Nick Lane “Gyvybės evoliucija“ (2013)

untitled

Dar viena, ir ne paskutinė, perskaityta knyga iš Lietuvos mokslo akademijos tinklapio – ten yra dvylika šaunių knygelių, kurių dvi jau įveikiau. Žadu skaityti ir toliau, nes juk už dyką! O rimčiau, ten patalpintos vienos iš kiečiausių savo srityje pastaruoju metu išleistų knygų, todėl verta siųstis ir suryti viską!

“Gyvybės evoliucija“ savo tematika panaši į prieš tai skaitytą “Raudonoji karalienė: lytis ir žmogaus prigimties evoliucija“. Tik va Ridley’s rašė daugiau apie žmogaus prigimtį, kodėl mes būtent tokie, ir panašiai; ten daugiau nagrinėjama ir psichologija, sociologija. Šioje knygoje – priešingai – daugiau pasakojama apie konkrečius evoliucijos metu atsiradusius, kaip sakoma aprašyme, “gamtos kūrinius“, nagrinėjama, kaip jie išsivystė, aišku, pateikiant visas įmanomas įžvalgas, šaltinius. Išties kruopštus darbas!

untitled3

Visa knyga suskirstyta į dešimt skyrių, kiekvienas pasakoja apie tam tikrą evoliucijos “išradimą“, yra ir įžanga, epilogas. Pats autorius iš pradžių tarsi teisinasi, jog galėjo dar aprašyti tą, o ne aną, bet anas objektas nėra toks svarbus, ir pan. Manau, labai norint, būtų buvę “prigriebta“ dar kokie penki skyreliai.

untitled2

Pradedama nuo esmės – pirmas skyrius vadinasi “Gyvybės kilmė“. Vėliau pasakojama apie DNR atsiradimą, fotosintezės kilmę, kaip atsirado sudėtingos ląstelės, kodėl tokie svarbūs mums yra lytiniai santykiai, kaip išsivystė judėjimas, rega, šiltas kraujas, baigiama sąmone ir, galiausiai, mirtimi. Kaip ir minėjau, šie skyriai atsirado autoriaus nuožiūra – jau pradžioje teigiama, kad, pavyzdžiui, virškinimas irgi vos ne toks pat svarbus kaip judėjimas, bet būtent raumenų išsivystymas autoriui pasirodė svarbesnis nei žarnų. Negali pasiginčyti! Autorius ir pats akcentuoja, kad rinkosi pagal savo kriterijus – naujas gamtos išradimas turėtų iš pagrindų pakeisti pasaulį; jis turi turėti reikšmingą įtaką šiais laikais; kiekvienas išradimas turėtų būti tiesioginė evoliucijos per natūraliąją atranką pasekmė. O paskutinis kriterijus dar keistesnis – “kokiu nors būdu išradimas turi būti įspūdingas“. Nujo, kriterijai galingi….

Trumpai apie kiekvieną skyrelį, tiksliau, kas įstrigo (ir ką norėčiau užsirašyti, kol nepamiršau). Pradedant nuo gyvybės atsiradimo, nuo pat mokyklos laikų įsivaizdavau, kad pirminė sudėtinga molekulė atsirado toje vadinamoje “pirmykštėje sriuboje“ –  įvairiomis, bet paprastomis molekulėmis prifarširuotoje baloje, kurią gerai pakrato, pavyzdžiui, žaibo išlydis. Nė velnio! Pirmame skyriuje argumentuotai pasakojama, kad tokiu būdu gal ir gali atsirasti keli pradiniai baltymų fragmentai, bet tik tiek: “Paimkite didelę sterilizuotą sriubos (ar žemės riešutų sviesto) skardinę ir palikite keliems milijonams metų. Ar atsiras gyvybė? Ne. Kodėl? Todėl, kad paliktas turinys tik suirs“. Išvada: tai neįmanoma termodinamiškai. Taigi, gyvybė neišplaukė iš minėtos molekulių sriubos…

Kai kurie mokslo korifėjai, tokie, kaip DNR atradęs Krikas, teigia, kad gyvybė atkeliavo iš…kosmoso:

