John Fowles “Prancūzų leitenanto moteris“ (2017)

Užverčiu paskutinį puslapį ir vis dar negaliu nuspręsti, patiko ar nepatiko šis romanas…Nors “Prancūzų leitenanto moteris“, anot John Fowles, pačiam atrodė geriausiai pavykęs kūrinys, nors šis romanas patenka tarp šimto geriausių XX amžiuje angliškai parašytų knygų…nors buvo sukurtas geras filmas pagal šią knygą – visą tai yra klišės, ir su jomis galiu nesutikti, arba sutikti tik iš dalies.

 “Prancūzų leitenanto moteris“ – romanas apie dviejų jaunų žmonių meilę XIX amžiuje, Anglijoje. Pagrindinis veikėjas, kaip tais laikais būdavo įvardinama, džentelmenas Čarlzas Smitsonas, susižavi dešimt metų jaunesne Ernestina, ir žada ją vesti. Pora džiaugiasi gyvenimu, artėjančia bendra šeimynine laime, bet…Netikėtai pamatęs kitą moterį, Sarą Vudraf, Čarlzas ja savotiškai susižavi, galop įsimyli, ir tada prasideda veiksmas – gal visko ir nepasakoju?

Reikia pažymėti, kad personažai yra kiek stereotipiniai: Čarlzas – senos aristokratiškos giminės, turintis baroneto titulą, bet ne per daugiausiai turtingas. Jo sužadėtinė Ernestina – prakutusio prekybininko vienturtė duktė, kiek palepusi, bet pateikiama kaip teigiamas personažas. Kitoj supynių pusėje – Sara, varginga, bet gera išsilavinimą turinti, iš neturtingos šeimos kilusi prasčiokė. Čia ir atsiranda, kaip dabar madinga sakyti, interesų konfliktas: Čarlzas –  sąlyginai neturtingas, bet didiko titulą turintis jaunikis. Jis tarsi įkūnija senąją britų imperiją – Viktorijos laikų, bet tuo metu jau “nueinantį“, hierarchijos, titulų ir socialinių įsipareigojimų pasaulį. Ernestina – turtinga, bet nekilminga, todėl ambicinga, kaip ir jos tėvas. Vestuvės porai – puiki partija, visi įgytų tai, ko trokšta. Tik viena bėda – vaizduojama Anglija po truputį keičiasi, pragmatiška pinigų ir titulų sąjunga jau nebėra pati laukiamiausia esybė, svarbūs ir…jausmai?

Čia pasirodo kita meilės trikampio dalis – Sara. Šios merginos dramą “žino“ visas miestelis – ji buvo įsimylėjusi vedusį laivo kapitoną, kuris ją pametęs, vien dėl šio fakto mergina laikoma vos ne paskutine kekše…Reikia pripažinti, Saros portretas – stiprus ir įtikinantis. Ji – protinga, intelektuali, turinti vidinio šarmo, gal todėl ir mokanti sudominti vyrus. Mergina žvėriškai stipri, ryžtinga, turinti savo nuomonę, galinti, jei tik nori, tenkinti savo aistras…

Būtent individo psichologija, įtikinantis romano personažų vidinis “aš“, moters – vyro pasaulio nagrinėjimas, vos ne preparacija, ir yra stiprioji rašytojo John Fowles pusė. Tą jau supratau iš kito romano, “Kolekcionieriaus“ – žmogaus vidinį “aš“ autorius pažįsta kaip nuluptą. Ir nors “Kolekcionierius“ gilinasi į aukos ir jos kankintojo santykius, kartu su “Prancūzų leitenanto moterimi“ jie puikiai telpa į psichologinių romanų rėmus. O va paskutinysis, ką tik perskaitytas, toje srityje man pasirodė visa galva ir stipresnis.

