“Šventasis“ (2017)

Vaidina: Marius Repšys, Gelminė Glemžaitė, Indrė Patkauskaitė, Valentinas Krulikovskis, Lukas Malinauskas ir kiti.

Rež.: Andrius Blaževičius.

 

Dar vienas naujas lietuviškas filmas, dar viena premjera, kurioje teko sudalyvauti, su aktoriais, pokalbiais, diskusijomis. Ir dar vienas nusivylimas, tiesą sakant…bet apie viską iš pradžių.

Kaip rašo mūsiškė spauda, filmas tikrai visiems patiko: “Emilis Vėlyvis: „Stiprus ir tikras“; Rytis Zemkauskas: „Marius Repšys – puikus aktorius“; Ironvytas: „Emociškai stiprus“. Labai nesigilinant, tokie trumpi apibūdinimai (pajuokaujant, galima būtų sakyti, pirstelėjimai) man primena antraštes iš visų mylimo delfi.lt arba 15min.lt: “Į Lietuvą vėl sugrįžo: skurdas“; Nepatikėsite, kas atsitiko visų mėgtai kino žvaigždei: savižudybė“. Nors rašiau ne specialiai, bet visos paminėtos temos tinka kalbant ir apie filmą, ir apie pagrindinį vaidmenį jame sukūrusį Marių Repšį. Bet apie viską iš pradžių.

“Šventasis“ – tai filmas apie 2008 metus mūsų šalyje buvusią finansinę krize, ir žmones, gyvenančius krizės akivaizdoje (tarp kitko, kaip minėjo pristatyme buvęs filmo komandos narys, iš pradžių darbinis filmo pavadinimas turėjo būti “Krizė“). Viename ne pačiame didžiausiame šalies mieste gyvenantis Vytas netenka darbo. Šeima, dvi nepilnametės, linksmos ir guvios mergaitės bei darželyje dirbanti žmona Jūratė, verčiasi sunkiai, todėl bedarbis vyras visiems – prasta žinia. Ne gana to, su draugais laisvalaikį mėgstantis leisti Vytas pradeda dažniau išgėrinėti, susipažįsta su nauja mergina, kirpėja, kuriai neslepia simpatijų…Šeima kenčia, naujo darbo kaip nėra, taip nėra, o dar geriausias Vyto draugas yuotube.com atranda filmuką, kaip kažkoks vietinis pasakoja, prie netoli esančio namo sienos pamatęs Jėzų…

Filmas tikras, apie tokią Lietuvą, kuri iš tikrųjų yra šalia, kurią ne visi pažįsta, bet nujaučia tokią esant. Taip, tai ir visos tautos perkamos akcijinės prekės; ir kiekvieno iš mūsų gatvėje matyti mažiau kvalifikuoti, profkes/kolegijas/kursus baigę, mechanikai/kirpėjos/valytojos ar be didesnio išsilavinimo, darželio auklės; ir per TV ekranus iki apsivėmimo lendančios populistinės šlamštalaidės ar “naujos“ ekrano divos, pop žvaigždės; ir iš darbo namo parnešamas atlikęs maistas (negi išmesi, dar geras). O šalia – chruščiovkės, bedarbystė, alkoholizmas…ir emigracija. Taip verčiasi mūsiškiai, taip gyvena statistinis lietuvis, toks yra/buvo gyvenimas Lietuvoje. Nepamirškime – dar yra ir naujoji Lietuva: įmonės vadovai, tokie turčiai pseudopsichologai, cituojantys Coehlo sentencijas; visus akinančios svajonės apie darbą Norgėje; pigiau atsisiųsta avalynė iš užsienio ir kiekviename mieste tavęs laukiantys nuodingi kebabai.

