judinantysis pradas – ir jį mes vadiname Dievu.“

Ovenas Minis – tikras Dievo įrankis. Jei berniuko rankomis nelaimingo atsitikimo metu žūsta draugo motina, ar tai atsitinka ne be priežasties? Romane dažnai akcentuojama lemtis ir žmogaus pastangos keisti savo likimą – ar tikrai viskas nulemta iš anksto ir iš aukščiau? Dž. Irvingo kūryba ypatinga savo sarkazmu, grotesku, tragikomedija ar ironija – “Maldoje“ pilna visko, todėl rimtus filosofinius klausimus papildžius linksmomis istorijomis, gaunama klasika. “Malda už Oveną Minį“ – kietas, kietas, labai kietas romanas, tikintiems ir ne, vaikams ir suaugusiems, pacifistams ir militaristams, amerikiečiams ir vietnamiečiams, visiems. Viso laikmečio, būtent JAV šešto – septinto – aštunto dešimtmečio gyvenimo istorija pateikiama gyliai, tiksliai ir vietomis, su linksmais anekdotais. Šis romanas gana ilgai laukė savo pakartotino perskaitymo lentynoje, o mano senas – naujas literatūrinis nuotykis neprailgo ir vis dar jaučiu tokį “Vau!“ iki šiol.

Ieškant erzinančiu smulkmenų, pritariu, atsibosta ilgos įžangos, lėti apmąstymai, tarsi lietuviškam filme, iš lėto judanti kamera, rodanti lauką…Gal tai daroma tyčia, kad paskui įsivažiavus ir kaip “Simpsonų“ seriale daugmaž žinant kiekvieno veikėjo praeitį, viskas taptų tobulai įtikinama? Sutikime, išmetus balastą, iš beveik 700 puslapių liktų 300 – 400, ir tikrai esmė nedaug pasikeistų…Gali būti, kad savotiškai kaltas yra autoriaus rašymo būdas, kai sukuriama pabaiga, o po to “lipdomas“ vidurys ir pradžia. Man nepatiko ir JAV karo su Vietnamu linija – nei aš ten žinau, kas, kaip ir kur, nei suprantu kontekstą, nesu tikras, ar gerai atsimenu “Votergeito“ bei kitus skandalus; M. Monroe gyvenimo melodrama mano irgi girdėta tik viena ausimi…

Romano pabaiga, nors pati savaime stipri, įtikinanti, bet lyginant su visu pilstymų iš tuščio į kiaurą, labai trumpa…“Maldoje“ veiksmas po truputį juda, kruta, įtampa auga labai lėtai, o čia – bac! – katastrofa, ir nuleidžiama uždanga. Jei iki finišo perskaitome 690 puslapių, o visa istorija pabaigiama per 10, sutikite, tikrai nesąžininga….

Dž. Irvingo “Malda už Oveną Minį“ – viena iš geriausių mano perskaitytų knygų, kurią rekomenduoju visiems.

 “Išmokyk taip mane gyventi, kad aš bijočiau mirti ne labiau, negu bijau užmigti. Mirties mane išmokyk“.

“Tikėjimas nėra intelekto dalykas. Jeigu jis turi tiek abejonių, vadinasi, eina ne tuo keliu“.

“Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“. Taip sunku įsivaizduoti, kad “turintys vargdienio dvasią“ galėtų taip daug pasiekti.“

“Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“. Man buvo vienuolika metų, kai buvo užmušta mano motina. Aš iki šiol liūdžiu. Aš liūdžiu ne tik jos. Ir nesijaučiu “paguostas“, kol kas ne.“

“Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ – BET NĖRA JOKIŲ ĮRODYMŲ, – pareiškė Ovenas poniai Volker sekmadieninėje mokykloje“.

“Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“. – BET AR JIEMS BUS GERIAU, KAD REGĖS DIEVĄ?“

“ – Ar galiu tavęs kai ko paklausti? – pasakė ponia Liš Ovenui. – Jei Merilina Monro norėtų su tavimi permiegoti, ar tu jai leistum? <> Na? Tai kaip? – gundomai paklausė ponia Liš. – Mes kalbame apie Meriliną Monro – mes kalbame apie pačią tobuliausią subinę, kokią tik galima įsivaizduoti!“

“JI (Merilina Monro) BUVO KAIP VISA MŪSŲ ŠALIS – JAU NEBE TOKIA JAUNA, BET DAR IR NE SENA; ŠIEK TIEK TANKIAU KVĖPUOJANTI, LABAI GRAŽI, GAL KIEK KVAILOKA, GAL DAUG PROTINGESNĖ, NEGU ATRODO, IR KAŽKO IEŠKANTI – MANAU, JI NORĖJO BŪTI GERA, ATKREIPK DĖMESĮ Į JOS VYRUS, KOKIE JIE VISI ATRODO GERUČIAI! ATKREIPK DĖMESĮ, KOKIA VILIOJANTI JI BUVO! ŠTAI KOKIA JI BUVO; VILIOJANTI, ŽAVINGA IR SEKSUALI – IR TAIP PAT PAŽEIDŽIAMA. NIEKADA NEBUVO IŠ TIKRŲJŲ LAIMINGA, VISADA SVERIANTI ŠIEK TIEK VIRŠ NORMOS, TOKIA PAT, KAIP MŪSŲ VISA ŠALIS“.

2021 07 11

Turinys: 10/10

Gylis: 9/10

Eiga: 8/10

Menas: 10/10

Ech…: 9/10

9,2

P. S.: pagal šį romaną yra sukurtas filmas “Simonas Birčas“ (1998). Internetinio puslapio http://www.imdb.com įvertinimas 6,9, mano manymu, turėtų būti gana tikslus. Filmui tokį pavadinimą davė pats rašytojas, kuris negalvojo, kad originalus pavadinimas galėtų atkreipti kieno nors dėmesį. Pats nemačiau, būtinai peržiūrėsiu…

P. S. S.: labai juokinga ir tikra teisybė yra lentelė su Dž. Irvingo romanuose dažniausiai sutinkamais tipažais bei istorijomis…negalėjau susilaikyti nesusijuokęs! Tiesa, amputacijų tema irgi nėra tabu šiam rašytojui, todėl ir ““Maldoje už Oveną Minį“ galūnės gana dažnai nukentėdavo – nutrauktos šarvuočių letenos, manekenas be rankų, Marija be galvos ir rankų…Kažin, ką Z. Froidas pasakytų apie tokį fetišą?

J. Irving “Vidutinio svorio santuoka“ (2010)

Tiesą sakant, pavadinimas originalo kalba būtų “158 – ių svarų santuoka“, tačiau mūsų vertėjai išvertė kiek kitaip – gal ir gera mintis, tikriausiai pavadinime esantys skaičiai atrodytų neparduodamai. O gal J. Irving’ą vistiek pirktų, kad ir kaip vadintųsi jo knygos? Gali būti, nes kažkada mane užvaldęs irvingizmas ir dabar nenori paleisti – taip norisi pirkti dar ir dar (turiu ne visas), tačiau…palaipsniui pradedu suprasti, kad šio rašytojo knygos man nebesukelia tokio “Vau!“, kaip kad būdavo anksčiau…

“Vidutinio svorio santuoka“ pasakoja apie sudėtingus dviejų porų, arba keturių gana laisvai gyvenančių JAV piliečių, tarpusavio santykius. Na, visas sudėtingumas pasireiškia tuo, kad šie gana jauni žmonės pradeda…svingeriuoti, t. y., keistis tarpusavyje partneriais. Iš pradžių tokia mintis visiems labai patinka, gyvenimas nusidažo rausva (o gal rožine) paleistuvystės spalva. Vėliau pradeda aiškėti vos ne detektyvas, kuris tarsi išsprendžia vis beirstančių ketveriukės santykių paslaptį…Romanas tampa seksualiniu – filosofiniu detektyvu, plius minus. Paliečiami klausimai svarbus, jei net atmesim tuo metu JAV buvusį populiarų laisvą gyvenimą – ar įmanoma dalintis savo moterimi, ar nuo to gali nenukentėti jausmai? Ar tikrai meilė ir savininkiškumo jautimas savo antrajai pusei susiję?

