Stephen King “Daktaras Miegas“ (2015)

Dar viena “praryta“ Stephen’o King’o knyga. Dar vienas “siaubiakas“, su psichologiniais motyvais. Dar vienas įrodymas, kad genijus King’as, net ir parašęs apie 50 romanų, gali vėl “išauti“, sukurpdamas seno kūrinio tęsinį. Kaip rašo internetai (o jie rašo nedaug, tik kopijuoja ant jau kelis kartus perleistos knygos nugarėlės esantį tekstą), kartu tai dar vienas puikus įrodymas, jog siaubo, mistikos romanai negali būti taip paprastai “nurašomi“ kaip kokie antrarūšiai. Anaiptol. Skaitydamas King’ą, išties turi puikų palydovą, gidą, o kartais, gal net mokytoją, supažindinantį su anapusiniu pasauliu.

Nors “Daktaras Miegas“ pristatomas kaip senojo gerojo “Švytėjimas“ tęsinys, taip nėra. Taip, pagrindinis herojus – tas pats mažas berniukas Denis Torensas, dabar jau vadinamas Denu, kuris kažkada lakstė nuo bokė lazda apsiginklavusio ir kiek pamišusio savo tėčio. Dabar vaikis užaugo, ir kaip rašoma, nors fiziškai atrodo viskas tvarkoj, bet dvasiškai?…Panašu, kad ne.

Denas pradeda išgėrinėti kaip ir jo tėvas. Jaunuolis draugauja su “neteisinga“ kompanija, kol galop pasiekia dugną – po eilinio išgėrimo ryte atsibunda praradęs visus pinigus. Ne gana to, iš vienišos motinos, atsitiktinės to vakaro sekso partnerės, jos mažam vaikui matant, pavagia pinigus. Šis poelgis Deną graužia visą romane aprašomą laikotarpį…Jaunuolis bėga nuo savęs, kartu, išvažiuoja į kitą miestelį. Čia bando reabilituotis, įsidarbina traukinuko vairuotoju, vėliau dirba ir slaugos namuose, sanitaru. Denas susiranda savo nauja guru – darbdavį Keisį Kinglį, kuris ne tik jį įdarbina, bet ir padeda atsikratyti priklausomybės alkoholiui, jei abu pradeda lankytis AA, anoniminių alkoholikų sueigose…

Tada pasakojamas kiek vėlesnis etapas – Denas išsikapsto iš savo silpnybių, pamažu tampa pripažintu specialistu, padedančiu žmonėms, sergantiems terminalinėmis ligos stadijomis, oriai numirti. Jis net vadinamas “daktaru Mirtimi“, nes puikiai skaito ligonių mintis – jaunuolis vis dar turi švytėjimo dovaną, ir labai stiprią…

Vieną kartą su Denu mintimis susisiekia kitas švytintis asmuo – maža mergaitė Abra. Po kurio laiko šie du stipriai mintimis bendraujantys keistuoliai susidraugauja, galop, susitinka. Pasirodo, Abra turi bėdą – ji, naudodamasi savo  galia, “pamato“, kaip vieną paauglį nužudo keista kompanija, vadinami, grynieji.

Jei dar nebuvo painu, dabar viskas susipainioja. Pasirodo, grynieji, tai keista, ilgai gyvenanti ir nemirštanti kompanija, turinti antgamtinių galių – jie gali skaityti kitų mintis, moka užhipnotizuoti ar įtikinti kitus žmones, jaučia vieni kitus, taip pat švytinčius, asmenis. Kad galėtų egzistuoti ir išgyventi, šiems keistuoliams reikalinga energija, vadinamas garas, kurį gali išgauti, nužudę tokį patį švytintį…Kadangi Abra pamato tai, ko neturėtų, grynieji ruošiasi mergaitę sučiupti ir atimti jos garą. Denas gi stengsis ją apsaugoti…

Stephen’ui King’ui eilinį kartą pavyksta skaitytoją įvelti į visišką jovalą, į keistų situacijų ir nuotykių sūkurį, kuris paskui yra puikiai “išrišamas“. Vėl to gal ir nenorėdami, susipažįstame su žmogaus fobijų, pasąmonės id/ego/superego karalystėmis; ko nesutikau anksčiau, atsiranda ir kiek fantastikos elementų – nemirtingieji grynieji, gyvybės garas. Gana sklandžiai baimės pasaulis, jau pažįstamas iš “Švytėjimo“, papildomas naujomis figūromis. Įtampa auga, o finalas bus tik pačioje pabaigoje, paskutiniuose skyriuose…

Šiame romane gana išsamiai kalbama apie alkoholizmą, kitas žmogaus priklausomybes. Teigiama, kad Stephen’as King’as kai ko sėmėsi iš savo patirties – jam tas pasaulis gerai pažįstamas, rašytojas turėjo reikalų su alkoholio vartojimų. Gali būti, kad AA dialogai paremti autoriaus patirtimi. Ta tiesiogine patirtimi…

Kitą vertus, kadangi ką tik “suvartojau“ (nes išties greit perskaičiau) “Švytėjimą“, man šis romanas pasirodė kiek silpnesnis. Nežinau visos “siaubo romanų rinkos“ konteksto, ar tikrai tie gauti apdovanojimai už geriausią siaubo romaną ir panašiai, iš tiesų yra ko nors verti, bet ši istorija yra tiesiog silpnesnė. “Daktaras Miegas“, jei būtų atskiras, naujas kūrinys, parašytas dar net ne King’o, kažin ar išvis atkreiptų kieno nors dėmesį…Man nepatiko tokia, vadinkim, ne visai įtikinanti fantastika. Nepatiko persikūnijimai, avatarai, minčių skaitymai ir pan. Nors vėlgi sutinkamas ta vadinamas “anapus pasaulis“, nors tiksliai vaizduojama riba tarp “čia“ ir “ten“, kartais tie balsai iš pomirtinio pasaulio, vėjo gūsiai atrodo…kaip iš kokio “Pačio baisiausio“ filmo. Man tikrai trūksta, norisi daugiau psichologijos, o į jos vietą atsiradusi fantastika netinka, gal greičiau, neįtikina. Kad ir tas pats garo, suteikiančio gryniesiems energijos, įvaizdis – gal jie ten elektronines cigaretes rūko, ar ką?

