S. Rushdie “Klounas Šalimaras“ (2005)

454895171ca65f2e338f2db36d28db94

Dar vienas puikaus rašytojo nemažiau puikus romanas.

Faktas kaip blynas: šios knygos vertėja iš originalo kalbos D. Žalytė  2007 – tais metais pripažinta geriausia šalyje; jai buvo įteikta premija – “Metų vertėjos krėslas“. Nežinau, kodėl versti reikia ant krėslo (tikriausiai yra kažkokia legenda ar istorija apie tai), tačiau skaitant viskas buvo sklandu ir gražu. O juk būna ir kitaip…

Romanas suskaidytas į kelias dalis. Kiekviena iš jų pasakoja tam tikro veikėjo gyvenimo tarpsnį; išties, kaip ir kiti S. Rushdie šedevrai, “Klounas Šalimaras“ sudarytas ir daugybės siūlų – siūlelių, istorijų – istorijėlių, veikėjų bei personažų; galų gale, viskas susiveja į stiprų ir gražų kilimą – indišką sapną.

“Klounas Šalimaras“ – tai pasakojimas apie nelaimingą meilę, prasidėjusią rašytojo gimtajame Kašmyre. Kaip visi žinome, Kašmyras – regionas šiaurės Indijoje, dėl kurio iki šių dienų nesutaria kelios šalys, būtent, ta pati Indija, Pakistanas ir Kinija. Kadaise tai buvo nemaža karalystė, kurioje vėliau daugumą sudarė musulmonai, tačiau valdžia buvo induistų rankose, o patys kašmyriečiai išvis norėjo būti laisvi. Po daugelio konfliktų, nesutarimų bei karų šis gražia gamta ir puikiomis klimato sąlygomis pasižymintis kraštas buvo nualintas. Būtent apie Kašmyro konflikto pradžią, jo eigą, islamizmo su terorizmu atsiradimą pasakojama “Kloune Šalimare“.

Pirmojoje dalyje – “Indijoje“ – veiksmas vyksta JAV, panašu, Los Andžele. Indija, Makso Ofiulso duktė (apie savo motiną, šokėją ir klouną Šalimarą išdavusią Bunji mergužėlė nieko nežino), gyvena sau viena, nuobodžiai leidžia laiką, kiek depresuoja, jaučia tuštumą, kurios niekas negali užpildyti. Gimtadienio proga gauna iš tėvo naują sportinį automobilį. Deja, tėvas netikėtai yra nužudomas, skyriaus pabaiga panaši į detektyvą – kas yra žudikas, panašu, tai Šalimaras?

1

Antra dalis – “Bunji“ – ir yra romano esmė. Čia pasakojama apie Kašmyre, regione, kur kadais taikiai sutarė tiek musulmonai, tiek induistai, atsiradusią meilę tarp induistės Bunji ir islamisto Nomano Šer Nomano, pasivadinusio klounu Šalimaru. Veiksmas vyksta Pačigame, tradicinio artistų meno miestelyje. Jaunuoliai įsimyli vienas kitą, susituokia, nepaisant religinių skirtumų ir nesutarimų. Meilė iš pradžių liepsnote liepsnoja, tačiau viską sugriauna karas – į Kašmyrą pradeda įžengti paksitaniečiai, naikindami viską iš eilės. Kaip rašoma, “Bunji <> ir klouno Šalimaro santuoka, kurią jie iškėlę rodė pasauliui kaip ženklą, yra netikro optimizmo simbolis“. O ir Bunji supranta, kad nori ištrūkti iš savo kaimo, bet kokia kaina…Ir kai šventėje šokėja Bunji pamato svarbų asmenį – JAV ambasadorių Maksą Ofiulsą, jai sužimba viltis iškeliauti iš Pačigamo.

Kitoje dalyje, “Maksas“, pasakojama apie Ofiulsą. Kiek nuobodžiai pradedama apie Indijos – Britanijos – JAV šalių politinius niuansus prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Tai lyg kontekstas visam kitam pasakojimui. Toliau kalbama apie žydų aškenazių kilmės Maksą – jo vaikystę Strasbūre, karą, pabėgimą ir tolimesnį gyvenimą Prancūzijoje. Maksas tampa žinomu žmogumi, ir štai, įsimyli kašmyrietę Bunji, su ja, jau turėdamas žmoną, išdykauja. Ši meilužė, pabėgusi į Indija, pasikeičia, pripranta prie narkotikų, degraduoja, galop susilaukia vaiko nuo Makso. Gimusi mergaitė, pavadinta Kašmyra, atsiduria Makso žmonos rankose, o Bunji priversta grįžti namo, į Pačigamą. Maksas, kilus nesutarimams, seniai jau pasprukęs iš Indijos.