Pritariu tiems, kurie pastebėjo, jog J. Irving’o kūryba iki “Pasaulis pagal Garpą“ nėra super, ir ši knyga man taip pat nepasirodė kažkas tokio. Gal paauglystėje ta tokį nuobodumą ir nusvertų erotiniai motyvai, bet dabar išties erzina tokios detalės, kaip, pavyzdžiui, pastovūs herojaus “išsiliejimai“ – kažkoks “žemas“  Malūko lygis…Tikrai biesina, kad “pasimaudęs ir pasimylėjęs vonioje su moterimi, jis dar nuėjo į lovą ir pasimasturbavęs, vėl išsiliejo.“ Paskui ji užlipo ant jo, ir jis jautė jos muskatą ar kažkokį kitą š*dą…ir panašiai, ir taip toliau.

Visą laiką žavėjausi J. Irving’o dėmesiu detalėms – šis rašytojas tiesiog tobulai moka neskubėdamas sukurti įtikinantį bet kurio veikėjo veidą. Tą jis daro tarsi pasimėgaudamas, įvesdamas tokį kontekstą, kuris vėliau puikiai perteikia ir paaiškina veikėjo pasaulėžiūrą, veiksmus. J. Irving’as – tobulas psichologinio tipažo kūrėjas, tačiau šiame romane to neužtenka. Arba, vertinant bendrą vaizdą, tai ir yra stiprioji romano pusė, o visą kita – tas taškimasis, pimpalų mojavimasis, nebe menas, tai tiesiog žemas, primityvus, inkstinktų lygis. Lietuviškas Malūkas? šiuo atveju, tikrai taip.

Manau, jei tau patinka koks nors rašytojas, tai perskaityti jo visas knygas, tikrai nėra nuodėmė. Žinant, kad “Vidutinio svorio santuoka“ buvo viena iš J. Irvingo pirmųjų, viskas atleistina. O gal išties būtų verta susirasti kokią kitą porą ir…?

2016 12 07

Turinys: 7/10

Gylis: 6/10

Eiga: 6/10

Menas: 6/10

Ech…: 7/10

6,4

J. Irving „Našlė vieneriems metams“ (1998)

 

Jei kam įdomus šio romano turinys, nieks negali papasakoti geriau, nei Wiki:

“Kūrinys prasideda 1958 m., kai pagrindinei personažei Rūtai Kaul yra vos keturi metukai. Nors ji yra mylimas vaikas, jos tėvai nėra laimingi santuokoje. Jos du vyresni broliai mirė prieš ketverius metus nelaimingoje autoavarijoje (pridėčiau dar ir tai, kad vienas sūnus žuvo iškart; kitas dar kelias minutes buvo gyvas – motina pamatė šalia avarijos batą, o priėjusi arčiau, pastebėjo, jog ten visa koja…dievinu tokias smulkias detales, br!..). Rūtos tėvas Tedas rašo knygas vaikams ir vasarai jam prireikia pagalbininko. Jis pasamdo Edį Ohajerį, lankantį Filipo Ekseterio akademiją, tą pačią mokyklą, kaip ir lankė Rūtos du vyresnieji broliai.

Edis netyčia įtraukiamas į pagrindinį kūrinio siužetą. Tedas norėjo pastūmėti savo nelaimingą žmoną Merion link neištikimybės, kad pats galėtų laimėti bylą teisme prieš ją (o pats tėvas kas kelias savaites “dulkina“ vis kitą mamytę, jo viliojimo metodas irgi yra smulkiai papasakotas, nice). Tedas pasirenka Edį, jog šis suviliotų Merion, nes yra velniškai panašus į Merion du sūnus, kuriuos ji taip mylėjo. Edžio ir Merion romanas (apie 60 KARTŲ, jei kam įdomios smulkmenos) pasibaigia pastarosios pradingimu vasaros pabaigoje.