“Dažniausias argumentas, kodėl paaiškinimo ieškoma kitur Visatoje, yra laikas: Žemėje nepraėjo pakankamai laiko, kad galėtų evoliucionuoti tokia pribloškiamai sudėtinga gyvybė.“

Aišku, knygoje pateikiamos kitos nuomonės, kurios gana įtikinančiai, argumentuotai teigia, jog “noriu parodyti, kad gyvybės atsiradimas nėra didžiulė paslaptis, kaip kartais parodoma: gyvybė turbūt neišvengiamai atsiranda sukantis Žemės rutuliui.“

Pasirodo, pačios pirmosios organinės molekulės tikriausiai atsirado…vandenyno gelmėse. Ir ne bet kur, o ten, kur iš žemės gelmių kyla hidroterminės, šiltos versmės, vadinamos “juodaisiais rūkaliais“: Šios versmės nėra vulkaninės, ir, joms susidarant, magma nedalyvauja. Jos susidaro naujoms uolienoms reaguojant su jūros vandeniu.“ Versmėje susidaro palankios sąlygos – čia yra reikalingų donorinių vandenilio jonų, anglies dioksido, azoto, natūraliai yra korėtos struktūros, galinčios sulaikyti vienoje vietoje susidarančias naujas medžiagas. Ne veltui minimas ir Krebso ciklas – biocheminis žiedinis – ciklinis modelis, parodantis, kaip iš paprastų medžiagų gali susidaryti sudėtingos, kad ir RNR ar DNR. Nice! Nežinojau, kad minėtas modelis būdingas beveik visiems gyviems Žemės organizmams – tai parodo, kad gyvybės kilmė, nuo pačių neseniausių laikų, biochemiškai yra bendra. Bet kokiu atveju, dar reikia energijos, vaidinamos ATP, kuri irgi gali susikurti giliai giliai, po vandeniu, esant palankioms sąlygoms (ir chemoosmozės, taip pat būdingos visai gyvybei, dėka, ATP gali būti kaupiamos), …Beje, juokelis apie biochemiją:

“Kai kitą kartą atsidarysite prarūgusio (actu virtusio) vyno butelį, pagalvokite, kokios bakterijos veikia butelyje ir sukuria šalutinį produktą, kuris yra toks pat senas, kaip ir gyvybė ir labiau nusipelnęs pagarbos, nei puikiausias vynas.“

Anyway, pirmo skyriaus išvados: “Tai nupiešia nepaprastą paskutinio visos Žemės gyvybės bendrojo protėvio paveikslą.<>Protėvis buvo ne laisva ląstelė, o uolėtas mineralinių ląstelių labirintas, išklotas katalizuojančiomis sienelėmis, susidedančiomis iš geležies, sieros ir nikelio, ir pakrautas energija dėl natūralaus protonų gradiento. Pirmoji gyvybės forma buvo koryta uoliena, iš kurios susidarė sudedamosios molekulės ir energija, o galiausiai – baltymai ir pati DNR.“

images

Sekantis skyrius – DNR. Čia taip pat nemažai informacijos apie šio stebuklo atradimo istoriją, pačią DNR sandarą, aminorūgščių kodavimą. Atskiras klausimas – “baltymai negali evoliucionuoti be DNR, o DNR negali evoliucionuoti be baltymų. Jei nė vienas negali evoliucionuoti be kito, negali prasidėti natūralioji atranka.“

“Tada devintojo dešimtmečio viduryje buvo padarytas įspūdingas atradimas, kad RNR veikia kaip katalizatorius. RNR retai kada suformuoja dvigubą spiralę, o dažniau sudaro mažesnes sudėtingų formų molekules, kurios panaudojamos katalizei. Taigi, RNR nutraukia uždarą ratą.“ Toliau teoriškai nagrinėjama, kaip ir iš ko susidarė RNR:

