Ray Bradbury “Marso kronikos“ (2016)

Tikriausiai būsiu nepopuliarus, sakydamas, kad ši knyga man pasirodė šiaip sau…Tikrai, neperdedu – pradėjęs skaityti, po pirmų 10 – 15 puslapių norėjau mesti ir nesikankinti. Po to pastebėjau, kad yra daug dialogų, užsiėmiau mazochizmu toliau. Viduryje gal net kiek ir patikti pradėjo, paskui vėl…nuobodu!

Net jei ir faktas, kad knyga parašyta gūdžiais 1950 metais, skamba pagarbiai, net ir visi pagyrimai internete, “kaip puiku, kaip nuostabu“, man badė akis, nieko labai gudraus čia neradau. Aš tikrai keistas…

Ray Bradbury “Marso kronikos“ – trumpoki pasakojimai, kaip autorius kažkada pats įvardino, “mokslinės pasakėčios“, apie mūsų greitą ateitį, būtent, šiuos laikus ir net 2026 – uosius. Žmogus, užkariavęs Marsą, ten daro savo tvarką. Taip, tai stipriai politizuotas, toks “Green peace“ romanas – homo sapiens, o gal jau ir homo marsus,  atkeliauja į šią tolimą planetą, ją nukariauja, įrengia savo pigią ir neskoningą infrastruktūra, kol galų gale…įvykus dideliam karui Žemėje, ši svetima planeta ir lieka nauji namai keliems likusiems mūsų rasės padarams…

Romanas kiek apokaliptiškas, labai “gamtosauginis“, o kadangi pasakojama apie vis skirtingus personažus, pavadinimas “kronikos“ tinka kaip čia buvęs.  Juntama autoriaus melancholija ir tarsi apgailestavimas, kad ateity atsitiks būtent taip. Stebimasi homo sapiens (man kirba mintis, kad labiau čia apie homo americans) primityvumu, tokiu pigiu popsiškumu, trumparegiškumu. Mes užkariavome majus, inkus ir aborigenus, sunaikinome pusę gyvūnų rūšių, elgiamės blogiau nei blogai. Ar gali būti, kad vistiek nieko nepasimokėme? Panašu, kad gali.

Baigiant pagiriamuosius žodžius, kažkokio tokio “Vau!“ tikrai nepajutau. Tie trumpoki pasakojimai, vargiai “klijuojasi“ tarpusavyje. Istorijos kai kur gana banalios, o mokslinės fantastikos aprašymuose aš išvis neradau – “atskrido raudona raketa, ant mėlyno lauko. Išlipo juodi žemiečiai“ – primityvu ir neįtikinama. Kaip, beje, ir kai kurios istorijos…trūksta tokio rafinuotumo, autoriaus fantazijos aprašant Marsą. Viskas tampa panašu į tą taip smerkiamą amerikietišką gyvenimą – toks amerikoniškas “pezalų“ rinkinys…

Vietomis tarsi “pagavau“ K. Vonnegut’o stilių – tokie glausti ir neišmanūs, tarsi, taupūs, dialogai, primityvūs siužeto vingiai…Bet be jokios ironijos ar sarkazmo, tiesiog negudrus, paprastas pasakojimas. Nėra viską veriančios tiesos ar požiūrio, nėra vonegutiškumo, nors tu ką! Trūksta tos deklaruojamos psichologijos, paprastų dalykų stebuklingumo.

Nežinau, ar kiti šio autoriaus kūriniai panašaus stiliaus, kol kas kažko daugiau Ray’aus Bradbury’io skaityti nežadu.

2019 05 24

Turinys: 6/10

Gylis: 6/10

Eiga: 7/10

Menas: 7/10

Ech…: 6/10

6,4