Sudie, Filipinai / Adieu Philippine (1962)

Vadina: Jean-Claude Aimini, Stefania Sabatini, Yveline Céry.
Rež.: Jacques Rozier.

“Prancūzų naujosios bangos” (kad ir ką tai bereikštų) krypčiai priklausantis filmukas, apie dvi mergaites ir vieną berniuką 🙂
Ne ne, iš tikro, tai “French New Wave” vienijo kūrėjus, besivaikančius italų neorealizmo madų (jokių dekoracijų, kasdieninis bjaurus gyvenimas po karo, filmavimas vos ne dokumentiniu stiliuku), atmetančius tradicinę kinematografiją, vienu žodžiu, perversmas kine.
Žiūrint šiandien, jokių revoliucijų nestebima. Filme pasakojama apie tradicinį meilės trikampiuką, plius minus matomi tų laikų Prancūzijos vaizdeliai.


Jaunuolis, vardu Mišelis, dirba nuobodu techniko darbą TV studijoje. Pastebėjęs TV žvaigždžių ieškančias mergaites, Žiuljeną ir Lilianą, susidraugauja su jomis. Panelės trykšta jaunyste, yra neišskiriamos draugės, daug juokiasi ir džiaugiasi gyvenimu. Vis dėlto, pažintis su Mišeliu padaro savo, viena jam patinka labiau nei kita, o čia jau atsiranda pavydas, pyktis ir visa kita…
Padėtį komplikuoja ir tai, kad Mišelį šaukia į armiją. Po kelių mėnesių jaunuolis turės kariauti, baigsis mergos ir vynelis jam…Todėl bachuriukas džiaugiasi likusiu laisvu laiku, flirtuoja su mergaitėmis, su draugais nusiperka mašiną ir važinėja sau smagiai.


Filmo kulminacija (jei ji išvis yra, nes filmas lėtokas ir nuobodokas) – visi trys susitinka Korsikoje, pasitusina, pasipyksta, o prieš Mišeliui išplaukiant karan, susitaiko. Viva la vida! 🙂
Filmas, žiūrint šiomis dienomis – nieko ypatingo. Meilės reikalai – nuobodūs. Įdomu nebent socialiniai aspektai (pvz., kad ir anksčiau maistui reikėdavo daug išleisti, vaje vaje), tuometinis gyvenimas. Bet su menu čia daug kaip ir nėra…:)
P.S.: kodėl Filipinai, jei teisingai išverčiau, ne nesupratau…

2013 01 24:

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 3/10
Muzika: 7/10
Kamera: 6/10
6