“Gyvybės kode iš tiesų yra dėsningumų, bylojančių apie cheminių reakcijų ir natūraliosios atrankos veikimą. Terminės vandenyno gelmių versmių srovės iš tiesų kaupia nukleotidus, RNR bei DNR ir mineralines ląsteles paverčia idealiu RNR pasauliu. Archėjos ir bakterijos tikrai labai skiriasi, ir to negalima paaiškinti kokiais nors gamtos triukais – vadinasi, gyvybė prasidėjo nuo retroviruso gyvenimo ciklo.“

imagesq45ljryb

Trečias skyrius – “Fotosintezė“. Ši tema man pasirodė išties kosmosas, nes ir mokyklos žinios apie tai, kaip Saulės spindulys kažką kažkur paveikia, ir atsiranda energija, atrodė juokingos. Fotosintezė svarbi ir tuo, kad gamina deguonį – be jo tikrai daug ko Žemėje nebūtų. Kelios žinutės: “ Mitybos grandinės ekonomija reiškia, kad plėšrūnai gali veikti deguonies prisotintame pasaulyje, bet plėšrumas kaip gyvenimo būdas be deguonies neapsimoka.

“Deguonis taip pat padeda „statyti“ organizmus. Baltymas, suteikiantis gyvūnams tamprią jėgą, yra kolagenas. <> Kolageną sudaro neįprasti „statybiniai blokai“, kuriems reikalingas laisvasis deguonis, kad susidarytų kovalentinis gretimų baltymų skaidulų ryšys, teikiantis visai sandarai didelį tempiamąjį stiprį.“

“Taigi, be deguonies nebūtų didelių gyvūnų ar augalų, plėšrūnų, mėlyno dangaus, greičiausiai ir vandenynų – ko gero, vien tik dulkės ir bakterijos. Be abejo, deguonis yra pats vertingiausias šalutinis produktas, kokį tik galima įsivaizduoti. Tačiau jis ne tik yra šalutinis, bet ir mažai tikėtinas produktas. Visai įmanoma, kad fotosintezė galėjo atsirasti Žemėje, Marse ar bet kur kitur Visatoje, visiškai negamindama laisvojo deguonies. Tokiu atveju bet kokia gyvybė beveik neabejotinai apsiribotų bakterijų lygio sudėtingumu, ir liktume vienintelės sąmoningos būtybės bakterijų visatoje. “

“Viena priežasčių, kodėl deguonis galėjo niekuomet nesusikaupti ore, yra kvėpavimas. Fotosintezė ir kvėpavimas yra lygūs ir priešingi procesai. Trumpai tariant, fotosintezė gamina organines molekules iš 2 paprastų molekulių – anglies dioksido ir vandens, naudodama saulės šviesą kaip energijos šaltinį. Kvėpavimas yra atvirkštinis procesas. Degindami organines molekules (maistą), išskiriame anglies dioksidą ir vandenį atgal į orą, o išskirta energija palaiko mūsų gyvybę. Visa mūsų energija – tai saulės šviesos spindulys, įkalintas maiste ir iš jo išlaisvintas.“

“Tai patvirtina vandenynai  – net smarkiausios audros ir bangų mūša į uolas vandens nesuskaido į sudedamuosius atomus. Vanduo yra ir labiausiai paplitusi, ir sunkiausiai pasiekiama žaliava mūsų planetoje. Šiuolaikinis jūreivis gali sukti galvą, kaip būtų galima varyti laivą vandeniu ir trupučiu saulės šviesos. Jis turėtų to pasiklausti žalių maurų, plūduriuojančių ant bangų. “

What you must now: “Fotosintezėje 2 fotosistemos (I ir II) yra dviejuose apatiniuose N raidės taškuose. Šviesos spindulys pasiekia I fotosistemą ir elektroną pakelia į aukštesnį energijos lygį. Tada šio elektrono energija leidžiasi žemyn nedideliais molekuliniais laipteliais, o tai sukuria energiją, reikalingą susidaryti ATP. Nusileidęs atgal į žemos energijos lygį, elektronas pasiekia II fotosistemą, kur kitas fotonas jį vėl pakelia į aukštesnį energijos lygį. Iš šio taško pirmame cukraus gamybos cikle elektronas paverčiamas anglies dioksidu.“

