John Fowles “Prancūzų leitenanto moteris“ (2017)

Užverčiu paskutinį puslapį ir vis dar negaliu nuspręsti, patiko ar nepatiko šis romanas…Nors “Prancūzų leitenanto moteris“, anot John Fowles, pačiam atrodė geriausiai pavykęs kūrinys, nors šis romanas patenka tarp šimto geriausių XX amžiuje angliškai parašytų knygų…nors buvo sukurtas geras filmas pagal šią knygą – visą tai yra klišės, ir su jomis galiu nesutikti, arba sutikti tik iš dalies.

 “Prancūzų leitenanto moteris“ – romanas apie dviejų jaunų žmonių meilę XIX amžiuje, Anglijoje. Pagrindinis veikėjas, kaip tais laikais būdavo įvardinama, džentelmenas Čarlzas Smitsonas, susižavi dešimt metų jaunesne Ernestina, ir žada ją vesti. Pora džiaugiasi gyvenimu, artėjančia bendra šeimynine laime, bet…Netikėtai pamatęs kitą moterį, Sarą Vudraf, Čarlzas ja savotiškai susižavi, galop įsimyli, ir tada prasideda veiksmas – gal visko ir nepasakoju?

Reikia pažymėti, kad personažai yra kiek stereotipiniai: Čarlzas – senos aristokratiškos giminės, turintis baroneto titulą, bet ne per daugiausiai turtingas. Jo sužadėtinė Ernestina – prakutusio prekybininko vienturtė duktė, kiek palepusi, bet pateikiama kaip teigiamas personažas. Kitoj supynių pusėje – Sara, varginga, bet gera išsilavinimą turinti, iš neturtingos šeimos kilusi prasčiokė. Čia ir atsiranda, kaip dabar madinga sakyti, interesų konfliktas: Čarlzas –  sąlyginai neturtingas, bet didiko titulą turintis jaunikis. Jis tarsi įkūnija senąją britų imperiją – Viktorijos laikų, bet tuo metu jau “nueinantį“, hierarchijos, titulų ir socialinių įsipareigojimų pasaulį. Ernestina – turtinga, bet nekilminga, todėl ambicinga, kaip ir jos tėvas. Vestuvės porai – puiki partija, visi įgytų tai, ko trokšta. Tik viena bėda – vaizduojama Anglija po truputį keičiasi, pragmatiška pinigų ir titulų sąjunga jau nebėra pati laukiamiausia esybė, svarbūs ir…jausmai?

Čia pasirodo kita meilės trikampio dalis – Sara. Šios merginos dramą “žino“ visas miestelis – ji buvo įsimylėjusi vedusį laivo kapitoną, kuris ją pametęs, vien dėl šio fakto mergina laikoma vos ne paskutine kekše…Reikia pripažinti, Saros portretas – stiprus ir įtikinantis. Ji – protinga, intelektuali, turinti vidinio šarmo, gal todėl ir mokanti sudominti vyrus. Mergina žvėriškai stipri, ryžtinga, turinti savo nuomonę, galinti, jei tik nori, tenkinti savo aistras…

Būtent individo psichologija, įtikinantis romano personažų vidinis “aš“, moters – vyro pasaulio nagrinėjimas, vos ne preparacija, ir yra stiprioji rašytojo John Fowles pusė. Tą jau supratau iš kito romano, “Kolekcionieriaus“ – žmogaus vidinį “aš“ autorius pažįsta kaip nuluptą. Ir nors “Kolekcionierius“ gilinasi į aukos ir jos kankintojo santykius, kartu su “Prancūzų leitenanto moterimi“ jie puikiai telpa į psichologinių romanų rėmus. O va paskutinysis, ką tik perskaitytas, toje srityje man pasirodė visa galva ir stipresnis.