2

“Klounas Šalimaras“ dalyje paaiškėja, kad Bunji Pačigame niekas nelaukia, ji jau paskelbta mirusia. Bunji pradeda gyventi viena, atsiskyrusi kalnuose. Jos vyras Nomanas prižada atkeršyti ir nužudyti savo buvusią pasileidusią žmoną, toks pat likimas laukia ir dukters bei ambasadoriaus Makso. Abi šeimos – tiek Bunji, tiek klouno Šalimaro – sutaria, kad žudyti nereikia, tik po tėvų mirties. Vėliau Nomanas į viską spjauna ir išeina kovoti, už Pakistaną. Pasakojama apie teroristų kasdienybę – apmokymus, islamizmą, kartu kalbama apie Kašmyro konflikto, kašmyriečių genocido pradžią.

3

Paskutinė dalis – “Kašmyra“ – tai buvusios Indijos likimas po tėvo nužudymo. Mergina susitaiko su tėvo mirtimi, galop net nukeliauja prie motinos kapo Pačigame (Nomanas – klounas Šalimaras savo pažadą įvykdo). Ji įsimyli savo tėvų gimtinę, Kašmyrą…Tuo metu jos tėvo žudikas yra pagaunamas, įkalinamas, tačiau po kelių metų pabėga iš kalėjimo. Nomano tikslas – nužudyti likusią auką, savo buvusios žmonos dukrą, Kašmyrą…kaip viskas baigsis, neatspės niekas.

“Klounas Šalimaras“ – tai sudėtingas pasakojimas apie meilę sunkiu gyvenimo aplinkybių metu; apie meilę, kuri peržengia istorinį kontekstą, bet ir baigiasi taip, kaip atsitinka visiems to krašto gyventojams – tragiškai. Apie meilę, kurią tradiciškai lydi neapykanta. Ir nemažai sužinome neapykantos anatomijos, keršto fiziologijos. O daugiausiai “pamatome“ Kašmyro – to prarasto gražaus krašto tarp kalnų, kur gyveno taikūs žmonės, dar Aleksandro Makedoniečio proanūkiai, mėlynomis ir žaliomis akimis…

Įstrigę:

Apie miestą: “Atviras miestas buvo nuoga šliundra, kviečiamai drybsanti aukštielnika ir gundanti visokiomis gudrybėmis.“

Apie lemtį: “Kiekvienas O’Dvajeris (britų leitenentas) <> turi Šahydą Udhamą Singhą (indas, nušovęs leitenantą 1940 m.), o kiekvieno Trockio laukia Merkaderas (same shit)“.

Apie feminizmą: “Jei yra būdas dauginis be vyrų <>, parodyk man jį, nes tada moterys galės turėti viską, ko nori, ir atsisakyti visko, ko joms nereikia“.

Apie gimines: “Giminės <> yra siauraprotė prasčiokiška viso nepasitenkinimo žemėje priežastis“.

Apie geismą: “Geismo dievas – plėšikas. Geismas – galingas, pavojingas, skausmingas, nevaisingas. Gašli moteris – laiko mina“.

4

2015 07 31:

Turinys: 8/10

Gylis: 8/10

Eiga: 8/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,6

S. Rushdie “Vidurnakčio vaikai” (1981)

atsisiųsti

Geriausiojo šių laikų rašytojo Rushdie pati geriausia knyga, neseniai vėl tapusi best of best tarp „Booker“ premiją gavusiųjų – ar ji tikrai verta tokio titulo?

Neseniai perskaičiau knygelę dar kartą, jau trečią, todėl vis dar pilnas įspūdžių – iš dalies teigiamų, iš dalies, neslėpsiu, nelabai. Mano manymu, jei knyga yra pati pati geriausia, turėtų būti taip, kad perskaitęs pajustum tokį vidinį ech…Kad ir kaip norėčiau dūsauti, nelabai išeina. Negaliu pamiršti, kad į tokias aukštumas šį veikalą iškėlė skaitytojai iš D. Britanijos ir JAV, lietuvaičiai rinkimuose nedalyvavo…tai ir paaiškina tokia topinę knygos sėkmę, nes pripažinkim, mūsų (ir mano skonis) gali būti kiek kitoks. Arba tai, apie ką kalbama knygoje, mūsų neliečia ir nejaudina.