Apie pačių fotosistemų atsiradimą: “Nežinia, ar pirminis vandens skaidymo kompleksas buvo paprasčiausias mineralo gabalėlis, įsiterpęs į II fotosistemą. Galbūt mangano atomai, oksiduoti ultravioletinės spinduliuotės, prisirišo prie deguonies tinklelio ir vietoje išaugo į mažytį kristalą.  Galbūt chlorofilo ar baltymų dalelių artumas šį telkinį šiek tiek iškreipė – jo funkciją optimizavo. Nepaisant telkinio kilmės, jis atrodo labai atsitiktinis. Jis per daug artimas mineralinei sandarai, kad būtų biologinis produktas. Kaip ir kai kurie kiti metalų telkiniai, randami fermentuose, jis beveik neabejotinai atsirado sąlygomis, egzistavusiomis prieš milijardus metų hidroterminėse versmėse. Brangiausią iš visų brangakmenių – šį metalo telkinį – apsupo baltymai ir amžinai išsaugojo melsvabakteres.“

“Skatinamas nuolatinės mangano oksidacijos ultravioletinės spinduliuotės, vandens skaidymas iš pradžių buvo lėtas. Tačiau, telkiniui prisijungus prie chlorofilo, elektronai turėjo plūste plūsti. Chlorofilui prisitaikius prie savo paskirties, procesas pagreitėjo – įsiurbiamas vanduo, išskaidomas, elektronai išplėšiami, deguonis išmetamas. Silpna srovelė virto potvyniu. Gyvybę nešantis elektronų, gautų iš vandens, srautas yra visos Žemės gyvybės energijos pagrindas.

images6lyq0eth

Ketvirtas skyrius – “Sudėtinga ląstelė“. Pagrindinis klausimas – kaip ir kodėl vienos ląstelės virto sudėtingomis, vėliau sudarė organus, organizmus, o kitos – taip ir liko vienišomis (turima omenyje, bakterijas). Pasirodo, kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu, vienų organizmų praryti kiti “draugai“ juose išgyveno, prisitaikė prie tokios savo padėties, taip pamažu tapdami mitochondrijomis (ląstelės “elektrinėmis“) arba chloroplastais (gaudančiais Saulės energiją; tai “prarytos“ senovinės melsvabakterės). Tiriant eukariotų ir prikariotų genetinius skirtumus, buvo atrasta, jog lygiai taip pat svarbios yra ir archėjos – senos šios Žemės gyventojos, kurios labai skiriasi nuo bakterijų, daug kuo panašesnės į mūsų ląsteles. Apie sudėtingų ląstelių istoriją:

“Pagrindinė mintis ta, kad eukariotinės ląstelės protėvis pamažu sukaupė visas šiuolaikinės eukariotinės ląstelės savybes, įskaitant branduolį, lytinius santykius, ląstelės skeletą ir, svarbiausia, fagocitozę, t. y. gebėjimą praryti kitas ląsteles, keičiant formą, jas apsupant ir suvirškinant. “

“Jei tai tiesa, primityviojo fagocito be mitochondrijų niekada nebuvo, nes fagocitozė be mitochondrijų neįmanoma. Eukariotinė ląstelė atsirado iš 2 prokariotinių ląstelių sąjungos. Ši sąjunga palengvino energijos apribojimus, dėl kurių bakterijos visuomet išliko bakterijomis. Sumažėjus apribojimų, pirmą kartą tapo įmanomas naujas gyvenimo būdas – fagocitozė. Eukariotinė ląstelė evoliucionavo dėl to, kad 2 prokariotų sąjunga, kur vienas patenka į kito vidų, yra retas reiškinys – išties lemtingas susidūrimas.“

Įdomi ir branduolio eukariotuose kilmė – pasirodo, branduolys atsirado, kažkuriuo evoliucijos laikotarpiu  ląstelei neapsikentus ir izoliavus visą genetinę informaciją, kurios buvo prisikaupę ir su kuria nebesugebėdavo susitvarkyti.

