A. Kamiu “Svetimas. Krytis“ (1991)

atsisiųsti

Tikriausiai visi žino, kas yra A. Kamiu ir ką jis parašė. Jei nežino, tokių man labai gaila – o gal kaip tik, pažinimo džiaugsmas juos dar aplankys?

Neseniai perskaičiau tokią seniai išleistą knygą, joje sudėti du A. Kamiu romanai, “Svetimas“ ir “Krytis“. Trumpai apie juos.

“Svetimo“ pasakojimas puikiai pateiktas Wikipedijoje, nepapasakočiau geriau:

“Romanas prasideda tuo, kad pagrindinis veikėjas Merso iš Alžyro keliauja į savo mamos laidotuves (beje, kada mama mirė, pagrindinis veikėjas nežino: “Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau“). Merso ją buvo atidavęs į senelių prieglaudą, nes manė jai ten būsiant geriau. Atvykęs į vietą, jis nenori, kad motinos karstas būtų atidengtas, prie jo iš nuovargio net užsnūsta.

Po laidotuvių grįžęs namo jau kitą dieną Merso paplūdimyje linksminasi su buvusia bendradarbe Mari, su kuria vėliau net planuoja susituokti. Tiesa, ne iš meilės, bet jei Mari to norės. Merso padeda savo kaimynui Reimonui atkeršyti jį išdavusiai meilužei. Už tai atsidėkodamas Reimonas jį ir Mari pakviečia savaitgaliui prie jūros pas jo draugą. Išėję pasivaikščioti Reimonas, Merso ir vilos šeimininkas sutinka arabus, kurie nori atkeršyti už Reimono meilužę. Vieną iš arabų Merso nušauna. Taip baigiasi pirma romano dalis.

Antroje dalyje Merso jau sėdi kalėjime ir laukia teismo, kuriame paaiškės jam skiriama bausmė. Sėdėdamas kalėjime jis apie daug ką galvoja, bet nesigilina į savo likimą ir neanalizuoja vidinio savęs. Teismo metu prokuroras jam pažeria krūvą kaltinimų. Daug įtakos jo kalboje turi Merso motinos laidotuvės ir kita diena po jų. Teisme jis abejingas sau, stebi aplinką. Galiausiai pagrindiniam veikėjui paskiriama mirties bausmė. Jos belaukdamas Merso vėl daug ką apmąsto. Jis atsisako kapeliono, tačiau jam atėjus išlieja visą savo širdgėlą. Tuo romanas ir pasibaigia.“

Trumpai ir aiškiai. Kaip ir romano pasakojimas – rašoma pirmuoju asmeniu, trumpais, nesudėtingais, sakytum, nefilosofiškais sakiniais pasakojama eilinio žmogelio istorija. Gyveno žmogus, prisidirbo, buvo nuteistas – end of story, bye bye! Vis dėlto, tai filosofinis romanas, jeigu galima taip sakyti…

“Svetimas“ pasakoja apie žmogų, kuris šiame pasaulyje, matyt, išties jaučiasi svetimas. Galbūt dėl to yra toks vienišas, nepretenzingas, susitaikantis, abejingas. O ar mes nesame tokie visi vieniši – tik “aš“ ir likęs pasaulis? Absurdiškos mintys, tačiau išties, “Svetimame“ absurdo pilna…O gal tai ir beviltiškas autoriaus siekis parodyti kažką tobulo, tą kitokį pasaulį, kaip kontrastą beprasmybei – fikcija ar viziją kažko, ko mes ir patys nebeprisimename? Būvimo žmogumi?