Taigi, apie ką mes čia? Kaip ir „Paskutiniame mauro atodūsyje“, taip ir čia, yra pasakotojas, kuris žiūrėdamas retrogradiškai (baisus slengas, reiktų sakyti, „žvelgdamas atgalios), nupasakoja savo istoriją. Lygiai taip pat kaip ir „Maure“, pagrindinis veikėjas trisdešimtmetis Salymas Azizas yra ypatingas: jo kūnas irsta, skeldėja, jis eina miriop, todėl skuba papasakoti savo istoriją – kiekvienas gyvenimo (o ir knygos) skirsnis yra tarsi stiklainis su užkonservuotu žaliu čatniu (indiškas padažas ar garnyras, nesuprasi. Knygoje minima gal 20 indiškų ar musulmoniškų patiekalų pavadinimų), kiekvieno čatnio skonis – vis kitoks.

images (1)

Pirmas stiklainis – Azizo gyvenimo pradžia, jo gimimas.  Salymas – ypatingas vaikas, jis šlumštelėjo į šį pasaulį lygiai tą sekundę, kai Indija tapo laisvą, būtent 1947 metų rugpjūčio 15 – tą dieną, per patį vidurnaktį…Todėl berniuko likimas tampa susijęs su visos šalies likimu, o kaip žinia, jaunos valstybės pirmieji žingsniai nėra lengvi, ir Salymo gyvenimo istorija tampa tokia ypatinga. Salymas – vidurnakčio vaikas, tokiu kaip jis, gimusiu tą pačią valandą, Indijoje buvo lygiai tūkstantis, taigi, su Salymu, tūkstantis vienas. Pastebėta, kad kuo kūdikis buvo gimęs arčiau vidurnakčio, tuo didesnėmis galiomis jis buvo apdovanotas. Salymas, gimęs lygiai lygiai per patį vidurnaktį, galėjo skaityti kitų mintis; kiti vaikai – keliauti laiku, keisti lytį ir pan. Tokios gamtos dovanos nepadarė berniuko laimingesnio, tačiau Salymo dėka visi vidurnakčio vaikai galėdavo telepatiškai bendrauti tarpusavyje…Knygoje pasakojama ne tik apie Salymo nuotykius, vidurnakčio vaikų sąjungą, Salymo meilės reikalus, brendimo kančias – kadangi berniuko gyvenimas buvo susietas su Indija, taigi daug sužinome ir apie šalies pirmuosius žingsnius atgavus laisvę, jos nuosmukius, karus, intrigas, religinius nesutarimus, Pakistano atsiskyrimą bei kitas subtilybes. Įdomu tai, kad ir pats Salymas, tiesiogiai ir ne, prisidėdavo prie šalies likimo – o gal tai tik mirštančio pasakotojo iliuzija?

Finalas nėra optimistiškas – pasakotojui beliko paskutinis, vis dar tuščias stiklainis, jis prisimena, kaip visus vidurnakčio vaikus sugavo ir iškastravo (kad nebūtų palikuonių) piktoji našlė Gandi, po ko jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Prisimena ir daugiau, tiek linksmesnių, tiek liūdnų istorijų. Kaip tik šiandien Salymo gimtadienis, jis ruošiasi ir vestuvėms su dabartine savo drauge, taigi svajoja apie povestuvinį sugrįžimą į Kašmyrą, savo mėlynakio senelio žemę – ir svajose jau regi susirenkančią mirusių giminaičių draugiją…

Viename skaitytojo atsiliepime pasakyta, kad paskutiniai puslapiai verti Nobelio – gal tai ir tiesa, jie tikrai stiprūs, o perskaičius visą knygą, paskutiniai sakiniai sukelia tokį ech…Tačiau norėdamas pakritikuoti šį romaną, tikrai rastum kabliukų. Pavyzdžiui, ką pastebi ne vienas perskaitęs, pati knygos pradžia, intriguojanti, greit „suvalgoma“, baisiai įdomi, vėliau pereina į gana nuobodoką pasakojimą, kurio nebūdamas indu (britu, amerikiečiu, išsilavinusiu europiečiu?) nelabai ir supranti, tai tau neaktualu, tavęs tai nejaudina…man asmeniškai visiškai tas pats religiniai nesutarimai – indai, musulmonai, pandžabai, tamilai – koks skirtumas? Taip pat visi karai, vaidai, politikos subtilybės, ačiū, užtenka ir taip, borring… Kartais ir teksto struktūra erzinanti – toks vaizdas, kad parašęs preliminarų romano variantą, autorius pridėdavo trumpų papildymų kur papuola.

