V. Mačernis “Po ūkanotu nežinios dangum“ (1990)

download (5)

Taip, aš perskaičiau šią seną ir jau baisiai atrodančią knygą. Jei būčiau koks vienuoliktokas, chebra pagalvotų, kad išprotėjau – kam skaityti Mačernį? Kam išvis skaityti?! Žinoma, moksleiviai ir taip turi ką veikti su knygomis, rašiniais ar egzaminais. O aš – ne. Ką noriu, tą ir skaitau; kartais – ką turiu, tą skaitau. Vis dėlto, V. Mačernis man sukelia geras asociacijas dar nuo mokyklos laikų…

Jei delfi.lt parašytų dar vieną kvailą strapsnį, a la “Top 5 anksti mirę Lietuvos rašytojai, teikę daugiausiai vilčių“, pirma vieta būtų būtent V. Mačerniui. Kai pagalvoji, jam buvo vos 23 metai, o žuvo besibaigiant karui, nuo kažkokios ten skeveldros, pro šalį važiuodamas…O kiek jau buvo parašęs, kiek dar ketino sukurti, kokie grandioziniai buvę jo planai! Ir tą sužinojau tik iš perskaitytos knygos – ten sudėti visi laiškai, paaiškinimai, artimųjų pasakojimai.

download (6)

Žinoma, kai skaitai eilinį V. Mačernio sonetą, kurį liepė mokytoją, kai reikia iš penkių eilučių išspausti visos epochos įžvalgas, nieko gero. Bet kai supranti, kad tas bachuriukas (VM) yra iš 13 gimusių ir 7 užaugusių šeimos,  kad su vaikyste jo buvo ne kažką, kad jo brolis girtas jį mušdavo ir atiminėdavo viską, o pagrindinis gyvenimo klausimas buvo kaip susikombinuoti naują švarką karo metais (parašyta laiškuose), ir kai perskaitai jo bet kurią viziją, kaifuoji. Taip, V. Mačernio “Vizijos“ man labai patinka, gal dėl to perskaičiau visą knygą su visais kūriniais. “Vizijos“ buvo bene užbaigčiausia, labiausiai perrašynėta jo kūrybos dalis – gal dėl to, perskaitęs pirmas eilutes, dar mokyklos laikais, pagalvojau – “Vau!“: “Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose“,/Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi“, “Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą / Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme / Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas / Šypsojos vėl slaptinga šypsena“. Galima vardinti ir cituoti, bet geriau perskaityti.

download (7)

V. Mačernis žinomas ir dėl sonetų, trioletų, kitų eilėraščių. Jis ir versdavo, iš anglų, rusų kalbų, šiaip rašydavo straipsnius. Viskas sudėta šioje knygoje, “Po ūkanotu nežinios dangum“. Yra ir ineternete, http://antologija.lt/text/vytautas-macernis-po-ukanotu-nesinios-dangum/.

Intymiausia dalis yra laiškai, rašyti savo mylimajai, Bronei Vildžiūnaitei, taip pat draugams (P. Dreviniui, P. Jurkui). Kaip supratau iš konteksto, niekas karo metais jo kūrybos per daug neleido, ir tai suprantama – buvo svarbesnių reikalų, pvz, išgyventi. Poeto kūryba plito nuorašais, kopijomis, o dalis tikriausiai išvis buvo dingę – tiesiog išmetė, sudegino laiškus ar sąsiuvinius, ir tiek. Šiais laikais juokinga, bet iš laiškų suprantu, kad tuomet – nelabai, – visokių reikalingų daiktų gavimas, vertimasis iš to, ką turi. Tai Vytautas lašinių kam nusiųsdavo iš kaimo, tai jam kaklaraištį kas paskolindavo, į siuntinį įmetęs, tai kokį seną kostiumą persidažydavo, tai pėsčiomis nueidavo kokį 20 kilometrų, nes “anas prietelius jo neįsileido permiegoti“. Kai pagalvoji, XX amžius, o kokia drama…

Šią knygą rekomenduoju perskaityti visiems, kam patinka V. Mačernis, jo kūryba, ką jaudina poeto gyvenimo peripetijos. Vytautas, deja, patenka  į eilę lietuvių, apie kuriuos sakoma “kas būtų, jeigu būtų“ – kalbu apie Dariu ir Girėna, S. Nėrį (anyway, neteisiu jos), M. K. Čiurlionį ir kitus. Kas būtų, jei jie būtų gyvenimą šventę ilgiau?

images (5)

 

2016 06 17

Turinys: 9/10

Gylis: 8/10

Eiga: 7/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,2