Ne paslaptis, A. Kamiu laikomas egzistencializmo atstovu literatūroje, todėl neveltui pagrindinės šios pasaulėžiūros mintys taupiai sutelpa “Svetimo“ veikėjuje Merso: mes visi esame vieniši absurdo pilname pasaulyje; kasdien mes kaip Sizifai ridename akmenį, kuris vėliau vėl nurieda žemyn; gyvenimo pabaigoje mūsų visų laukia mirtis, todėl “Who cares?“. Iš tikrųjų, Merso mama numirė – koks skirtumas, kada, vis vien ji jau nebegyva. Ir koks skirtumas, ar prie jos visą naktį sėdėsi, jos tai neprikels…Jei Mari nori vestuvių, liuks, svarbu, kad ji būtų laiminga. Merso abejingumas gąsdina – jei būtų kuriamas filmas, jis turėtų būti panašus į zombį.

Egzistencializmas teigia ir žmogaus atsakomybę už save patį: jei aš “prisidirbau“, aš ir atsakysiu. Taip atsitiko ir Merso – patekęs į kalėjimą, jis stoišką kenčia vienatvę. Supranta, jog vienintelis prasmingas dalykas gyvenime buvo Mari – ir viską vėl už tai atiduotų, už vieną prisilietimą prie savo moters. Romano kulminacija pavadinčiau Merso atsivėrimą kunigui – belaukiant bausmės pagrindinį veikėją kasdien pradeda lankyti kapelionas, norintis Merso parodyti Dievą, jo gailestingumą ir pan. Va čia prasideda linksmybės – po eilinio įkalbinėjimo pasimelsti ir įsileisti Viešpatį, kapelionas yra gražiai “suvartomas“, bet taip taikliai, jog net pats nutyla…tada kapelionas užjaučiančiai pareiškia, jog pasimels už jį. Merso įsiunta, šoka prie kunigo ir pasako viską, kas jame susikaupė – čia ir yra egzistencialismo esmė, tikslios citatos, kaip turėtumėm suvokti šį pasaulį turbūt Kamiu akimis?..Galų gale Merso išsikrauna, susitaiko su visu šiuo absurdu ir toliau jau ramus dėl savo ateities, laukia egzekucijos.

Romanas, nors telpantis į 67 psl., jį perskaičius priverčia žiūrėti į sieną ir susimąstyti, kaip sako filosofai, apie tai, ką mes esame sutarę vadinti pasauliu. Arba, kaip rašo anekdotai feisbuke (negi filosofija mus pasieks per TV ar knygas – absurdas!):

Kasininkas: Ar jums reikia maišelio?
Pirkėjas: Ar mums išvis šiame pasaulyje ko nors reikia?

Galima pažodžiui cituoti pusę knygos, bet labiausiai įsiminė:

Apie susitaikymą: “Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas“.

Apie pasirinkimo laisvę: “Aš gyvenu taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to?“.

Apie pasaulio absurdiškumą: “Visi – išrinktieji. Visi, visi – išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas.“

Apie orumą (?): “Stovėdama ties mirties slenksčiu, mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo. Niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti.“

2016 01 14:

Turinys: 10/10

Gylis: 10/10

Eiga: 8/10

Menas: 10/10

Ech…: 9/10

9,4

 

Kitas toje pačioje knygoje esantis romanas – “Krytis“, arba kaip verčiama kitaip – “Nuopolis“.

Pasakojama apie advokato Klamanso moralinį atsivertimą, visą tai pateikiama kaip monologas, tarsi advokatas kalbasi su nepažįstamuoju. Pati istorija nėra išskirtinė – garsus patyręs advokatas save pradeda suprasti kaip veidmainį apgaviką. Monologu metu perteikiamas tarsi jo atsivėrimas, palaipsniui nagrinėjant kaltės, išdidumo, melo anatomiją.

Tiesą sakant, man šis romanas nepatiko – tiek savo nuobodžia forma, tiek mintimis. Skaičiau, nes tai knygos dalis. Taip, suprantama, pačioje knygos pabaigoje viskas išsamiai paaiškinta, bet sutikite ar ne, “Krytis“ yra visiškai nuobodus.

2016 01 14:

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 8/10

Ech…: 6/10

7