Kitą vertus, galiu suprasti tuos skaitytojus, kuriuos ši knyga veža…Tai išties „indiškas stebuklas“, puošnus kaip kokia barokinė bažnyčia – čia pilna įmantrių detalių, įdomių smulkmenėlių, tikra įvairovė – pradedant indiško valgio meniu,  pikantiškų istorijų, kurias jungia kartais nelabai realūs veikėjai. Pagalvoji – taip gali būti tik Indijoje…Kita vertus, knyga nėra per lėta, šioks toks veiksmas visada vyksta, daug protingų pamąstymų, liuks. Vieno žmogaus, vieno likimo alegorija su visa šalimi, pabarstant šiek tiek filosofijos, pasaulietiškų minčių, truputį veiksmo – čia, brač, pakankamai stipru. Nes:

apie pažinimą: „Aš rijau gyvenimus, ir norėdami pažinti mane, tik mane vieną, ir jūs turėsite praryti juos visus. Manyje kumščiuojasi ir stumdosi krūvos prarytųjų<>“.

Apie Kristų: „Aš mačiau tą Isą, tą Kristų, kai jis atkeliavo į Kašmyrą.<>…barzda iki kankalų, galva plika kaip kiaušinis. Buvo senas ir nusikamavęs, bet elgėsi gražiai“.

Apie optimizmą: „Tai iš kur semtis optimizmo? Iš lemties ar iš chaoso?“.

Apie laiką: „<>esu patyręs, kad jis (laikas) kintamas ir nepastovus nelyginant elektros tiekimas Bombėjui. <>negali sakyti, kad tauta, kuri „vakar“ ir „rytoj“ vadina tuo pačiu žodžiu „kal“, turi puikų laiko jausmą“.

Apie Indiją: „Tiesą sakant, visoje naujojoje Indijoje, mūsų bendrai sapnuojamame sapne, gimė vaikai, kurie tik iš dalies buvo tėvų kūrinys, – vidurnakčio vaikai buvo ir to laiko vaikai: suprantat, jų motina buvo istorija. Taip gali atsitikti. Ypač šalyje, kuri tėra savotiškas sapnas.“

2013 06 02:

Turinys: 8/10

Gylis: 7/10

Eiga: 4/10

Menas: 6/10

Ech…: 6/10

6,2

 

P.S. Yra naujas filmas, sukurtas pagal šią knygą. Must to see 🙂

atsisiųsti (1)

 

images

 

 

S. Rushdie “Paskutinis mauro atodūsis“ (1998)

atsisiųsti

Prisipažįstu: šią akcijos metu pirktą knygą skaičiau du kartus, tačiau vis vien sunku papasakoti, kas, kaip ir apie ką pasakojama.

Taip, knyga apie mirštančio mauro gyvenimą, jo išpažintį – pasakojamą prieš pat paliekant šį pasaulį. Apie sunkų gyvenimą įdomiais laikais; apie keistus tėvų – vaikų santykius; galų gale, tai pasakojimas apie pačią Indiją:  margut margutėlę, kurioje telpa (o kartais ir netelpa, dėl to kyla tiek aistrų) įvairių religijų, kalbų, kastų žmonės. Apie Indiją, buvusią Anglijos koloniją, atgavusią nepriklausomybę ir bandančią gyventi savarankiškai. Apie indiškus prieskonius, apie indiškus valgius…ir dar daug apie ką. Čia labai tinka vienas iš daugelio knygoje sutinkamų indiškų terminų – masala, bendrine kalba, pikantiška įvairovė. Ko jau ko, o šioje magišku realizmu persunktoje istorijoje randame daug masalos…O viso to fone pasakojama apie mauro Moraešo Zogoibio tragiškai besibaigiantį likimą.

Ilgai reiktų aiškinti, kas yra tas mauras, kodėl jis taip vadinamas – tingiu tą daryti. Kaip ir „Ilgoj kaip šimtmečiai dienoj“, šiame reikale viskas pradedama nuo pat pradžių – nuo garsiosios dailininkės Auroros da Gamos, jo vyro Abraomo Zogoibio giminės ištakų, pagal knygos pradžioje pateikiamą šeimos medį, apimamos keturios kartos. Iš dalies tai istorinis romanas, užsimenama ir apie žydų, musulmonų istorijos vingius, kurie turi tiesioginės įtakos dabarčiai. Trumpai tariant, tai pasakojimas apie senos, dar portugališkos kilmės (iš Vasko da Gamos?) Kočino žydų giminės kasdieninį gyvenimą, aistras, meiles, karus, biznį ir visą kitą. Toliau veiksmas plėtojamas daugiau apie Aurorą, jos vyrą Abraomą ir jųjų sūnų, pagrindinį veikėją, Moraešą. Knygos kulminacija – už bausmę mauras yra atskiriamas nuo šeimos, jo atsižadama; taip jo likimas pasikeičia iš esmės, tačiau mauras atranda slaptų savo savybių, išlaisvina savo vidinį „aš“…Romane netrūksta ir detektyvo – mauro motina Aurora žūsta, nors norėdama, tačiau taip ir nespėdama atleisti savo sūnui; tampa aišku, kad motina buvo nužudyta, ir Moraešas bando išsiaiškinti, kas tai padarė. Tai dar viena knygos mini kulminacija, tikrasis žudikas paaiškėja pačioje pabaigoje.