Įstrigę:

“Gyvenimas – tai ratas, sukasi ir sukasi be perstojo grįždamas į pradinį tašką.“

“- Tu stiprus kaip arklys. Jei nori, tau atnešiu kokteilį “Pušelė“. Stiklinė vandens, o joje dantų krapštukas.“

“Berniukas negreit mirė. Klykė, kol trūko garso stygos, ir riksmas virto dusliu lojimu.“

“Paprastai vasarotojai vežiojasi ištisas rujas šunų, dažniausiai mažyčius baltus atgrasius šikalius su neskoningais antkakliais. Nėra ko aiškinti. Jų šaižus kiauksėjimas rėžia ausis, tiesiog varo iš proto, o mažos it žiurkių akytės šviečia tokiu protu, kad kūnas eina pagaugais.“

2017 10 15

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 8/10

Menas: 7/10

Ech…: 8/10

7,6

Stephen King “Švytėjimas“ (2012)

Neseniai tiesiog “praryjau“ šią legendinio rašytojo legendinę knygą – brr! Dar jaučiu tą slogutį, dar vis baisu būti vienam namuose. O vis greičiau temstant baisoka darosi ir lauke…Negalima sakyti, kad “Švytėjimas“ neveikia skaitytojo – tai būtų melas. Vien ko vertas Kubrick’o filmas, kurį pamatęs pirmą kartą, jaučiausi panašiai. Tik knyga dar labiau įtikinamesnė, dar šiurpesnė.

Tiesą sakant, pati tiksliausia ir tuo pačiu, geriausia, analizė, o greičiau, apžvalga, yra čia:

http://kultura.lrytas.lt/-13388849571338492886-lrytas-lt-biblioteka-707-s-kingas-%C5%A1vyt%C4%97jimas.htm

Geriau nesugalvočiau apibūdinti tiek šio romano, tiek S. King’o gabumų. Kadangi teko ir anksčiau skaityti jo kūrinius, būtent, “Mirusių gyvūnėlių kapines“, “Žaliąją mylią“, galiu tik pritarti, jog Stephen’as moka taip meistriškai aprašyti savo veikėjus, preciziškai perteikdamas jų charakterius, jausmus, išgyvenimus, jog susitapatinęs su jais, pamilęs arba, atvirkščiai, nekęsdamas, ir vėliau patekęs į romano fantazijos pasaulį, būni šokiruotas. Skaityti S. King’ą – tai leistis į žmogaus pasąmonės gelmes, pažinti prigimtinius žmogaus instinktus, labai dažnai – nerimo, baimės, frustracijos anatomiją. Tai juk kartu ir labiau pažinti save, tokį, koks esi – kai kam tai būna didelis siurprizas…Kaip minėta aukščiau esančioje nuorodoje, S. King’o herojai niekada nebūna tokie, kokių galėtumei tikėtis: jei jau rašytojas tėvas, tai su kirviu gaudys vaikus; jei jau miriop nuteistųjų kamera, tai ten bus stebukladarys gerietis burtininkas; jei gyvūnėlių kapinės, tai ten galima prisikelti. Kraštutinumai, netikėtumai traukia ir masina. Kaip ir noras daugiau sužinoti apie save…

P.S.: iš filmo žinomo ir kultinio “Wendy? I’m home!“ romane nesutiksi. Kitą vertus, pats King’as, kaip rašoma aukščiau paminėtoje apžvalgoje, kažkada pasakė apie Kubrick’o filmą: “Labai įdomus filmas, tačiau kas atsitiko su ta knyga, kurią aš parašiau?“ Ir tiesą sakant, romane pilna kitų šiurpinančių, sustingdančių pasakymų. Dar geresnių.

Įstrigę:

“Čiupęs Denį, jis bloškė jį, norėdamas prilupti, dideli suaugusio žmogaus pirštai susmigo į liesutę ranką virš alkūnės ir susigniaužė kumščiu, lūžtančio kaulo trakštelėjimas nebuvo garsus, buvo milžiniškas, bet ne garsus. <> Grynas garsas, kurio vienoje pusėje buvo praeitis, o visa ateitis – antrojoje, garsas, panašus į pieštuko šerdies lūžimą, balanėlės trekštelėjimą, kai lauži ją pasidėjęs ant kelio.“

“Noras išmesti ją iš lovos nuogą, apstulbusią, vos tik bebundančią, užpulti ją, griebti jos kaklą lyg žalią jaunos epušės šakelę ir smaugti, nykščius uždėjus ant gerklės, pirštais spausti sprandą, atlošti galvą ir daužyti į grindų lentas, trenkti, triuškinti, skaldyti. Šokam, kratomės, vaikuti.“

“Kraujo ir žiemą žaliuojančio augalo kvapas. Jis visu ūgiu parkrito ant verandos kimiai raudodamas, o burnoje atsirado koktus metalinis vario skonis. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi. Iš nosies tekėjo nedidelė kraujo srovelė.“

2017 09 21

Turinys: 10/10

Gylis: 10/10

Eiga: 10/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,8