S. King “Gyvūnėlių kapinės“ (1983)

untitled

Tai mano antroji S. King’o perskaityta knyga, po “Žaliosios mylios“ – galiu užtikrinti, tikrai ne paskutinė.

Kaip gaila, kad anksčiau nebuvau atradęs siaubo romanų ir apskritai į fantastiką žiūrėjau kiek iš aukšto – S. King tikrai yra siaubo meistras, ir tai jaučiasi kiekviename romano skyrelyje.

“Gyvūnėlių kapinės“ – tikras “siaubiakas“. Kalbant apie veiksmą, į mažą Ladlou miestelį iš Čikagos atvyksta gyventi daktaras Luisas Kridas su savo šeima, žmona Reičele, dukterimi Ele, sūnumi Geidžu ir, aišku, katinu Čerču. Gražus namas ramiame miestelyje, patogus ir lengvas darbas, mylinti žmona, graži šeima – ko galima norėti daugiau? Viskas pasikeičia, viskas griūna, kai žūsta visų taip mylėtas katinas. Jį nutrenkia didžiulis sunkvežimis, nes Kridų namas stovi prie pat triukšmingo kelio. Nežinodamas ką daryti, Luisas kreipiasi pagalbos į kaimyną Džadą. Šis papasakoja apie stebuklingą vietą už šalia Krido sklypo esančių gyvūnų kapinių – esą, ten yra senovinės indėnų kapinės, turinčios stebuklingų galių, galintys prikelti mirusius. Po eilės nuotykių katinas Čerčas yra prikeliamas, įvyksta stebuklas, šeima net nesužino apie katino nelaimę…

Po kurio laiko, vėl per eismo įvykį, žūsta sūnus Geidžas, jį irgi partrenkia fūra. Luisas, jau turintis magiškos patirties, varginamas sielvarto, nusprendžia…pabandyti prikelti iš numirusių ir sūnų. Kaip viskas baigiasi nepasakosiu, tik faktas lieka faktu: “Gyvūnų kapinės“ – meistriškas siaubo romanas, pasakojantis apie kritines žmogaus būsenas, esant neeiliniams išgyvenimams; kalbama ir apie mirties paslaptį, baimės psichologiją bei anatomiją. Tai lyg ir “tamsus“ helloween‘o romanas, toks iš black zomby death serijos. Tai kartu tobula medžiaga filmui – tas po 6 metų ir buvo padaryta, tačiau filmas tikrai nusileidžia knygai…tiesiog šiek tiek drąsos ir mėgaujamės.

untitled2 untitled3

Įstrigo:

apie mirtį: “Mirtis – tai mįslė, laidotuvės – paslaptis“.

Apie vyrų prigimtį: “Vyro širdies žemė akmenuota. Vyras augina, ką gali…ir saugo tai.“

Apie prasmę: “…nes būties esmė ne karai ir ne seksas, bet varginanti, garbinga, beviltiška kova su Ožu Didžiuoju ir Baišiuoju“ (pagal kontekstą, su mirtimi).

Apie susitaikymą su praeitimi: “Praeitis tai kažkas, ką reikia pagauti, pastverti ir vėl paleisti“.

Apie nepasitikėjimą: “Aš neklausiu, prisikėlė Lozorius iš kapo ar ne. Aš tik noriu pamatyti mirties liudijimo originalą“.

 

2015 08 19:

Turinys: 8/10

Gylis: 8/10

Eiga: 9/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,8

St. King “Žalioji mylia“ (1996)

2                 1                   3

Tikriausiai daugeliui teko matyti tikrai kietą filmą “Žalioji mylia“ (ar “Žalia mylia“), su T. Hanks’u ir afroamerikiečiu (amžiną atilsį jam) M. C. Duncan’u. Geras filmas, teisingos 4 “Oskaro“ nominacijos jam, ir, deja, nė vieno laimėto. Na, užtat yra 15 kitų iškovotų trofėjų…Kalbant apie knygą, ji irgi buvo pretendentė į  Bramo Stokerio apdovanojimą, ir…laimėjo.

