Bene geriausios apžvalgos yra šios:
https://literaturairmenas.lt/literatura/giedre-petreikiene-kristinos-sabaliauskaites-pokeris
Neseniai perskaičiau ir užverčiau paskutinį šio romano puslapį…Istorija tuo nesibaigia, nes bus dar ir antra, jei ne trečia ar ketvirta ar penkta (galime tęsti ir toliau, nieko čia blogo) dalis, todėl pati romano pabaiga nuteikia dviprasmiškai – veiksmas nutrūksta, pauzė, laukiame tęsinio.
Tikriausiai autorės ir jos laimėjimų pristatinėti nereikia – visi žino, kas yra Kristina Sabaliauskaitė, “Silva Rerum“ ar “Silva Rerum IV“ ar pan….Ši menotyros mokslų daktarė, kaip gerai įvardinta vienoje recenzijoje, rašo nišą istorinių romanų lentynoje, ir ėmė ją pildyti – ir daro tai tikrai gerai! Tiražai kartojai, knygos perkamos, interviu imami, veiksmas vyksta.
“Petro imperatorė“ – pasakojimas apie iš dabartinės Latvijos teritorijos, tuometinės ATR kilusios lietuvės (?) Martos Skowrońskos iškilimą, savotišką Pelenės istoriją, jungiančią Lietuvą ir Rusiją, Vakarus ir Rytus. Tai tarsi savotiška pasaka – kaip niekam nežinoma mergaitė iškilo iki Rusijos imperatoriaus Petro I – ojo žmonos, vėliau pati tapo Rusijos valdove. Šios istorinės asmenybės triumfas stebino tiek to meto Europą, tiek paprastus žmones – apie ją žinojo net garsus mąstytojas Volteras, nors patiems rusams didelių teigiamų emocijų kažkodėl tai nesukeldavo…
Atmetus visas peripetijas, Kristina Sabaliauskaitė, iki smulkiausių detalių įsigilinusi į vienos moters istoriją, iš likusių senovės liudytojų – dokumentų, laiškų, istorikų komentarų, eksponatų Ermitaže, išlikusių artefaktų – pridedant moterišką intuiciją bei gilų žvilgsnį į moterišką pradą, “nukalė“ dar vieną šedevrą. “Petro imperatorė“ turėtų sudominti ne tik Sabaliauskaitės gerbėjus mūsų šalyje, manau, tik laiko klausimas, kada šis romanas pasieks mūsų artimiausius kaimynus. Man, kaip vienai komentatorei, dar įdomiau, kad “Petro imperatorė“ skambės angliškai, ir kokį ažiotažą sukels Rusijoje?
“Petro imperatorė“ įdomi (o gal greičiau keista) savo struktūra – girdime pagrindinės veikėjos pasakojimą, jai merdėjant savo lovoje. Visas romanas – paskutinė gyvenimo diena, laikrodis tiksi paskutiniąsias valandos, ir prieš akis bėga matyti vaizdai. Kartais imperatorė panirsta į vizijas, delyrą, kartais balsu regi haliucinacijas – liga mirtina ir pamažu “gesina“ pagrindinę veikėją. Gal todėl skyrių numeracija kiek kitokia, viskas skaičiuojama valandomis, jų nedaug liko kitam romanui, būsimam tęsiniui…Martos, o vėliau Jekaterinos I – osios lūpomis atgimę jos vaikystės vaizdai, sunkus gyvenimas Livonijoje, pirma santuoka, pereina į matytus žiaurumus karo su švedais metu. Skausmingi išgyvenimai apie patirtą viso būrio vyrų prievartavimą, vėliau – tapimą karo vado sekso verge…Kaip kokia daili lėlė mergina pereina pirmam sutiktam maloniam ir išsilavinusiam vyrui, Aleksandrui, Petro I -ojo dešiniąjai rankai, o tada merginą pastebi ir jis pats, visų dievų dievas…
Jekaterinos priešmirtinėse vizijose pasakojamos istorijos – graudžios, baisios, nežmogiškos. Nenoromis susidaro vaizdas, kad būti moterimi tais laikais jau savaime buvo iššūkis, o minimą Martos istorija – iškilimas iki aukščiausios valdžios postu – skamba neįtikėtinai, tarsi pasakų pasaka. Detaliai perteikiama gyvenimo dvasia to meto Rusijoje, bandančioje vytis ir tapti panašia į Vakarus, pagrindinės veikėjos žodžiais – imperatoriui Petrui I – ąjam kertant langą į Vakarus. Istorinių faktų ir smulkmenų tikslus pateikimas – didelis komplimentas romano autoriai, kai kur minimos cidulkų (laiškų), tarpusavio susirašinėjimo tarp Imperatoriaus ir Jekaterinos, autentiškumas tikras. Tikiu, kad ir visa kita surinkta medžiaga yra tiksli, K. Sabaliauskaitė tai daro skrupulingai, todėl istorijos pamatas, tas veiksmo “pamušalas“, yra labai įtikinantis ir nekeliantis abejonių.