 Antra dalis vyksta 1990-iais metais, kai Rūtai jau trisdešimt šešeri. Ji Europoje, kovoja su savo gyvenimo meilės nesėkmėmis (atskiro apdovanojimo verta scena, kai Rūtą “patvarko“ iš nugaros pusės, kaip aiškina tas vyriškis, per tą pačią angą; paskui Rūta “patvarko“ tą vyriškį su teniso rakete, nes faktiškai ta sueitis buvo kaip ir išprievartavimas. Čia irgi, smulkmenų mylėtojams), pati būdama sėkminga rašytoja. Rūta atlieka tyrimą apie prostitutes Amsterdame, raudonųjų žibintų gatvėje, ir netikėtai tampa vienos prostitutės nužudymo liudininke. Ji aprašo žmogžudystę, dėl to vėliau suimamas įtariamasis.“

Trečia dalis. “Rūta dabar 41-erių metų, turi sūnų ir yra ant įsimylėjimo slenksčio. Ši dalis aprašo Rūtos našlystę (knygos pavadinimas “Našlė vieneriems metams“ ir kilo iš Rūtos našlystės). Detektyvas, sučiupęs žudiką prieš ketverius metus, dabar gali suprasti, kad davė parodymus (iki šiol nebuvo žinoma, kad Rūta davė kaltinimus). Mat detektyvas yra Rūtos Koul knygų fanas, o ši savo kūriniuose aprašė aukos kambarį lygiai tokiu pačiu kaip ir realybėje.

Rūta sužino, kad žudikas buvo sulaikytas, tad nebėra ko slapstytis. Susitikusi su detektyvu ir po kartu praleisto romantiško savaitgalio Paryžiuje (kita stotelė, kurioje Rūta pristatė savo knygą), pora įsimyli, ir detektyvas sutinka persikelti į Vermontą kur pora susituokia.“ Pridurčiau, jog ši dalis, nors ir yra visos istorijos finišas, nors skaitant jaučiamas toks Vau!, yra visiškai neįtikinanti. Bet apie tai kiek vėliau.

Kaip jau buvo galima suprasti, šis romanas ypatingas vien jau tuo, kad J. Irning’o pasakotojas yra moteris. Negaliu pasakyti, ar tai pirmas jo toks kūrinys, bet vis dėlto, verta sutikti, nėra paprasta istoriją pasakoti, į pasaulį žiūrint moteriškomis akimis. Gal skaitytojos moterys ras prie ko prikibti, tačiau bendras įspūdis yra visai nieko.Dėl to J. Irving’u (JI) galima žavėtis.

Kitas įdomus aspektas – romane pasakojimas beveik visas pagrindinės herojės gyvenimas; na, ne visai visas, bet tos trys romano dalys apima kelis svarbiausius moters gyvenimo tarpsnius. Pilna tėvų barnių vaikystė, Rūtos Koul kaip rašytojos viršūnė (kartu ir moters brandos amžius, pabandyčiau spėti) bei vėlyva meilė. Visos trys dalys bando papildyti viena kitą, pasakojant priešistorę, neblogai apjungiamos, o tai, pripažinkim, irgi yra JI meistrystės įrodymas, iš atskirų detalių kaip dėlionę sudėti visą Rūtos “paveikslą“.

Šis romanas – bene vienintelis, kuris tiek daug pasakoja apie kūrybą, būtent, apie rašytojo gyvenimą. Taip, viskas perteikiama pagrindinės veikėjos akimis, tačiau nesunku suprasti, kodėl viskas vaizduojama taip įtaigiai.