“Prancūzų leitenanto moteris“ turi pretenzijų būti ir istoriniu romanu. Kas keisčiausia, nors ir parašytas 1969 metais, jis puikiai reprezentuoja senuosius geruosius britiškuosius karalienės Viktorijos laikus…tikrai ne “Džeinė Eir“, bet…Mane sužavėjo vos ne kiekviename skyriuje pasitaikantis to laikmečio aprašymas, situacijos paaiškinimas, pateikiant pavyzdžius ar net citatas. Iš pradžių glumindavo kiekvienos skyrelio pradėjimas epitafija, bet kodėl gi ne? Taip tarsi pateikiamas kontekstas, arba greičiau – trumpai nusakoma skyriaus esmė:

“Jei mūsų laikais norite nieko neveikti ir išlaikyti padorumą, geriausia apsimesti, jog esat užsiėmęs rimtu moksliniu darbu…“ L. STEVEN. KEIMBRIDŽO VAIZDELIAI (1865).

Kam viso to reikia? Kodėl čia kalbama apie liberalizmo įsigalėjimą, čia peršokama ir užsimenama apie Hitlerį? Tai susiję su plačiu autoriaus požiūriu, per žmogaus psichologiją link tautos istorijos pokyčių. Užsiminiau, kad Britų imperija tuo metu išgyveno perversmą, nuo savotiško feodalizmo link kapitalizmo. Vieniems priklausė titulai, kitiems – verslas, ir tai sudarė savotišką konfliktą. Ne mažesnis dėmesys skiriamas žmogaus moralei – nors viešnamių tuo metu šalyje buvo dešimt kartų daugiau nei šiais laikais, jei eilinis vaikinas ilgiau spokso į merginą, tai jau tragedija! Ar tai galima pavadinti “tramdomo seksualumo bei žiaurios veidmainystės“ pasauliu, kaip rašoma knygos aprašyme, nežinau, bet romane pateikiama meilės istorija su visomis subtiliomis detalėmis bei to laikmečio analize intriguoja. O kur dar religijos, etikos klausimai, politikos pokyčių analizė, Darvino evoliucijos teorijos aptarimas?

Dar daugiau, kai kurie komentatoriai romaną norėtų matyti kaip “Britų seksologijos istorijos“ dalį – išties, apie to laikmečio aistras, jų slopinimą, savotišką anglišką frustraciją pasakojama daug ir su istorinių šaltinių citatomis. Viename skyrelyje išsamiai aptariama kontracepcijos problema ir sprendimo būdai – maišelis, akto nutraukimas arba makšties kempinė. Kitur pasakojama apie didžiulę veidmainystę:

“Kokį mes regime devynioliktą amžių? Tai buvo laikas, kai moteris laikyta šventąją – ir kai trylikos metų mergaitę galėjai nusipirkti už keletą svarų sterlingų <>. Kai Anglijoje bažnyčių pastatyta daugiau negu per visą šalies istoriją – ir kai Londone šešiasdešimt namų teko vienas viešnamis (mūsų laikais – šešiems tūkstančiams).

Kalbant apie nuviliančius “Prancūzų leitenanto moters“ aspektus, visose šio romano recenzijose atkreipiamas dėmesys į keistą struktūrą – ir aš pats suskaičiavau bene tris galimas šios istorijos pabaigas. Prisipažinsiu, nesupratau to prasmės, todėl tai kiek nuvylė…Apskritai, mano manymu, tai ne modernaus romano ženklas, o autoriaus klaida, kai jis, pasakodamas kažkokią situaciją, pradeda pezėti, a la, “kaip man dabar viską užbaigti, gal tarkim, kas jis…“. Tada visa istorija ir psichologija griūna, o lieka…nebeaišku, kas? Pabaigoje papasakojama viena šviesi versija, kaip viskas gražiai “išsiriša“, tada, po kelių pastraipų, visai kitokia.  Kažkuriame epizode pasirodo…ir pats rašytojas, visą laiką tarsi stebėjęs iš šono ir įlindęs į pasakojimo eigą. Modernu tai ar…lengvabūdiškai kvaila?

