Vienui vieni (2004)

atsisiųsti

Vaidina: S. Balandis, B. Bublytė, V. Bagdonas, R. Rudokas, D. Vidugirytė, R. Kazlas, A. Sakalauskas, L. Laucevičius, V. Rumšas, O. Ditkovskis.

Rež.: J. Vaitkus.

“Vienui vieni“ yra filmas apie rezistentines partizanų, kitaip, miško brolių, miškinių., kovas su sovietais, šiems užėmus Lietuva. Konkrečiau, nors pavadinime tai neatsispindi, filme pasakojama apie legendinį partizaną Juozą Lukšą – Daumantą, kuris su tūkstančiais bendraminčių bandė priešintis rusams.

Kalbant ir vertinant filmą, reiktų šiek tiek pasidomėti kontekstu. O jis toks: režisierius J. Vaitkus yra teatro režisierius, “Vienui vieni“ yra vienas iš nedaugelio jo režisuotų filmą. Besigilinant, filmo kūrimas truko lyg ir penkis metus, dėl įvairiausių nesklandumų ar finansinio nepritekliaus (kai pažiūrėjau “Gyvenimo medį“, kurtą dar ilgiau, supratau, kad ilgas kino “gimdymas“ – ne į naudą). Jei pakalbintumėm šio filmo šalininkus, filmo kūrimui buvo priešinamasi, trūko lėšų ir pan. (jei neklystu, ar tik ne Paksius, tas rusų draugelis, buvo “ant valdžios“?). Kiti aspektai – kad visi kritikai filmą supeikė ir rašė mažus balus; na, tai juk taip  lietuvišką…

Filme pasakojama, kaip keturi Lukšų broliai nusprendžia ginti Lietuvą, paprastai tariant, išeina į mišką. Juozas Lukša – Daumantas tampa visų partizanų lyderių. Jam pavyksta pasprukti į Vakarus, ten jis bando domėtis apie pagalbą Lietuvai partizaninio karo metu, kurią lyg ir žadėjo Amerika…Pagalbos nėra, todėl mūsų broliai miškiniai lieka vienui vieni. Filme yra ir meilės istorija, kai Daumantas užsienyje įsimyli lietuvaitę medicinos sesutę Nijolę. “Vienui vieni“ nėra komedija, filmas baigiasi liūdnai, nes pagrindinis herojus žūsta.

atsisiųsti (1)

Jei trumpai apie pliusus ir minusus, man filmas patiko daug kuo. Nekalbu apie klasišką operatoriaus Mikutėno darbą; muzika irgi liuks. Patiko S. Balandžio vaidyba (reabilitacija po visokio “muilo operų“), atskiri filmo epizodai irgi kaip saldainiukai (pvz., scena, kai L. Laucevičiaus įkūnytas “blogietis“ rusas trenkia partizanų išdavikui J. Markuliui). Galų gale, aš nieko prieš dėl juodai – balto formato, žiūrėjosi tikrai neblogai. Aiškus filmo tikslas – papasakoti apie partizanų kasdienybę, apie jų lyderį Daumantą. Filmas įtraukiantis, kai kur tikrai yra sukuriamas stiprus emocinis užtaisas; tai tarsi duoklė tiems keliasdešimt tūkstančių Lietuvos miškuose žuvusių vaikinų. Kai pagalvoji, kokio socialinio, kultūrinio sluoksnio tautiečiai liko gyventi Lietuvoje po visų persekiojimų ir trėmimų, ir iš ko esame kilę mes patys? Tik iš parsidavėlių, bailių ir kitokių pakalikų…brrr!

atsisiųsti (3)