Na, o kas yra būdinga visiems JI romanams, šis pilnas neįtikėtinų gyvenimiškų istorijų, skaitant jos tikrai “veža“. Plius senas geras JI rašymo stilius, kai ką subtiliai akcentuojant, kai kur nutylint, o visur kiek galima pridedant įvairiausių detalių (manau, kaip visada, vyrauja detalus ir  atviras sekso scenų aprašymas, masturbavimosi ypatumai; vien ko verta romano dalis apie Amsterdamo prostitučių darbo ypatumus ir t.t.). Kitas į akis krentantis romano ypatingumas – JI mėgstami “kūriniai kūrinyje“, turiu omenyje, pvz, romano veikėjo Tedo Koulo sukurtų pasakų vaikams įterpimas į romaną. Kiek teko skaityti, “Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“, sutinkamas romane, vėliau iš tikrųjų buvo atskirai išleistas pirmas JI kūrinys vaikams.  Kaip rašoma romano padėkoje, “Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys“, vienas iš romano skyrių,  irgi 1994 metais buvo išspausdintas vokiškame laikraštyje.

Minėti romano pliusai kai kam gali pasirodyti kaip minusai. Iš tikrųjų, dėl minėtų pasakų ar apsakymo, kai kam tai gali atrodyti kaip pilstymas iš tuščio į kiaurą. Minėti intarpai esmės juk nepakeičia, norint prikibti, jie gali pasirodyti vos ne kaip svetimkūniai romane.  Lygiai taip pat gaila, kad ne kiekvienas iš mūsų (o gal greičiau, beveik nė vienas?) žino romane cituojamus Amerikos rašytojus, jų kūrinius, todėl kartais nagrinėjamos vieno ar kito kūrinio citatos, švelniai tariant, užknisa. Žvelgiant plačiau, jei išmesim visus tuos literatūrinius svarstymus, visas pasakas, apysakas ir kitus pezalus, knyga suplonės, ir smarkiai. Ar pasikeis romano esmė, ar mes mažiau suprasim, apie ką jis? Manau, tikrai ne. JI mėgsta rašyti plačios apimties veikalus, bet, deja, puslapių kartais daugėja, o esmė/prasmė ir kiti svarbūs aspektai nuo to nepasikeičia. Na, bet užtat knygos kainuoja daugiau, JI uždirba irgi daugiau, nėra taip blogai…

Būtų galima kritikuoti ir romano struktūrą: esančios trys dalys lyg ir jungiamos viena su kita, bet kodėl buvo sugalvota šitaip “suskaidyti“ Rūtos Koul gyvenimą, nevisai aišku…Vaikystė jungiama su subrendimu ir prasidedančiu balzakiško amžiaus tarpsniu. Gal buvo atsižvelgiama ir į kitų veikėjų, Rūtos motinos, Edžio amžių? Gal tik taip buvo įmanoma viską sumix’uoti? Tada nukenčia pabaiga – jei vaikystė aprašoma iki pat smulkmenų, vos ne iki dienos valgių meniu, tai romano kulminacija, būtent, Rūtos ir detektyvo Hario susitikimas ir viens kito įsimylėjimas, aprašoma tarsi iš pasakų, “ir ilgai ilgai gyveno“. Vien vertinant psicholgiškai ir logiškai, jei moteris 41 -erius metus nesugeba rasti to pačio pačiausio, o pabaigoje tik pucht! ir susituokia, kažkas čia ne taip…

Kažkas ne taip gali pasirodyti ir moterims skaitytojoms, manau, moteriškas pasaulis/pasaulėžiūra/pasaulėjauta turėtų būti nevisai tokie, čia aš tik įtariu. Visų rašytojų moterų kūriniai man kiek skiriasi nuo vyrų, ar bent jau taip spėju, todėl kai kurios vietos šiame romane, būtent, pasaulis Rūtos akimis, atrodo įtartinai. Na, bet zyzti per daug negaliu, todėl tyliu.

Kalbant trumpai, nepaisant romano minusų ar pliusų, JI sukūrė dar vieną storą šedevrą, kurį kai kurie kritikai laiko geriausiu po “Pasaulio pagal Garpą“ ar “Sidro namų taisyklių“. Aš su tuo visiškai nesutinku, tačiau čia skonio reikalas. Man šis romanas – tai dar vienas gyvenimiškų, įdomių istorijų rinkinys, “pagardintas“ irvingišku seks-prieskoniu, suteikiančiu pikantiškumo ir…keliančiu knygos pardavimus. Taip, tai romanas apie moters pasaulį, apie meilės jausmo anatomiją, galų gale, perfrazuojant vieną veikėją Edį, “apie sugebėjimą matyti moterį VISĄ, aprėpiant visus jos amžiaus tarpsnius“. Tai romanas ir apie tėvų – vaikų santykius, galų gale, yra ir detektyvo, tragikomedijos intarpų. Trumpai tariant, JI gerbėjai skaitydami turėtų patirti dar vieną katarsį, na, o dėl kitų? Nežinau.