“Žinoma, didelės bakterijų populiacijos išbandė visus galimus būdus, bet amžinai liko bakterijomis, kurioms trukdė jų nesugebėjimas didinti savo dydžio ir energijos tuo pat metu. Tik retas ir laimingas atsitikimas – dviejų prokariotų bendradarbiavimas ir vieno patekimas į kito vidų, – nutraukė uždarą ratą. Atsitiktinumas. Nauja chimerinė ląstelė susidūrė su daugybe problemų, bet gavo ir didelę laisvę – didėti, nemokant luošinamos duoklės energija, laisvę tapti fagocitu ir išsiveržti iš užburto bakterijų rato. Susidūrus su šokinėjančiųjų genų protrū- kiu, atsitiktinis sprendimas galėjo duoti pradžią ne tik ląstelės branduolio susidarymui, bet ir polinkiui kaupti DNR ir ją rekombinuoti, kuriant begalinius mūsų pasaulio stebuklus. Dar vienas atsitiktinumas.“

Penktas skyrius – “Lytiniai santykiai“. Čia smulkiai supažindinama, kodėl tokie santykiai reikalingi, ką jie duoda gero, kaip išsivystė:

“Trumpai tariant, lytiniai santykiai žongliruoja genais ir sudaro naujas jų kombinacijas, kurių anksčiau niekada nebuvo. Tai vyksta sistemiškai visame genome. Tai tas pats, kas sumaišyti kortų malką, suardant ankstesnes kombinacijas, kad visi žaidėjai gautų statistiškai vienodas kortas.“

“R. Fišeris teigia: lytiniai santykiai naudingi tuo, kad naujos to paties individo mutacijos gali būti sujungtos beveik iškart, todėl natūralioji atranka turi galimybę išbandyti individo prisitaikymą su abiem mutacijomis. Jei dėl naujų mutacijų prisitaikymas iš tiesų pagerėja, lytiniai santykiai joms padeda greičiau paplisti visoje populiacijoje, pagerinant organizmų prisitaikymą ir paspartinant evoliuciją“. “Lytiniai santykiai populiacijoms naudingi tuo, kad sudaro palankius genų derinius ir pašalina nepalankius“.

O kodėl mes nesiklonuojame? Juk tai būtų daug patogiau? “Dž. K. Viljamas nukreipė dėmesį nuo genų į aplinką, tiksliau – į ekologiją. Jis paklausė: kodėl yra gerai skirtis nuo tėvų? Tai galėtų būti svarbu, jei aplinka būtų kintanti, arba jei organizmai užimtų naujas teritorijas, plėstų savo nišą, išsisklaidytų ar migruotų. Jis padarė išvadą: daugintis klonuojantis – tai tas pat, kas nusipirkti 100 vienodų loterijos bilietų. Geriau nusipirkti 50 bilietų su skirtingais skaičiais – būtent tokį sprendimą siūlo lytiniai santykiai.“

Lytiniai santykiai apsaugo nuo parazitų? “Kodėl reikia skirtis nuo tėvų? Todėl, kad, net mums gimstant, tėvus, ko gero, iš vidaus ėda parazitai, kartais ir tiesiogine prasme.“ “Lytiniai santykiai naudingi, nes parazitai greitai evoliucionuoja. Jie gyvena trumpai ir vis didėjančiomis populiacijomis. Jie ilgai netrunka prie šeimininko prisitaikyti molekuliniu lygmeniu – baltymas prie baltymo, genas prie geno. Jei tai nepavyksta, jie žūsta, o jei pasiseka – gali augti ir daugintis.“

Dar vienas skyrius – “Judėjimas“. Šiame skyriuje beveik visas dėmesys skiriamas pagrindiniam judėjimo “kaltininkui“ – raumenims: “Visų šių naujovių esmė – vienintelis išradimas, leidęs visoms joms įvykti, – tai raumenys.“ “Šie mechanizmai cheminę energiją paverčia mechanine jėga – tai toks pats nuostabus dalykas, kaip Leonardo* išradimai.“

Apie raumenų kilmę: “Mūsų pačių griaučių raumenų baltymai kur kas artimesni miozinui, aptinkamam skrydžio raumenyse tų musių, kurios erzina mus, zvimbdamos aplink galvą, negu miozinui, aptinkamam mūsų pačių sfnkteriuose, sustingstančiuose, kai mums bloga.“