Jei šis romanas būtų automobilis, jis gautų didelį pliusą už savitą psichologiją, istorijos interpretaciją ir puikų jos “suplakimą“ kartu su britų visuomenės moralės bei seksualumo raidos antologija. Įžvalgi to laikmečio analizė su istorinių šaltinių citatomis – irgi pliusas.

Vis dėlto, nesuvaldytas siužetas, kuris vietomis išvis praranda savo funkciją, pradingsta tarp faktų, autoriaus garsių pasvarstymų ar apmąstymų…Man tai joks modernumo ženklas.

2019 02 06

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,0

John Fowles “Kolekcionierius“ (2015)

Na gerai, šią knygą kiekvienas kiek paskaitantis (pažįstantis raides, turintis išsilavinimą) gal ir turėtų įveikti? O gal ne? Nes pilnas internetas nuomonių/ aptarimų/atsiliepimų, jog šis romanas nėra John Fowles pats stipriausias kūrinys. Kitą vertus, gal ir nėra, bet istorija pakankamai kieta. Vis dėlto, man nelabai nepatiko.

Tiesą sakant, šį romaną skaičiau du kartus – vieną kartą tiesiog peršokau, “suvalgiau“ visus puslapius. Tada bandžiau kažką prisiminti, ir, deja, nieko gero neišėjo – todėl perskaičiau antrą kartą. Nežinau, gal aš pasidariau išlepęs ar labai daug tikėjausi, tačiau “Kolekcionierius“ ypač didelio įspūdžio nepaliko.

Taip, tai gal dramatiškas, liūdnai pasibaigęs pasakojimas apie jaunos mergaitės Mirandos, patekusios į šiek tiek “pakrypusio“ vyriškio Frederiko nelaisvę, likimą. Dalis Istorijos labai panaši į T. Harris “Avinėlių tylėjimą“ – būtent, jauna mergina yra pagrobiama ir laikoma uždaryta (nukrypstant į šoną, “Kolekcionierius“ pasirodė žymiai anksčiau, 1969 metais, negu avinėliai, 1988). Visgi siužetas kiek skiriasi – minėtas Frederikas yra paprastas drugelių kolekcionierius, kuris netikėtai praturtėjęs nusprendžia pagauti savo “gyvenimo laimikį“ – jau seniai įsižiūrėtą, gražią ir talentingą dailės studentę. Kiek painvestavęs į įrangą (čia gi ne plaštakės gaudymas), keistasis kolekcionierius pagrobia įkurdina savo auką namo rūsyje. Tolesnis pasakojimas – tai abiejų veikėjų bendravimas, pokalbiai, mintys, iki visos istorijos tragiškos pabaigos.

Romanas turi keletą dalių – iš pradžių pasakojama Frederiko vardu, vėliau pateikiamas Mirandos dienoraštis. Kitos dvi dalys – tragiška baigtis ir, pagaliau, epilogas, man panašiausias į filmuose pasirodantį “to be continued…“.

“Kolekcionierius“  – tai psichologinis romanas apie auką ir jos pagrobėją. Kartu rutuliojamas konfliktas tarp dviejų kraštutinybių – “senas“ ir “jaunas“, “miesčionis/buržua ir menininkė“; alsuojanti gyvenimu, juo besidžiaugianti moteris ir frustruotas, kompleksuotas vyras. Romane paliečiama ir meno, teisingumo, etikos klausimai. Labiausiai patikusi linija – pagrobtosios Mirandos apmąstymai, jos palaipsniui atsirandantis pasitikėjimas savimi, ilgai ieškotos esmės suradimas. Ji jau nebe ta kiek papuikusi mergužėlė, gražiai paišiusi mielus vaizdelius…Skaitant pagalvojau, gal mums kiekvienam reiktų kokiai savaitei pabūti pagrobtam? Gal tada suprastumėm, ko norime, kas gyvenime ne taip, kas yra kas?