Kita vertus, pritariu kritikams, kad sunku suprasti šio filmo žanrą – lyg ir dokumentinis, bet nukrypstama nuo faktų; lyg ir meninis, tačiau remiamasi J. Lukšos – Daumanto atsiminimais ir dienoraščiu. Tas žanrų “miksas“ gal dar lyg ir nebūtų vertas filmo sumalti į miltus, tačiau labai keistai sumontuoti epizodai ir linijos, jaučiasi toks “trūkčiojimas“. Pagrindinis herojus tikrai yra herojus, kaip supermenas, o tai jau vėl lyg “neša“ link meninio – nuotykių filmo…Taigi, daug kas šiame filme “trūkčioja“ – pradedant žanro pasirinkimu, aktorių charakteriais ir jų atskleidimu, baigiant rekvizitu (visi lietuviai partizanai miške vaikšto su švarutėlėmis uniformomis ir pan.). Atsižvelgiant į aukščiau minėtus faktus apie ilgą filmo brendimą, galima suprasti ir siužeto keistus manevrus. Visgi tai ne pasiteisinimas; kartais pagalvoji, kad filmą dar apkarpius, kai ką perfilmavus, parodžius verkiantį ar sužeistą (ar bent kažkiek pažeidžiamą, o ne superį) Daumantą, išmetus meilės liniją, arba kaip tik, ją dar labiau integravus…trumpai tariant, šis filmas yra labai arti šedevro, verto tarptautinio dėmesio, bet taip gaila, kad to nepavyko pasiekti. Gal ir teisybę sako kritikai – dar reiks palaukti filmo apie partizaną Daumantą. O kol kas galima skaityti jo dienoraščius (yra išleista knyga, kuri tiesiog taip ir vadinasi: “Partizanai“), laukti kito filmo apie pokario rezistenciją (o kodėl nesukūrus ko nors panašaus į filmą apie Če Gevarą?) ir…karts nuo karto vėl peržiūrėti “Vienui vieni“, kaip meninį draminį filmą, besimėgaujant gerais vaizdais, Lietuvos kino žvaigždžių vaidyba, įtaigia muzika.

atsisiųsti (2)

 

2014 07 02:

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 8/10
Muzika: 9/10
Kamera: 9/10
7.5

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras “Maskaradas” (1997)

images (2)

Rež.: Rimas Tuminas

Vaidina: A. Dapšys, A. Čepaitė, V. Rumšas (jaun.), R. Bagdzevičius, G. Girdvainis, S. Račkys.

Ką galima pasakyti apie tobulybę? Ji ir taip pati savaime tobula 😉 Būtent taip pamatęs meistro Tumino šedevrą jaučiausi aš – o pagal plojimus, ir visi kiti…

Apie ką mes čia? Ogi apie rusų romantizmo epochos (kad ir ką tai bereikštų) irgi vieno iš žvaigždžių, M. Lermontovo, keturių veiksmų eiliuotos dramos dramos superremiksą. Ir jis taip „veža“, kad net norisi paguglinti, kas gi buvo tas ruselis ir ką jis ten rašinėjo… bet visą tai nesvarbu, svarbu, kad turime dviejų dalių kaip ir tragikomediją, kuri pakeri, užvaldo, sudrumsčia sielą…trumpai tariant, daro tai, ką ir turėtų daryti TEATRAS.

Jei reiktų skaityti originalą, nieko per daug stebuklingo ten nerastumėme – na, gyveno kartą toks pavydus ponas, buvęs azartinių lošimų profas, gaspadin  Arbeninas. Jo žmona Nina – daug jaunesnė, daili poniutė, trumpai – tikras sielos džiaugsmas. Kitas personažas (šiaip tai tik pagal spektaklį ir atsimenu juos, skaitant tampa visiškai boring…;) – kunigaikštis Zvezdičius, kilmingasis jaunuolis. Dar yra baronienė, Kazarinas, Sprichas ir kiti.

Jei iš eilės – kunigaikštis lošimo namuose prasilošia, susiparina; paskui sutinka Arbeniną. Anas nusprendžia padėti Zvezdičiui, ir po daugelio metų nuėjęs prie kortų, laimi daug daug pinigėlio, išgelbėja kunigaikštį. Tas jau patenkintas, sužavėtas – po to abu nueina į kaukių balių, į maskaradą. Čia apsilanko ir Arbenino Nina, kuri pameta savo apyrankę. Ją randa kita persona, tokia baronienė Štral. Pasiutus boba, gal kad lyg ir be vyro, ji susiburkuoja su kunigaikščiu, jie nuveikia šį tą gero, ir po visą kam Štral padovanoja Zvezdičiui rastą apyrankę.