Kelios įstrigusios citatos:

Apie gyvenimą: “Anksčiau ar vėliau tampame panašūs į savo priešus“. Kiek žinau, tai ne JI sugalvota frazė, bet taikli.

Apie “meilę“ iš pirmo žvilgsnio: “- Ar girdi tą garsą? – Kokį? – Tai mano kelnaitės slysta žemyn“. Čia kai pamatomas simpatiškas vyriškis.

2014 07 11:

Turinys: 7

Gylis: 6

Eiga: 6

Menas: 7

Ech…: 6

6,2

P.s.: Yra sukurtas filmas pagal šį romaną, “Durys grindyse“, arba “The Door in the Floor“ (2004 m.).  Sako, knyga geresnė, bet maža ką?

J. Irving “Pasaulis pagal Garpą“ (1978)

Faktas: šio romano “pasaulyje pagal pinigus“ parduota jau virš 100 mln. knygų. Kiti faktai – tai dažnai vadinamas vienas iš geriausių J. Inving’o kūrinių. Kai kurios romano detalės, siužetų vingiai, kaip sako Wikipedija, yra artimi pačio rašytojo biografijai (toks jau tas J. Irving’as; tiesą sakant, perskaitęs visas jo knygas, tikriausiai apie jį žinosiu beveik viską. Štai kodėl rašytoją visi giria už natūralumą, už įtikinantį pasakojimą – juk jam panašiai ar taip pat jau yra nutikę!) Kad ir tai, jog gyvenime, kaip ir “Pasaulyje pagal Garpą“, Irving’as nepažinojo savo tėvo; jis irgi buvo kareivis, kaip ir Garpo tėvas. Panašu, kad gero romano receptas – perpasakoti, re’mix’uoti savo gyvenimą – tapo J. Irving’o vizitine kortele; o “Pasaulis pagal Garpą“ buvo gera pradžia…

Kita vertus, sutinku su kai kuriais skaitytojais dėl kritikos JI – būtent, lyginant “Garpą“ kad ir su “Sidro namų taisyklėmis“: knygos, panašios savo pasakojimo maniera, tuo bendru irvingiškumu, yra skirtingos, ir “Pasaulis pagal Garpą“ neturi tokios…dvasios? Prisipažinsiu, perskaitęs pirmąkart šį romaną, buvau sužavėtas, priblokštas, puoliau pirkti visas JI knygas ir jas skaityti. Tikrai, pirmąsyk gilinausi į senojo leidimo romaną, su mėlyna nuoga panele ant viršelio, kuri rankoje laiko į savo putę panašią kriauklę. Kai pagalvoji, kas jaunystėje žmogui yra svarbiausia – kai apie TAI galvoji kas penkias sekundes, o kelnėse vis kažkas nerimsta – tokiame kontekste “Pasaulis pagal Garpą“ yra top’as (žinoma, nereikia teigti, jog “Pasaulis pagal Garpą“ yra knyga paaugliams, anaiptol). O dar kur istorijos apie nukąstą pimpalą ar šlapią bebrą (taip žargonu paaugliai JAV vadindavo drėgnas vaginas), rrr!…