Romano kulminaciją man yra ne pati pabaiga, kurioje, deja, pagrindinei veikėjai viskas užsibaigia tragiškai. Priešingai, man atrodo, Mirandos apsisprendimas priimti į savo gyvenimą mylimą (tai paaiškėja tik atsidūrus nelaisvei ir viską apmąsčius) , nors ir dvidešimt metų vyresnį, dailininką D.P. , o kartu, ryžtas atsiduoti dailei iki pat galo ir daryti viską taip, kaip ji jaučia, ir yra savotiškas jos, kaip kūrėjos, manifestas ir triumfas. Miranda, būdama nelaisvėje, subrendo kaip moteris, kuri dabar žino, ko nori. Kaip dailininkė, ji peržengė savo senus nusistatymus, ir vos tik išeis į laisvę, tapys esmę, pieš pasaulį taip, kaip pati mato…

“Kolekcionierius“ man patiko savo kiek “pakrypusia“ istorija, autorius “kabina“ gana giliai – įdomu, kaip mes elgtumėmės, savo rūsyje turėdami kokią jauną gražuolę…Kitą vertus, tai nėra istorija apie prievartą ir išnaudojimą (nors minimas kolekcionierius ir mėgdavo fotografuoti savo auką nuogą), tai psichologinis pasakojimas apie dviejų pasaulių sankirtą, kuri dažniausiai baigiasi tragiškai. Patiko Mirandos psichologinis paveikslas, jos emocinis kilimas aukštyn; kartu –  meno, gėrio ir grožio diskursas.

Nepaisant to, romanas kiek nuobodokas; ne veltui kartą perskaitęs nieko neatsiminiau. Pasakojimo eiga nors ir logiška, tokia “siužetiška“, t.p., tinkanti filmui, bet nuobodoka. Istorijos pabaiga – kiek netikėta, nors kažin kaip kitaip ir galėtų būti? <> Nieko, lentynoje yra kita šio rašytojo knyga, eisiu link jos greit…

“Nekenčiu neišsiauklėjimo ir neišsilavinimo. Nekenčiu pasipūtėliškumo ir apgaulės. Nekenčiu pavydo ir pagiežos. Nekenčiu irzlumo, menkystės, smulkmeniškumo. Nekenčiu vidutinių nykių žmogelių, kurie nesigėdija, kad yra nykūs ir pilki. Nekenčiu tų, kuriuos D.P. vadina „naujaisiais žmonėmis“, tų naujųjų iškilėlių su savo automobiliais, pinigais, televizoriais, nekenčiu jų kvailo vulgarumo, šliaužiojimo prieš senąją buržuaziją ir noro ją pamėgdžioti…Myliu sąžiningumą, laisvę, norą duoti. Myliu kūrimą, darbą, myliu visavertį gyvenimą, myliu viską, kas yra priešinga sėdėjimui, stebėjimui, mėgdžiojimui, sielos sustabarėjimui.“

“Aš vienas iš kolekcijos pavyzdžių. Ir vos tik pamėginu suplasnoti sparneliais, kad išrūkčiau iš tos eilės, jis ima manęs nekęsti. Aš turiu būti negyva, prismeigta segtuku, visada vienoda, visada graži. Jis supranta, jog iš dalies esu graži dėl to, kad esu gyva, bet iš tikro jis nori manęs mirusios. Jis nori manęs gyvos, bet tarsi mirusios. Šiandien pajutau tai ypač stipriai. Tai, kad aš gyva, nuolat keičiuosi, galvoju kitaip nei jis, kartais būnu blogos nuotaikos, – visa tai jį pradeda erzinti.“