Be puikiai parodomos kasdienybės, tikslaus esamo/buvusio gyvenimo pjūvio, filme man patiko aktorių vaidyba. Apie kai kuriuos niuansus užsiminsiu šitos rašliavos pabaigoje, bet man pasirodė, kad Marius net ne vaidino, o buvo savimi. Jis tikrai ne menko kūno sudėjimo, tiek figūra, tiek įsijautimu puikiai atbuvo Vytu (šiaip labiau tiktų kitas vardas, Darius, Tomas, Sergėjus, bet anyway). Ne ką mažiau patiko Valentino Krulikovskio Petras, toks tobulas N. Vilnios čiuvakas. Abiejų moterų vaidmuo irgi suėjo puikiai…

Kalbant apie negatyvius reikalus, pusę filmo pražiūrėję su žmona susižvalgėme – kada kažkas įvyks? Kada prasidės filmas? Kur čia esmė, kaip viskas baigsis, kada iššaus? Ir kur tas Jėzus?! Pasirodo, filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi, jokio finišo, pakilimo, kitaip tariant, kulminacijos…Na taip, Vytas grįžta pas žmona, o ne lieka pas naująją draugę, that’s all. Jie vėl tylėdami gyvena, filmo kulminacija įvyko. Per anonsą labiausia suintrigavęs religinis motyvas filme nuvysta, kaip ir M. Repšio duše rodomas pimpaliukas – kažkam kažkas pasivaideno, tai ir viskas…Jokio siurprizo, jokio normalaus “išrišimo“.

Kai kuriuos aspektus galime nurašyti dėl režisieriaus nepatyrimo ar jaunystės (taip, aš išties A. Blaževičiui pavydžiu, nes būdamas jo metų, nieko dar nenufilmavau. Bet žmonai žadėjau galįs padaryti tokį patį filmą, tik geriau ir pigiau), tačiau dvejopi jausmai kyla ir dėl metų aktoriaus, metų “gervės“, Mariaus Repšio. Nežinau, ar galima taip negražiai išsireikšti, bet man žmogaus, tuo labiau, aktoriaus, veidas yra labai svarbus. Tarkime, toks William Dafue, na, jis niekada nevaidins Kalėdų senelio, o Mindaugas Papinigis – Oliverio Tvisto (beje, Mindaugo aš iki šiol nelaikau aktoriumi. Sakykite, ką norite, jo gabumai baigiasi gerkle. Na ir puiku, jis puikiai iš to gyvena. SyBeeetLT!)

Tai štai, kažkada matydamas Marių O. Koršunovo “Katedroje“ vaidinant Lauryną, suabejojau: ką jis čia veikia? Ko jis čia kankinasi? Kam jam tai? “Saulius ir Paulius“ – jau geriau, tas visiškai kvailas ir beviltiškas “filmas“ klijavosi, nes Marius ten puikiai tiko. “Šventajame“, kaip jau minėjau, Mariui tikriausiai užteko tiesiog būti savimi, ir viskas pavyko. Gal aš perdedu, bet šiame filme jis pritapo tobulai. Jei ne pokvailis scenarijus, visiškas pabaigos nebūvimas, mano manymu, Vytauto vaidmuo iš viso būtų bomba. Noriu pasakyti, jog gal Marius Repšys išties yra talentingas aktorius, tik ne visi vaidmenys jam tinka? Think!

Nežinau, ar tai buvo reklama filmui, bet tik dabar, rudenį, esant nacionalinei “Šventojo“ premjerai, visi lietuviški portalai, TV laidos pradėjo sekti naują pasaką – apie aktoriaus Mariaus Repšio buvusias depresijas ir šiaip gyvenimo pamokas. Nelabai supratau, bet jei taip atrodo šiuolaikinė lietuviška filmo reklama – man gėda, dėl pačio Mariaus, o kartu už jį – ir visų tikrų, rimtų ligonių. Jei tai iš tiesų Mariaus atviras prisipažinimas – valio, verta pagirti už tai, kad jis viešai pasakoja apie tokius išgyvenimus, apie kuriuos kiti tik nutyli…bet visą tai man vistiek panašu į reklamą, ir tai neskanu.

Trumpai tariant, “Šventajame“ Marius, kuris man kaip aktorius, visada buvo ne kažką, taip tiko, jog atrodė, jog jis nevaidina, o tiesiog būna savimi. Kartu žinant visas jo istorijas apie depresiją ir gulėjimą lovoje žiūrint į lubas pusę dienos, vos ne autobiografinis filmas “gaunasi“.