Skaitydamas antrąkart, tokio paaugliško katarsio nejaučiau (netik dėl kiek vyresnio amžiaus ir įgauto – hmm – proto). Priešingai, vietomis tas seksizmas, keista freaky erotika, transvestitai, lesbietės ir kita mišri kompanija pradėdavo erzinti. Smagu buvo mėgautis irvingišku pasakojimu, kuris sudaro knygos rėmus, tačiau kai  knygos veikėjai pradeda priminti Almodovaro filmų personažus, atrodydavo, jog taip bandoma pritempti romaną prie kažko tokio – galbūt to laikmečio konteksto? Galbūt tai buvo bandymas būti naujovišku, rašyti apie pasaulio atstumtuosius ir keistuosius? Nežinau, vien jau džeimsininkių istorija (moterėlės JAV, savo noru nusipjovusios liežuvius – taip jos solidarizavosi su išprievartauta ir taip pat sužalota tokia paaugle E. Džeims, beje, viena iš romano personažų), penio nukandimas oralinio sekso automobilyje metu per avariją, akies išmušimas, šuns ausies nukandimas ir pan. – kaip visa tai nesveika, kai pagalvoji? Ir ką tai gali mums papasakoti apie romane minimus personažus, galų gale, ką tai sako apie patį JI? Va tai šį romaną daro keistu, o tokio “ech…“ perskaičius kaip ir nelieka, kad ir palyginus su “Sidro namų taisyklėmis“.

“Pasaulyje pagal Garpą“ pasakojamas pagrindinio personažo T.S. (technikos seržanto) Garpo gyvenimas – nuo pat gimimo iki mirties. Pradedama nuo priešistorės, nuo Garpo motinos, medicinos sesers Dženę Fylds (pagalvojus, vien apie ją neblogas romanas išeitų, tik kiek plonesnis nei apie Garpą). Dženė – įdomus, keistas personažas, o šie bruožai, kaip paaiškės vėliau, persiduos ir jos sūnui Garpui (įdomi “scena“ kino teatre: prie Dženės prisėdęs kareivis bando ją kabinti, paliesti, o ši užsimojusi su skalpeliu prarėžia jam ranką ir veidą. Kieta moterėlė, ta Dženį…). Nepanorusi turėti santykiu su vyrais, bet be proto norėjusi susilaukti vaiko, Dženė ryžtasi keistam procesui – pastoti nuo ligoninėje gydomo, kontūzyto, sužeisto kareivio Garpo. Jo inicialai – T.S. – parodantys jo pareigas armijoje, lieka Garpo vardu…Dženei pavyksta, prieš tai pasitreniravus su jo pimpalu, ji pastoja – tai ir būna sūnaus pradžia. Užbėgant į priekį (kas labai būdinga JI – papasakoti, kas vienam ar kitam personažui atsitiks vėliau), Dženė apie savo patirtį parašys vos ne feministinę knygą, kuri ją išgarsins, ji taps feministinio judėjimo įkvėpėja, visų nuskriaustų moterų globėja. Galų gale dėl savo įsitikinimų ji ir žus (Garpo mirtis irgi bus smurtinė, iš dalies susijusi su motina).

Kaip suprantame, Garpo pasaulis bus sunkus vien dėl įdomios motinos ar dėl to, jog jis gyvena be tėvo. Kadangi knyga apima visą jo trisdešimt kelerių metų gyvenimą, pasakojama tiek apie komplikuotą vaikystę (gyvenimas ligoninėje, motinai priskirtame bute; sunki vaikystė be tėvo; klasioko šuo nukanda dalį ausies), tiek apie paauglystę, pilną šlapių bebrų, panaudotų prezervatyvų ir kitų irvingiškų detalių. Galų gale, Garpas pradeda rašyti, o jo ne itin nusisekusius kūrinius…irgi galėsime perskaityti, nes jie patalpinti į romaną (kaip patogu, pagalvoji, bet tai kiek ir erzina – skaityti kažkokią nesąmonę knygoje. Keistas stilius).