Knyga dar išskirtinė ir tuo, kad yra tarsi sudėta iš mažų knygelių. Pratarmėse išsamiai aprašoma, kaip St. King’ui leidėjai pasiūlo leisti naują veikalą dalimis, taip, kaip savo laiku darydavo Č. Dikensas. Kaip supratau, St. King’as “Žaliąją mylią“ leido žurnale (ar laikraštyje), todėl JAV visa istorija buvo padalinta ir taip pateikta skaitytojui. Tarkim, kas mėnesį po skyrelį. Gi ši knyga ir sudėta iš visų tų dalių, yra keletas įžangų, autoriaus ir vertėjų, pabaigoj irgi tariamas žodis, taip bandant viską sujungti…ir tai nepavyksta, nes kiekviena sekanti dalis kažkiek atkartoja buvusią prieš tai. Plius skaitant tikrai tarsi matai anksčiau matyto filmo vaizdus, ir įsivaizduoji T. Hanks’ą ar dičkį Duncan’ą. Aš noriu pasakyti, kad knyga tarsi sukurta scenarijui, ir tikrai kietam!

Gaila, kad tais 1999 – aisiais metais kaip niekad daug buvo užderėję gerų scenarijų ir filmų (laimėjo tą auksinį reikalą už geriausiai adaptuotą scenarijų tai “Sidro namų taisyklės“ pagal J. Irwing, o kitose kategorijose “Žalioji mylia“ varžėsi su tokiais šedevrais kaip “Amerikietiškos grožybės“, tuo  pačiu filmu “Sidro namų taisyklės“, o kur dar “Šeštasis pojūtis“, “Talentingasis misteris Riplis“, “Matrica“, “Kovos klubas“ ir daug kitų), asmeniškai manau, jei ši knyga į ekranus būtų buvusi perkelta metais anksčiau ar vėliau, tai būtų awesome. Tikrai nenustebčiau, jei vien per imdb.com reitingus 1999 – ieji metai (kurių “vaisiai“ buvo vertinami per 2000 – ųjų metų “Oskarų“ apdovanojimus) būtų paskelbti vieni iš produktyviausių…Ką aš noriu tuo visu pezėjimu pasakyti – ogi tai, kad filmas pagal šią knygą yra tobulas.

6

Aptariant viską smulkiau, didelė dalis knygos į ekranus perkelta yra gana tiksliai. Taip, “Žalioji mylia“ pasakoja apie ne tiek jau tolimus tarpukario JAV laikus, būtent 1932 – uosius metus, kai šalį kamavo Didžioji depresija. Veiksmas vyksta valstijos kalėjime Kould Mauntine. Čia kalinami ne tik įprasti kaliniai, bet ir mirtininkai. Jie čia atvyksta iš visos valstijos, kurį laiką dar pabūna, kol galų gale, pagal teisėjo nuosprendį, jiems čia pat yra įvykdoma mirties bausmė, kaip rašoma, atsisėda “Senajai Žiežirbai ant kelių“ (atsisėda į elektros kėdę). Romano pavadinimas – “Žalioji mylia“ – kilęs dėl plataus koridoriaus, vedančio link elektros kėdės, linoleumo spalvos. Ši apibūdinama kaip suvargusių laimų spalvos, todėl jei kituose kalėjimuose tai yra vadinama paskutiniąja mylia, Kould Mauntine – žaliąja.

Manau, nėra tokių, kurie nebūtų matę filmo pagal šią knygą, todėl tingiu pasakoti viską smulkiai. Jei trumpai, į mirtininkų kamerą vieną dieną patenka stambus juodaodis, Džonas Kofis, kurio “pavardė skamba taip pat kaip ir gėrimas, tik kitaip rašom“ (ang. coffee – kava, Coffey – kalinio pavardė). Nukrypstant į lankas, angliškas sutrumpinimas yra JC, toks pat kaip ir Jesus Chris, manau, visi supranta, ką tai reiškia…pasirodo, tai ne atsitiktinumas, S. Kingas specialiai taip sugalvojo, pagerbdamas tokį William Faulkner (Viljamas Folkneris), kurio veikale taip pat yra atitikmuo Jėzui (toks Džo Kalėda, angl. Joe Christmas).

