Samuel Shem “Dievo namai“ (2001)

1

Ši knyga – kiekvieno mediko biblija. Nebūtinai dėl to, kad viskas, apie ką kalbama “Dievo namuose“, tiesiogine to žodžio prasme būna ir mūsų gydymo įstaigose. Tiesiog romane pasakojama apie kitokį požiūrį, atrodytų, ne visada susijusį su sveiku protu, keistą, gal net iškrypėlišką, į ligonį bei jo ligą. Savaime suprantama, toks požiūris – ciniškas, ironiškas, kad ir kaip tai pavadinsi – slepia pačių gydytojų kovą su stresu, pervargimą, tai tarsi jų “darbo virtuvės“ demaskavimas. Šaipymasis iš chroninėmis ligomis sergančių šimtamečių – liguista gydytojų reakcija į stresą. Manote, pas mus taip nėra?

Anyway, “Dievo namus“ iš tikro parašė gydytojas, ir ne bet koks, bet būsimas psichiatrijos profesorius Samuel’is Shem’as (tikrasis vardas ir pavardė Steve Bergman), studijavęs tiek Harvarde, tiek Oksforde. Šis romanas paremtas Shem’o patirtimi dirbant Bostono ligoninėje (norėčiau pamatyti, kaip jam sekėsi iš tikrųjų).  Vėliau jis parašė kitas kaip ir trilogijos dalis, “Vargo kalną“ ir “Miestelio dvasią“. Žemiau pateiktose nuorodose yra keletas straipsnių apie Bergman’ą bei šio romano gimimą – trumpai tariant, “Dievo namai“ atsirado tarsi autoriaus pasipriešinimas prieš ilgus ir sunkius budėjimus, poilsio nebūvimą, jaunų žmonių – internų, rezidentų – engimą. Maištas prieš nežmoniškumą, kitaip tariant. Ir visur akcentuojama, jog tai ne pervargimas čeburekų kepykloje, bet gydymo įstaigoje, kur klaidos kainuoja, kartais ir pacientų gyvybes.

2

Romane pasakojama, kaip jaunas žydukas Rojus Bašas (“Dievo namai“ – prestižinė žydų žydams įkurta miesto ligoninė) pradeda savo internatūrą tikroje ligoninėje. Trumpai tariant, jaunuolis nuo teorijos pereina prie praktikos, ir pats nustemba, kad tikrovėje yra kitaip, nei knygose. Rojus tuoj pat susiduria su medicinos žiaurumu – sunkiais ligoniais, rimtomis ligomis, ilgomis darbo valandomis, naktiniais budėjimais. O kas blogiausia, visas reikalingas gydymo procedūras Rojus kaip ir turėtų mokėti atlikti, tačiau arba nemoka, arba nežino, ką ir kada reiktų daryti. Ligoninėje jis gali pasikliauti dviem asmenimis, atstovaujantiems dviems pasaulėžiūroms: rezidentu Dručkiu arba Džo. Dručkis – storas žydukas, kuris kaip koks ūkininkas supranta kūnus, puikiai moka atlikti visas intervencijas, bet nepamiršta bendravimo, dėl ko pacientų yra labai mylimas. Džo – neurotikė dešimtukininkė, tikras žinių bagažas, tačiau su bendravimu ir žmogiškumu, ne kažką…Pagrindinis herojus per metus pereina ugnį ir vandenį, seksą trise bei eutanaziją, pažįsta įvairios kolegų adaptacijos stresui būdus, kol tampa tokiu kietu kaip Dručkis, ir galų gale supranta, kokiu specialistu norėtų dirbti visą gyvenimą.

Kaip minėjau, svarbus romano aspektas – žmogiškumas, tiksliau, jo nebuvimas gydymo įstaigoms tampant paslaugų teikėjais (nepamirškim,  romano laikas – VII – tas dešimtmetis, o tik dabar tai pasidarė aktualų ir mūsuose). Ar visada svarbiausia tyrimai, algoritmai, guidelines’ai, gal kartais tiesiog užtenka…nuoširdaus bendravimo, pokalbio su ligoniu? Ar taip gali būti, jei dirbi priėmime ir gauni vieną po kito sunkius, mirtinus atvejus? O jei dar tai pirma tavo darbo diena?

Teisybė, romanas garsus ne tik savo ideologija, bet ir…seksologija. Prisipažinsiu, skaitydamas pirmą kartą, prieš 10 metų, reagavau vienaip, dabar, skaitydamas trečią kartą, dar kitaip. Kad ir kaip bežiūrėsi, ta scena, kai sesutė daro širdies masažą mirštančiam, o internas prieina iš užpakalio, ir (čia apytiksliai),  glostydamas vidines šlaunų dalis, numauna kelnaites ir įeina į ją, mmm…o kur dar kiti gražumynai, kur internų orgijos su sesutėmis, soc. darbuotojais? Kur “Jack Daniel’s“ su alumi priėmime? Kur dar “sesutės poza“ – kai ji lenkiasi žemyn, kol po trumpu sijonu pasimato kelnaitės? Vardinčiau ir vardinčiau, seilės tįsta. Faktas – gal ir ne visai taip šį romaną parašiusiam S. Bergmanui sekėsi per internatūrą, gal pas mus studentai daugiau barakuose linksminasi, bet…stresas daro savo, ir instinktai sustiprėja. O kaip gi kitaip!

3

Šią knygą privaloma perskaityti ne tik medikams, ne tik vaistininkams, kineziterapeutams ar ligoninių liftininkams. Ypač būtų smagu, kad ją bent perverstų visi tamsūs žmogeliai, besipiktinantys, kad: priėmime jiems neskuba ištraukti erkės; “skauda širdį penkias dienas, bet vaistų aš negersiu ir niekur nesikreipsiu“; “jie visi kyšininkai, vagys, šaudyti juos reikia“. Aš praktiškai šį romaną norėčiau matyti ligoninėse visur, kad liaudis skaitytų, šviestųsi, ir…šypsotųsi. Ir galų gale – mažiau sirgtų, savo neurotinėmis pseudoligomis.

Nuorodos: http://kultura.lrytas.lt/literatura/nesvanki-nepatogi-ir-ironiska-knyga-pakeite-ligoniniu-gyvenima.htm

http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/dievo-namai-satyrinis-romanas-tebera-aktualus-po-40-metu-286-608255

Klasika: “Gyvenimas –  kaip penis: kai minkštas – jo neišdulkinsi; kai kietas – jis tave dulkina.“

Apie sunkią ligą: “Čia buvo mirtis. Čia buvo neviltis, tas retas dirstelėjimas į veidrodį, kai pamatai imančią gesti gyvastį – pirmą žilą sruogą, žylį<> Niršau ant tos moters, nes tai – jos galo pradžia – man pridarė darbo.“

Šitą reiktų iškabinti visur: “Liga – paciento rūpestis.“

2016 07 29

Turinys: 9/10

Gylis: 9/10

Eiga: 10/10

Menas: 8/10

Ech…: 9/10

9