Susidaro įspūdis, kad “Petro imeratorė“ yra tarsi natūralus “Silva Rerum&Co“ žingsnis tolyn, gerąja to žodžio prasme, tarsi kitas level’is – autorės kūryba progresuoja, interesų laukas plečiasi, taigi turime vieną iš nedaugelio lietuviškos literatūros šių dienų naujienų ir puošmenų, kuri tikrai gali užkariauti pasaulį, bet kuria to žodžio prasme. Apima savotiškas pasididžiavimas ir vidinis džiaugsmas, kad va, tuoj tuoj, apie šį romaną sužinos visą Europa. Mes esame svarbūs ir įdomūs, kartu ir turime kuo girtis – ar tai būtų pasakojimas apie viduramžių lietuvių bajorijos aistras, ar ši lietuviškai – rusiška meilės istorija. Nice!
Kitą vertus, užvertus paskutinį puslapį, buvo ir rūgštelės ant liežuvio galo…jei trumpai, apie savo subjektyvius potyrius – nelimpa man tame romane viskas, ir tiek! O kodėl, taip ir nesupratau…Kažkas ne taip, kažkas trukdo, iki to galutinio “VOAU!“ (arba big O, gal kas nors supras, apie ką aš čia?). Pasitikiu autorės mezgama pagrindinės veikėjos istoriografija ir biografija, bet sociologija, psichologija – ne! Patosas su patosu, patoso padaže! Viskas taip atsidūstant, lėtai atsimerkiant, škias, ir tada labadiena, tau bus p*zda!
Net atmetus kai kurį literatūrinio dekoro perteklių, stringa…pats tekstas? Mano kvaila galva, ne taip net ir mirštama, ne taip pasakojama prieš mirtį, o ir pačios imperatorienės personažas toks…skystas? Kažkokia à la mirštanti ir savo š*duose gulinti moteris bei jos pezalai? Nuobodu! Nesumeluosiu, skaitant žiovavau kaip velnias, įdomiausia dalis pasirodė esą Jekaterinos istorija, o ne dabartinis veiksmas, kuris tarsi pritemptas, netikroviškas? Kažkoks dekoras kitam, įdomesniam pasakojamajam sluoksniui…
Užkliuvo ir tie rusiški keiksmažodžiai, tarsi koks bravūriškas autorės koziris šitame nelengvame pokerio mače. Taip ir nesupratau, kad reikalinga buvo ta chuj antologija, gal čia būsimas eksportas užsienio rinkoms? Kam reikėjo to mužikiško keiksmažodžio išaiškinimo? Kad būtų kiečiau? Bet tada kodėl tai tarsi vienkartinis aktas, vėliau to kietumo ir nebelieka? Ir apskritai, pasakojimas toks neįtikinantis – gal geriau būtų buvę viską trečiuoju asmeniu iškloti, tarsi iš šono? Kažkokia kokofonija ir sumaištis, margaspalvis maskaradas, susidedantis ir prastos dabarties, įdomios praeities, čia kalba “aš“ vardu, čia vėl pasakojama apie aplinką, rusiška mišrainė.
Nepaisant visų subjektyvių požiūrių, “Petro imperatorė“ yra bene geriausia, kas mūsų šaliai galėjo atsitikti istorinės literatūros rėmuose. Kaip teisingai sako žinovai, visi istorijos žinovai gali parašyti kažką rimto – kodėl nieko nėra iki šiol? Kristina Sabaliauskaitė išieško, įsigilina, užsimerkia ir pasakoja…moterišku žvilgsniu, gilyn ir vis įdomiau.
P. S.: vis tiek manau, kad dėl kūrinio kompozicijos ar apskritai, visos struktūros, reiktų pasitarti su kolegomis ar redakcija. Trūksta visai visai nedaug, iki didelio BLIAD!
Nuva:
“Supratau, kad negaliu nei žūti, nei patekti nelaisvėn. Nes Annuškai ir Lizettai bus pizda.“
“Dar viena valanda… O Johanna vis knarkia… Bet jau beveik šviesu, ir čiulba paukščiai. Vienas per kitą, lenktyniauja, kuris gražiau… Toks saldumas, tas jų čiulbesys… Saldžiai tebesmirda mėšlas po manimi… Nuo jo jau niežti šlaunis…“
“Visa tai man buvo visiškai pochui.“
„Aš niekada nesimėgavau kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis, nors šitai Rusijoje yra mėgstamiausia didžiūnų pramoga; be jos jie niekaip negali pajusti savo galybės“
2020 06 04
Turinys: 9/10
Gylis: 8/10
Eiga: 6/10
Menas: 8/10
Ech…: 7/10
7.6
poligrafovicius 