“Taigi ir neruožuoteji, ir ruožuotieji raumenys susitraukia pagal panašią aktino ir miozino sąveikos sistemą, tačiau kiekviena šių raumenų grupė savarankiškai išsivystė iš bendrojo protėvio, turėjusio abiejų tipų ląstelių. Šis bendrasis protėvis turi būti vienas iš pačių seniausių gyvūnų, menančių dar tuos laikus, kai nebuvo medūzų.“ “Iššūkį šiai bendru sutarimu patvirtintai išminčiai metė biocheminiai duomenys, iš kurių išaiškėjo, kad aktino gali būti viename iš organizmų, visiškai neturinčių raumenų – alaus mielėse.“ “Tos pačios gijos, kurios suteikia jėgą mūsų raumenims, ją duoda ir mikroskopiniam visų sudėtingų ląstelių pasauliui.“

images2

Septintas skyrius – “Rega“. Tai išties įdomus skyrius, kuriame smulkiai pasakojama, kaip atsirado akys. “Ar toks sudėtingas ir tobulas dalykas gali išsivystyti savaime? Skeptikai klausė: „Kam tiktų pusė akies?“ Natūralioji atranka skatina milijonus mažų žingsnelių, iš kurių kiekvienas privalo būti kiek tobulesnis už ankstesnį, o „pusiau pagaminta“ sistema iš pasaulio negailestingai šalinama.“ “Žmogaus tinklainė sunaudoja (1 g) netgi daugiau deguonies nei smegenys – ji yra labiausiai energijos imlus kūno organas, tad galima teigti, kad tokia sandara itin svarbi. “

“Dėl priežasčių, kurios galėjo būti ne daugiau kaip atsitiktinumas, stuburiniai ir bestuburiai šiems tikslams pasirinko priešingų tipų ląsteles – taigi akys išsivystė iš dviejų skirtingų audinių grupių, kurios lėmė embrioninius panašių akių, pavyzdžiui, aštuonkojo ir žmogaus, skirtumus. Pirmoji „stotelė “ pakeliui į visavertę akį buvo plika tinklainė – šviesai jautrių ląstelių plokštelė, kurią sudaro vienas ar kitas šviesai jautrių ląstelių tipas, atsižvelgiant į kilmę.

“Kai kurie organizmai vis dar išsaugojo paprasčiausią plokščią atvirą tinklainę, o kitiems ji perėjo į akiduobes, galinčias mesti šešėlį ir padėti suvokti, iš kur sklinda šviesa. Šioms „duobėms“ gilėjant, teko priimti jautrumo ir skyros kompromisą – tai reiškė, kad bet kokios formos lęšiukas tapo geresniu pasirinkimu, nei lęšiuko nebuvimas. Lęšiukas išsivystė iš įvairiausių prieinamų bei šiam tikslui pasitelktų medžiagų, pradedant mineralais ir baigiant fermentais.“

“Dar labiau netikėta, kad maurakuliuose aptinkamas rodopsinas, atrodo, buvo visų gyvūnų opsinų protėvis. Tą vietą, kurioje retinolis jungiasi su baltymais, sudaro dalys, beveik visiškai tapačios ir stuburinių, ir bestuburių opsinams – iš tikrųjų tai yra jų mišinys.“

Dar vienas skyrius, nelabai įdomus, yra “Šiltas kraujas“. Čia nagrinėjama, kaip ir kodėl atsirado šiltakraujai gyvūnai, kaip keitėsi medžiagų apykaita, kodėl naudinga būti šiltakrauju? Galų gale, kokie galėjo būti dinozaurai?

“Taigi šilto kraujo kaina labai aukšta. Jis reiškia trumpą gyvenimą, praleistą nuolat maitinantis pavojaus akivaizdoje. Jis mažina populiaciją ir palikuonių skaičių – už šiuos 2 veiksnius turėtų būti negailestingai baudžiama natūraliosios atrankos. Tačiau dėl to sugebame keltis naktį ir pakęsti šaltį. Atrodo, tai „menkas biznis“, ypač jei vis tiek einame miegoti. Tačiau didžiojo gyvybės panteono viršūnėje ir toliau vyrauja žinduoliai ir paukščiai. Ką gi mes turime tokio, ko neturi ropliai? Tai turėtų būti kažkas gero.“