Anyway, Džonas Kofis yra kaltinamas dėl dviejų mažamečių baltaodžių mergaičių išprievartavimo ir nužudymo. Romanas pasakoja apie kalėjimo prižiūrėtojo, tokio Polo Edžkoumo, užsimezgusią draugystę su nuteistuoju, ir, aišku, tragišką draugystės baigtį. Pasakojama ir apie Mylioje apsigyvenusią mistinę pelę, tokį poną Džinglą, kuris susidraugavo su mirtininku Delakrua. O kur dar kiti spalvingi personažai, kitas kalėjimo prižiūrėtojas puošeiva niekšas Persis, kalėjimo viršininkas Muras, kiti mirtininkai…Viskas pasakojama kaip Polo, dabar jau gyvenančio senjorų pensionate, prisiminimai. Yra ir fantastikos, tragedijos trupinėlių, bet manau, romano esmė yra kita, aptariama pratarmėje: “Aš spėliojau, kaip turėtų jaustis žmogus, eidamas tuos paskutinius keturiasdešimt jardų iki elektros kėdės ir žinodamas, kad ten mirs. Kaip turėtų jaustis žmogus, kuris privalo pririšti pasmerktąjį…arba įjungti srovę? Ką toks darbas atima iš žmogaus? Arba, dar klaikiau, ką jis duoda?“.

7 5

Kitaip tariant, perfrazuojant vieną asmenį, “Čia nereikia galvoti, čia reikia imti ir skaityti“.

 

Nepamirštama:

Apie patirtį: “Žmogžudžius visada atpažinsi, net jeigu jie gyvenimo pabaigoje tampa apsnūdusio mažo miestelio bibliotekininkėmis.“

Apie mirties bausmę: “Tai, kas glūdi pasmerktųjų viduje išsilaisvina, persiduoda kitam, o mums belieka sunaikinti lukštą, kuris ir taip yra negyvas“.

Apie žmogaus prigimtį: “Žinote, žmogžudžiai iš tiesų sujaudina, nes nematai jų blogiausioje šviesoje, kai jie tarsi demonai kalvėje kala savo siaubus“.

Apie vyrus: “Dažniausiai vyro burna pridaro daugiau bėdos nei jo pimpalas“.

Apie žmones užribyje: “Tai buvo gilus užkampis, kur vyrai sekmadienio rytais sugebėdavo pagauti gyvates, o vakarais geidulingam glėby suguldavo su savo dukromis. Aš pažinojau šias šeimas; dauguma iš jų retsykiais atsiųsdavo Žiežirbai (elektros kėdei) maisto“.

Stiprūs žodžiai: “-Nesu tavo motina,-<> Tačiau jei ja būčiau, pakelčiau savo sijoną ir apmyžčiau tave iš tų pačių įsčių, iš kurių pagimdžiau“.

Apie prisitaikymą: “Pasaulis sukasi, ir tiek. Gali tik laikytis ir suktis kartu su juo arba atsistoti ir priešintis – tada būsi nusviestas“.

Juokelis: “ – Tikras komediantas (Vartonas). Jis pasakė Rolfui Vetermarkui, kad valgė braškių uogienę iš jo žmonos apželtukės. – Ką pasakė Rolfas? – Kad jis nevedęs. Sakė, kad tikriausiai Vartonas turėjo omenyje savo motiną“.

Apie vieną nuteistąjį: “Ir po to jis kažką tyliai, tartum pro sapnus pasakė. <> – Jos vis dar čia. Jo (kuriam buvo įvykdyta egzekucija) kūno dalelės vis dar čia. Aš girdžiu, kaip jos klykia.“

Apie gyvenimą, kuris panašus į egzekucijos laukimą: “Visiems mums lemta mirti, žinau, jog čia nėra jokių išimčių, tačiau kartais, ak, Viešpatie, Žalioji mylia būna tokia ilga.“

2015 03 24:

Turinys: 10

Gylis: 8

Eiga: 8

Menas: 8

Ech…: 10

8,8