“Prancūzų leitenanto moteris“ turi pretenzijų būti ir istoriniu romanu. Kas keisčiausia, nors ir parašytas 1969 metais, jis puikiai reprezentuoja senuosius geruosius britiškuosius karalienės Viktorijos laikus…tikrai ne “Džeinė Eir“, bet…Mane sužavėjo vos ne kiekviename skyriuje pasitaikantis to laikmečio aprašymas, situacijos paaiškinimas, pateikiant pavyzdžius ar net citatas. Iš pradžių glumindavo kiekvienos skyrelio pradėjimas epitafija, bet kodėl gi ne? Taip tarsi pateikiamas kontekstas, arba greičiau – trumpai nusakoma skyriaus esmė:

“Jei mūsų laikais norite nieko neveikti ir išlaikyti padorumą, geriausia apsimesti, jog esat užsiėmęs rimtu moksliniu darbu…“ L. STEVEN. KEIMBRIDŽO VAIZDELIAI (1865).

Kam viso to reikia? Kodėl čia kalbama apie liberalizmo įsigalėjimą, čia peršokama ir užsimenama apie Hitlerį? Tai susiję su plačiu autoriaus požiūriu, per žmogaus psichologiją link tautos istorijos pokyčių. Užsiminiau, kad Britų imperija tuo metu išgyveno perversmą, nuo savotiško feodalizmo link kapitalizmo. Vieniems priklausė titulai, kitiems – verslas, ir tai sudarė savotišką konfliktą. Ne mažesnis dėmesys skiriamas žmogaus moralei – nors viešnamių tuo metu šalyje buvo dešimt kartų daugiau nei šiais laikais, jei eilinis vaikinas ilgiau spokso į merginą, tai jau tragedija! Ar tai galima pavadinti “tramdomo seksualumo bei žiaurios veidmainystės“ pasauliu, kaip rašoma knygos aprašyme, nežinau, bet romane pateikiama meilės istorija su visomis subtiliomis detalėmis bei to laikmečio analize intriguoja. O kur dar religijos, etikos klausimai, politikos pokyčių analizė, Darvino evoliucijos teorijos aptarimas?

Dar daugiau, kai kurie komentatoriai romaną norėtų matyti kaip “Britų seksologijos istorijos“ dalį – išties, apie to laikmečio aistras, jų slopinimą, savotišką anglišką frustraciją pasakojama daug ir su istorinių šaltinių citatomis. Viename skyrelyje išsamiai aptariama kontracepcijos problema ir sprendimo būdai – maišelis, akto nutraukimas arba makšties kempinė. Kitur pasakojama apie didžiulę veidmainystę:

“Kokį mes regime devynioliktą amžių? Tai buvo laikas, kai moteris laikyta šventąją – ir kai trylikos metų mergaitę galėjai nusipirkti už keletą svarų sterlingų <>. Kai Anglijoje bažnyčių pastatyta daugiau negu per visą šalies istoriją – ir kai Londone šešiasdešimt namų teko vienas viešnamis (mūsų laikais – šešiems tūkstančiams).

Kalbant apie nuviliančius “Prancūzų leitenanto moters“ aspektus, visose šio romano recenzijose atkreipiamas dėmesys į keistą struktūrą – ir aš pats suskaičiavau bene tris galimas šios istorijos pabaigas. Prisipažinsiu, nesupratau to prasmės, todėl tai kiek nuvylė…Apskritai, mano manymu, tai ne modernaus romano ženklas, o autoriaus klaida, kai jis, pasakodamas kažkokią situaciją, pradeda pezėti, a la, “kaip man dabar viską užbaigti, gal tarkim, kas jis…“. Tada visa istorija ir psichologija griūna, o lieka…nebeaišku, kas? Pabaigoje papasakojama viena šviesi versija, kaip viskas gražiai “išsiriša“, tada, po kelių pastraipų, visai kitokia.  Kažkuriame epizode pasirodo…ir pats rašytojas, visą laiką tarsi stebėjęs iš šono ir įlindęs į pasakojimo eigą. Modernu tai ar…lengvabūdiškai kvaila?

Jei šis romanas būtų automobilis, jis gautų didelį pliusą už savitą psichologiją, istorijos interpretaciją ir puikų jos “suplakimą“ kartu su britų visuomenės moralės bei seksualumo raidos antologija. Įžvalgi to laikmečio analizė su istorinių šaltinių citatomis – irgi pliusas.

Vis dėlto, nesuvaldytas siužetas, kuris vietomis išvis praranda savo funkciją, pradingsta tarp faktų, autoriaus garsių pasvarstymų ar apmąstymų…Man tai joks modernumo ženklas.

2019 02 06

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,0