“Neabejotina, kad šiltakraujai gyvūnai turi kur kas daugiau ištvermės nei šaltakraujai – įprastai aerobinis jų pajėgumas yra didesnis 10 kartų. Sparčiai didėjantis aerobinis ir žinduolių, ir paukščių pajėgumas yra susijęs su medžiagų
apykaita, kuri ramybės būsenoje ląsteles (t. y. didelius vidaus organus, kuriuose yra daug mitochondrijų) įkrauna energija, tačiau turi nedaug bendro su „sąmoningu“ siekiu kurti šilumą.“

“Išvada, kad dinozaurų teropodų plunksnos išsivystė dar prieš jiems pradedant skraidyti, grindžiama paukščių plunksnų embrioninio vystymosi tyrimais ir ypač jų sąryšiu su krokodilų embrionų oda. Atminkite, kad krokodilai yra gyvi išlikę archozaurai – viešpataujantieji driežai, – kurie pirmą kartą pasirodė triase.“

“Taigi yra du tikėtini būdai susidoroti su maistu, kuriame gausu žalumynų: stambus kūnas ir lėtesnė medžiagų apykaita arba smulkumas ir greita medžiagų apykaita. Atrodo, būtent šias strategijas pasirinko šių dienų žolėdžiai driežai, nors pasiekti tikrąją šiltakraujiškumo būseną galbūt trukdo įgimtas menkas aerobinis pajėgumas.“

images5

Priešpaskutinis skyrius – “Sąmonė“. Tai vienas įdomiausių skyrių, nors ir reiktų pripažinti, neviską supratau. Žmogaus sąmoningumas yra didelė mįslė – juolab, kad evoliuciškai mes paveldime tik vienokią ar kitokią smegenų struktūrą, o jausmai juk nėra užkoduoti genų.

“Pavyzdžiui, visuomenė pati savaime nėra stebuklingas reiškinys. Akivaizdu, kad uždarame urve užaugintam vaikui bus būdinga tik primityvi sąmonė, o šių dienų Paryžiuje išaugęs kromanjonietis nuo prancūzų greičiausiai nesiskirtų. Tą patį galima pasakyti ir apie kalbą.“

“Mūsų galvose neteka atskiri sąmonės srautai – būdingas vienas visa apimantis suvokimas, kuris nuolat keičiasi, kiekvieną sekundę pereidamas iš vienos į kitą niekad nesikartojančią būseną. Sąmonė – tarsi mūsų galvoje rodomas flmas, tik vaizdai čia sujungti ne tik su garsais, bet ir su kvapais, lytėjimu, skoniu, emocijomis, jausmais, mintimis – ir visa tai susieta su savimone, kuri visą mūsų esybę ir jos patirtį sujungia su kūnu.“

“Vadinasi, sąmonė taip pat neatsiranda tik tam tikroje vientisoje smegenų srityje ar nekyla iš bendro pobūdžio smegenų veiklos – ją lemia būdinga smegenų anatomija, kai daugelis smegenų sričių vieningai veikia tuo pat metu.“

“Puikioje savo knygoje „Atminties kūrimas“ (The Making of Memory) neurochemikas Stivenas Rouzas (Steven Rose) prisimena, kaip jis nustebo, sužinojęs, kad atsiminimai išsisklaido po smegenis kaip dūmas – neatrodo, kad jie būtų „sudėti“ į vieną vietą. Vėliau įsitikino, kad atsiminimai į sudedamąsias dalis suskaidyti panašiai kaip rega.“

“Ar tikrai jausmai privalo būti fizinė materijos savybė, jeigu jie išsivystė natūraliosios atrankos būdu? Nebūtinai, jei neuronai jausmus užkoduoja tiksliai atkuriamu būdu, t. y. jei tam tikru būdu sužadintų neuronų grupė visada sukelia tą patį jausmą. Tada atranka tiesiog veikia pagrindines fizines neuronų savybes.“

“<> esminė įžvalga yra tai, kad protas niekada neaptiko, o ir negali aptikti smegenų buvimo. Mes negalime suvokti nei smegenų, nei fizinės proto kilmės, jeigu apie tai tik galvojame.“