Reziumuojant, iki tikro filmo pritrūkta daug. Scenarijus – prastas, ir jei ne tie glausti dialogai, puikiai “pagauti“ aktorių, viskas ir taip būtų sugriūvę. Filmo kulminacijos – nėra, emociškai pabaiga neišspręsta. Kur tas visų matytas Jėzus? Kodėl viskas, kas intrigavo, baigiasi tuščios sienos screenshot’u? Jei aš būčiau scenaristas (dėl režisavimo, žmona paliudys, kažką panašaus nufilmuoti žadėjau), pabaigą su siena tikrai įmanoma “suręsti“ normalesnę – gal kažkas slapčia “užvalgė“ haliucinogenų, ir jais nesidalina su Vytu ir Petru? Gal ten iš tikrųjų pasirodo, bet ne Jėzus, o atsiranda visiems jo matomos žymės ant sienos, dėl kurių babutės išeina iš proto? Gal ten galėjo būti saulės spindulys, į kurį patekęs Vytas “atvirsta“ normaliu pacanu? Galėjo būti bet kas, nors ir kalbantys kaktusai, bet tik ne tokia pabaiga.

Aptariam toliau – ką jūs manote apie Vyto pimpaliuką? Man jis, lyginant su visa figūra, atrodė mažokas. Ir koks skirtumas, kaip ten yra iš tikro, bet mes visi ji MATĖM. Gal kas iš kūrybinės grupės galėtų pasakyti, kam iš viso to reikėjo? Šokiruoti? Tikrai ne, matėm ir daugiau. Nustebinti? Kažkiek nustebino, bet ne į teigiamą pusę…Ką tai duoda filmui? Nieko. Man tai netiesiogiai priminė Cristiano Mungiu filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, kur keliasdešimt sekundžių buvo iš arti demonstruojamas negyvas embrionas, po aborto jaunai moteriai – kam to reikia? Lygiai taip pat įstrigo personažo linija su Jankausku – įmonės vadovu, pas kurį Vytas eina pokalbio. Scena pompastiška, gal tiksliau, per ryški, nenatūrali visam filmui, atrodo, ne iš bendro konteksto – kokio velnio būtent taip?

Dar pora paburbėjimu: kodėl filmas vadinasi “Šventasis“? Aš niekaip nepagavau, gal ką praleidau? Kas ten švento? Vytas? Jis kaip tik, geria, eina pas kitas bobas ir tiek to šventumo. Kam jis ant to kryžiaus “pakabintas“ per reklamas? Jei bandyti “pritempti“ prie tos sienos, kur kažkas matė Jėzų, irgi neišeina, nes nieko ten švento nebuvo…taigi, WTF?!

Trumpai tariant, “Šventasis“ man pasirodė kaip eilinis lietuviškas bandymas priartėti prie filmo, gaila, bet eilinį kartą nepavykęs. Nors vietomis buvo vilties, atskiri epizodai tiko ir patiko, aktorių vaidyba bent nekliuvo, viskas paskendo kvailame scenarijuje ar neištobulintoje režisūroje. Emocinio pakilimo nebuvo, kulminacija nepavyko, muzika neįstrigo, o kasdienybės rodymas kino teatre dar savaime nėra menas. Chebrytei linkiu daug ko pasimokyti, o visas reklamines emblemas, “Žiūrovų prizas Minsko n – tajame kino festivalyje“, tas penkias ar šešias komercines gerves išmesti ir pažiūrėti į veidrodį. Arba, juokelis, į youtube, nes senas geras Igno Miškinio “Lengvai ir saldžiai“ per kelias minutes pasako daugiau, nei “Šventasis“ per kelias valandas.

Gal todėl po filmo niekam ir nebebuvo įdomu pakalbėti su filmo komanda, nes pusę salės tiesiog išėjo. Na, reikia paminėti, kita likusi klausinėjo, ar tikrai filme rūkėte tikrą žolę ir panašių briedų. Kaip sako liaudis, “tas ant to“. Tik aš tikiu, kad jaunasis Andrius Blaževičius gali ir nori geriau. To ir lauksim.

2017 09 24:

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 7/10
Muzika: 6/10
Kamera: 7/10
6,8