Kaip ir „Vidurnakčio vaikuose“, pagrindinis veikėjas eina miriop – tik šįkart neskilinėja, o eidamas pasitikti savo mirties, pakeliui prikalinėja užrašytą savo gyvenimo istoriją (vos ne Martyno Liuterio tezės:). Visas romanas tampa kaip ir prisiminimų pasakojimas; taip pat mauras turi magiškų galių – jis sensta dvigubai greičiau nei kiti, ir nors širdyje 36 metai, išvaizda kaip 72-mečio. „Vidurnaktinis“ veikėjas Azizas turėjo ypatingą nosį, mauras turi deformuotą dešiniąją ranką, kuria smūgiuoja kaip koks Taisonas.

Trumpai tariant, S. Rushdie turi savo tikrai gerai sueinantį (link Nobelio) šabloną…kaip ir kitus rašytojo veikalus, taip ir šį galėtum pritempti link politinio romano – ką griežtai neigia pats rašytojas. Ir nors dar viena fatva lyg ir negrėsė, Salman‘as moka pateikti originalių minčių.

atsisiųsti (1)

Apie Indijos atradimą: „Aišku, ko pradžioje pasaulis norėjo iš nelemtos motinos Indijos, <> – Jiems prireikė karšto aštrumo „(kalbama apie pipirus ir kt.)“, kaip kiekvienam vyrui, einančiam pas kekšę“.

Apie homoseksualų giminaitį: „- Bet jeigu ir ne pimpalas sėdynėj, tai jau tikrai, vaikeli, šašas ant sprando“.

Apie žmogaus dvilypumą: „Mat yra toks padaras, kuris kartais išsiveržia iš mūsų, tas padaras mumyse gyvena, valgo mūsų maistą, kvėpuoja mūsų oru, žiūri mūsų akimis, o kai išeina pasižaisti, niekas nesaugus, – mes apsėsti kraugeriškai puolame vienas kitą, mūsų akys aptrauktos to padaro tamsos, o rankos – tikri ginklai“.

Apie kvėpavimą: „Atodūsis nėra tik atodūsis. Įkvepiame pasaulį, o iškvepiame prasmę. Kol galime.“

Apie arabus: „Tik pažiūrėkit, koks jų raštas. <> Net ir jis toks žiaurus, kaip kokie peilio kirčiai ir durtinės žaizdos.“

Apie išdidumą: „Išdidi poza – geras dalykas. <> Bet tada gyvenime lieki vienišas“.

Apie smurtą: „Žmogaus mušimas – tai lyg koks dvasinis pakilimas, apreiškimo aktas, atveriantis keistus vartus į visatą. Laikas ir erdvė atitrūksta nuo savo inkarų, atšoka nuo vyrių.“

Apie…apie kažką: „Kaip atleisti pasauliui už jo grožį, kuris tik maskuoja jo bjaurumą; už jo švelnumą, kuris tik pridengia jo žiaurumą; už jo vientisumo iliuziją, kitaip sakant, dienos ir nakties kaitą, kai iš tikrųjų gyvenimas yra vien brutalūs lūžiai, trankantys mūsų neapsaugotas galvas kaip miškakirčio kirvis?“

Apie  prasmę: „Alhambra, Raudonasis Europos fortas, Delio ir Agros brolis – susikibusių formų ir slaptos išminties, pramogų kiemų ir vandens sodų rūmai, tas prarastos galimybės paminklas, vis dėlto išlikęs ilgai po to, kai krito jo nugalėtojai, tarsi paliudydamas pražuvusią, bet švelniausią meilę, meilę, išliekančią po pralaimėjimo, po sunaikinimo, po nevilties, nugalėtą meilę, didesnę už savo nugalėtoją, esmingiausia mūsų poreikį – lietis drauge, padaryti galą sienoms, nusimesti savasties rūbus.

sigh_moor

main

2013 04 27:

Turinys: 9/10

Gylis: 7/10

Eiga: 7/10

Menas: 6/10

Ech…: 7/10

7,2