Po kurio laiko kunigaikštis susitinka Arbeniną, vyrai paplepa, nu ir Zvezdičius pasigiria, parodo trofėjų savo draugeliui – ką jis gavęs iš vienos nekuklios damos…Tas atpažįsta savo žmonos sidabrą, va tada ir užverda lava…po gausybės monologų, dialogų (kurie tokie nuobodūs skaitant…) Arbeninas nusprendžia grįžti prie seno, prie savo blogosios „aš“ pusės. Kunigaikštį apkaltina nesąžiningu kortavimu, viešai trenkia jam (anais laikais tai buvo ojoj!), tas nabagas dėl to turi dingti iš miesto – nors dar spėja pamilti Niną. O ją, savo žmoną, Arbeninas pavaišina ledais su kažkokia zaraza, nu ir ši miršta, taip ir nesupratusi, už ką…Vyrelis labai nesijaudina – tik va kai prisistato Nepažįstamasis, kurio motyvas – senas kerštas, ir kuris teigia viską sekęs ir matęs, kas buvo padaryta, tada jau pats Arbeninas prideda į kelnes, nusilpsta, krentant žemės ir pan. Taip ir baigiasi klasika ši.

atsisiųsti

Moralas: žiūrėk, su kuo duodiesi; nevalgyk, ką kas duoda; nelošk su kortoms ir pan. 😉 Jei rimčiau (nors to iš pačio teksto nelabai pajaučiau), kalbėta apie meilės istoriją (tragediją), žmogaus prigimtį ir t.t .

O ką mes matome scenoje? Ogi daug keistų, tačiau puikiai į vieną gėrį susidedančių elementų: pati scena apytuštė, tamsu, stovi kažkokia nepajudinama akmeninė moters skulptūra no name. Pradeda kristi sniegas. Krinta sniegas, o paskui užsidega ugnis. Kažkoks bevardis tarnas, kaži kokia nerami dušia (pjesėje neminima) ridena sniego kamuolį – iš pradžių nedidelį, paskui, kai intriga, drama auga, vis didėjantį, augantį. Lakstantis senu geru rusišku stiliumi aprengtų žmogystų būrelis, kartais padainuojantis, parėkaujantis. Eketė, iš kurios išlenda žuvis, o vėliau pasiklydęs naras. Vienu žodžiu, tikrai geras bardakėlis, turintis rusiškos (ar slaviškos?) dvasios – ir to popieriuje nėra, visa tai režisieriaus išmonė…

atsisiųsti (2)

 

images (1)

 

atsisiųsti (1)

O efektas didžiulis – puikiai paveikiančios priešingybės, kontrastai (sniegas – ugnis, snaigės – sniego kamuolys, sniegas – akmeniniai pjedestalai, meilės tragedija – komiški juokeliai), liuksiškas scenovaizdis, puikiai atidirbę aktoriai, ir superinė Chačaturiano muzika…aišku, prisidėjo ir Latėnas 😉 Man atrodo, jei ne muzika ir krentantis sniegas, kažin ar būtų išėję kažkas tokio Tuminui – o jei ir būtų, ne taip įtikinančiai. Pripažinkim – dramos tekstas nuobodokas ir skurdokas, tik esant tokiai lakiai fantazijai, kai viskas susilieja į vieną, rezultatas, kaip rašo spauda: patys rusai pradeda pažindintis su savo literatūra – Tumino dėka… Aišku, permąstant kitus matytus spektaklius, po „Maskarado“ bent jau man lieka daug neatsakytų klausimų – kažkas kažkur įstringa, kažko „nepagauni“, kažką supranti tik kitądien ir tikriausiai, savaip. O kas čia blogo? Tokiu atveju tariesi, kad pats nelabai viską supratai, kad toks ir yra režisieriaus tikslas – priversti tave mąstyti, sudrumsti tavo „Moterys meluoja geriau…“ lygio pasaulėlį. Va tuo atžvilgiu „Maskaradas“ lieka kiek neaiškus, ir lyginant, pvz, su O. Koršunovu, tų neaiškumų daug daugiau…nurašau tai ant savo nesusivokimo, o kas lieka, „veža“ 😉

Pamačius „Maskaradą“, tampa pavojinga eiti į kitus spektaklius – nes tikiesi kažko panašaus, kažko tokio. Bet ne visada begausi tiek. Šis vaidinimas meno kartelę iškelia iki olimpinių aukštumų…nors spektaklis – ne sportas, ne varžybos, tačiau poveikį sau, savo smegenams pats juk gali išmatuoti, pajausti, palyginti. Ir duok die daugiau tokių veikalų, po kurių išėjęs iš teatro laukan, kaip sako vienas garsus operatorius, norisi paskambinti draugui ir viską papasakoti…

P.S.: Spektaklį for free galima pamatyti http://www.lrt.lt/mediateka

2013 02 19:

Režisūra: 10/10

Vaidyba: 9/10

Scenografija: 9/10

Muzika: 10/10

Menas: 10/10

9,6