Sužinosime tiek apie jo pomėgius – imtynės, knygų rašymas, bėgiojimas – tiek apie visus reikalus, net susijusius su seksualiniu gyvenimu (kartais taip smulkiai, kad net nekyla abejonių, jog pats autorius tikriausiai pasakoja apie savo patirtį). Kadangi tai romanas apie visą Garpo gyvenimą, aprašomos ir Garpo vedybos, jo vaikai, žmonos neištikimybė ir meilužiui nukąstas penio galas, oj kiek daug visko čia paaiškėja…Galų gale, romanas baigiamas Garpo mirtimi, vėliau – trumpu epilogu, kas vyko po jo mirties, sudėliojami akcentai, kaip būna baltomis raidėmis juodame, pačio filmo gale…

Tiesą sakant, romanas gana dinamiškas, daug dialogų, neveltui berods 1982 m. buvo sukurtas ir filmas, kuriame Garpą vaidino R. Williams, buvo ir nominacijų “Oskarui“, verta pažiūrėti.

O jei trumpai, ši knyga – tikra aukso kasykla, jei skaitytojas yra paauglys, jei jam kaskart pasistoja, pamačius gražia panelę, net mūsų bachūriukai, jei skaityti mokėtų, tokią knygą turėtų įveikti. Jei būsimam knygos skaitytojui 40 – 50, šis romanas neturėtų sužavėti, greičiau nustebins nešvankybėmis, paleistuvyste ir kitokiomis blogybėmis, kurių kapitalistinėje Amerikoje būta jau prieš tiek daug metų, o va pas mus nėra ir nebus…Jei rimčiau, “Pasaulį pagal Garpą“ turėtų būti perskaitęs kiekvienas, bent kiek mylintis knygas. Tai ir paties J. Irving’o meistrystės pradžia. Romanas įtraukiantis, dinamiškas, turi ir gylio. Tai romanas apie…mūsų pasaulį pagal Garpą –  pagal jautrų, savotiško charakterio, sunkios vaikystės jaunuolį. Jei mūsų pasaulis priklausytų nuo Garpo, jis būtų toks, koks jam atrodė vaikystėje, imtynių treniruotėse, kur grindys ir sienos buvo išklotos storu apsauginiu sluoksniu. Tam, kad niekas nesusižeistų (paradoksas, šioje salėje Garpas ir miršta). Tai būtų saugus pasaulis, kuriame nebūtų smurto, kuriame vaikai nukritę nesusižeistų, nors galbūt kaip ir Garpui, karts nuo karto naktimis reiktų keltis ir žiūrėti, ar tavo vaikas kvėpuoja, ar jis gyvas (ir pats taip dariau). Kartu tai būtų pasaulis, kuriame galėtų būti daugiau moteriškumo, bet ne feminizmo: daugiau moteriškos tolerancijos, mažiau gyvuliško vyriško šovinizmo. Šiame pasaulyje tilptų ir prostitutės, ir transvestitai, tikriausiai gėjai bei kiti esantys už ribų. Ar gali toks pasaulis egzistuoti? Romano pabaiga sako, kad tikriausiai ne. Tačiau karts nuo karto bent jau pabandyti įsivaizduoti tokią vietą galima…

Keletas irvingizmu:

Apie ligonių grupavimą: “Dženė savaip grupavo <> kareivius: 1. Tuos, kurie apdegė, <> Dženė praminė Odiniai. 2. Tuos, kuriems buvo peršauti ar kitaip sužaloti vidaus organai, Dženė praminė Gyvybiniais Organais. 3. Tuos, kurių sužeidimai Dženei atrodė beveik mistiški, <> Dženė praminė Nesančiais. Pasitaikydavo, kad kuris nors iš Nesančiųjų kartu būdavo Odinis arba Gyvybinis Organas. Tokius visa ligoninė vadino vienu vardu: 4. Mirtininkas.

Freaky: “Kai jis baigė, delne ji pajuto šlapią ir šiltą čiurkšlę. Po antklode pakvipo absurdišku vasaros šiltnamio derlingumu, nesutramdomu vaisingumu. Galėjai pasėti bet ką – suvešėtų“.

Apie feminizmą: “Šiame nešvankiame pasaulyje, – rašė Dženė, – esi arba kieno nors žmona, arba kieno nors kekšė – arba netrukus tampi ta ir ta“.

2014 02 14:

Turinys: 8

Gylis: 6

Eiga: 9

Menas: 7

Ech…: 7

7,4