“Jis kietas kaip titnagas: nepajudinamas, neperkalbamas. Sykį jis man parodė indą, vadinamą marintuvu. Va tokiam marintuve aš ir sėdžiu. Mušu sparneliais į stiklą. O kadangi jis permatomas, man atrodo, kad galiu ištrūkti. Kad yra vilties. Bet tai tik iliuzija.“

“Jeigu jis myli mane iš tikro, jis nebūtų galėjęs manęs pavaryti. Jeigu jis myli mane iš tikro, jis turėjo mane pavaryti.“

“Aš turiu kautis savo ginklais. Ne jo. Neturi būti jokio egoizmo, gėdos ar apmaudo. <> Jeigu Artūras Sitonas pamatys modernią skulptūrą, kuri jam nepatinka, jis sudaužys ją. O Kalibanas uždengs ją brezentu. Nežinau, kas blogiau. Bet manau, Kalibano atvejis.“

“Tądien D. P. pasakė, kad sąžiningas skurdžius skiriasi nuo vulgaraus turtuolio tik tuo, kad neturi pinigų. Skurdas verčia žmogų turėti gerų ypatybių ir didžiuotis kitais dalykais, ne pinigais. Kai toks žmogus staiga praturtėja, jis nežino, ką daryti su tais turtais. Pamiršta visas buvusias savo dorybes, kurios, beje, nė nebuvo tikros dorybės.“

“Jie daro viską, kad tik nematytų mūsų, kad tik neparodytų mums pagarbos. Jie šunlaižiauja didžiausiems iš mūsų, kai mes mirštam. Jie moka tūkstančius už Van Gogo ar Modiljanio paveikslus, į kuriuos spjaudė, kai jie buvo tapomi. Kvatojo iš jų. Laidė šiurkščius sąmojus.“

“Tik tie trys žodžiai. Aš jus myliu. Jie nuskambėjo taip beviltiškai. Jis juos pasakė taip, kaip kad būtų pasakęs: “Aš sergu vėžiu“. Tai jo pasaka.“

“Man patinka moterys, patinka moters kūnas, man patinka, kad net pati tuščiausia boba tampa nuostabia moterimi, kai nuo jos nuslenka drabužiai, kai jai atrodo, kad ji žengia ryžtingą ir baisų žingsnį. Visos jos taip mano pirmą kartą. O žinote, ko neturi jūsų lyties atstovės? <> Nekaltumo. Jį galima pastebėti tik vienintelį kartą, kai moteris nusirenginėja ir negali pakelti į tave akių. <> Tik tą pirmą botičelišką akimirką, kai ji nusirengia pirmą kartą.“

“Tai <kūryba> tolygu tavo balsui, dėstė jis. Tu susitaikai su savo balsu ir kalbi, kaip gali, nes kito pasirinkimo neturi. Bet svarbu, ką tu kalbi. Būtent tai ir skiria tikrą meną nuo viso likusio.“

“Eilinis žmogus – civilizacijos rykštė. Bet jis toks eilinis, jog tai daro jį neeilinį“.

“- Mes buvom nuogi vienas priešais kitą. Mes negalim būti dar labiau vienas nuo kito nutolę“.

“Mane apėmė toks jausmas, koks būna, kai žiūriu, kaip iš kokono randasi imago, ir tu žinai, kad jį teks užmušti. Aš noriu pasakyti, grožis trikdo, pamiršti, ką ketinai daryti ir kaip tau reikėtų elgtis.“

“- Mes visi norim to, ko negalim turėti. Būti padoriam žmogui – reiškia tai suprasti ir su tuo susitaikyti. Kiekvienas ima iš gyvenimo tai, ką gali. Ir jeigu mums gyvenime kažko labai stigo, mes stengiamės bet kokiais būdais kompensuoti tą stoką, kol pučia palankus vėjas“.

“Galia tvirkina, mėgdavo kartoti vienas mano mokytojas. O pinigai – tai Galia“.

2018 03 05

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 7/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/10

7,6