“Taigi, galiausiai galima teigti, kad jausmai yra nervų sistemos konstruktas, o ne esminė materijos savybė. Bet jeigu jausmai yra ne daugiau nei neuronų veikla, kodėl atrodo tokie tikroviški ir kodėl tokie tikri? Jausmai jaučiami iš tikrųjų, nes jie turi tikrą prasmę, kuri buvo įgyta atrankoje, prasmę, kuri kyla iš tikro gyvenimo ir tikros mirties. Nors jausmai tėra neuronų kodas, tačiau jis gyvas ir prasmingas, įgytas per milijonus ar net milijardus kartų.“

Paskutinis, dešimt skyrius, “Mirtis“, tarsi vainikuoja visą dekalogą. Nagrinėjami tokie, sakykim, keistoki klausimai – kam reikalinga mirtis, ar galime ją atitolinti ir pan.

“Ką galima pasakyti apie Ramiojo vandenyno lašišas, kurios šimtus mylių migruoja į savo gimtąsias upes, o ten jų hormonų sukeltą siautulį per kelias dienas nutraukia katastrofiška baigtis – mirtis? Arba bičių motinėlė: 16 m. nerodo jokių senėjimo požymių, kol galiausiai išsenka spermos atsargos, ir ji sudraskoma savo pačios dukterų? Arba 12 valandų trunkantis Australijos sterblinių pelių poravimosi šėlas, kuris baigiasi mirtimi dėl suspaudimo ir išsekimo, ir kurio išvengti leidžia kastracija? Nesvarbu, ar tai tragedija, ar komedija – ji, be abejonės, skaudi. Nes šie gyvūnai – tokie pat likimo įkaitai, kaip ir pats Edipas. Mirtis ne tik neišvengiama – ji auste įausta paties gyvenimo rašte.“

“Tačiau atskirų ląstelių žūtis ir viso organizmo mirtis labai skiriasi. Ląstelių mirtis svarbi daugialąsčių senėjimo ir mirties procesams, ir dar nėra dėsnio, teigiančio, kad visos kūno ląstelės turi mirti, arba kad jų neturi pakeisti naujos. Kai kurie gyvūnai, tarkime, gėlavandenė hidra, iš esmės yra nemirtinga – jų ląstelės miršta, jos pakeičiamos kitomis, bet organizmas kaip visuma nerodo jokių senėjimo požymių.“

“Mes nesame pasmerkti turėti nuosavų „genų kapinių“ – apskritai galime tokių „genų kapinių“ išvengti, išvengę senėjimo. Su amžiumi susijusios ligos priklauso nuo biologinio amžiaus, o ne nuo laiko. Išgydykime senėjimą, ir išgydysime senatvės ligas – visas ligas. Pati svarbiausia visų šių genetinių tyrimų išvada –  senėjimas išgydomas.“

Tai perpratę, galime suvokti, kodėl kalorijų ribojimas saugo nuo su amžiumi susijusių ligų ir senėjimo bent tada, kai riboti pradedama gana anksti (prieš susidėvint mitochondrijoms, taigi sulaukus vidutinio amžiaus). Kalorijų ribojimas, padedantis mažinti laisvųjų radikalų nuotėkį, stiprinti mitochondrijų membranas, kad jos nebūtų pažeistos, ir didinti mitochondrijų skaičių, vėl atsuka gyvenimo laikrodį į „jaunystę“. Tokiu būdu išjungiami šimtai uždegimo genų, ir atkuriama jaunatviška cheminė aplinka – ląstelės apsaugomos nuo užprogramuotos ląstelių mirties. Šis derinys ne tik slopina vėžį ir degeneracines ligas, bet ir lėtina senėjimą.“

Šis mano citatų kratinys labiausiai naudingas man pačiam, kad po keletos metų viską pamiršus vėl nereikėtų knygos skaityti iš naujo. Kitą vertus, geras knygas skaityti galima dar ir dar kartą, o ši išties nėra prasta.

Galima rasti ir internere: http://lma.lt/files/6_Gyvybes_evoliucija_MA.pdf