Kurt Vonnegut „Sveiki atvykę į beždžionyną“ (2009)

Ši knyga – tai garsaus vokiečių kilmės JAV rašytojo K. Vonnegut’o apsakymų, rašytų 1950 – 1968 metais, rinkinys. Taip sakant, kai jau neturi, ką parduoti, išleidi visus rastus autoriaus straipsnius, visą rašliavą, ir tiek? Nebūtinai, nors bendras vaizdas panašus…

O apsakymų kilmės istorija intriguojanti – kaip šio rinkinio “Įžangoje“ giriasi pats autorius, kažkada, norėdamas papildomai užsidirbti (ir planuodamas pabėgti iš savo taip nekenčiamo “ofisinio“ darbo), jis pradėjęs rašyti trumpas istorijas įvairiems komerciniams žurnalams. “Playboy“ – irgi. Taigi visi 25 apsakymai kažkada džiugino amerikonų skaitytojus – vonegutiškas pasakojimas ir plika Marilyn Monroe. Nice!

Tiesą sakant, „Sveiki atvykę į beždžionyną“ perskaičiau jau seniausiai. Tada norėjau kažką brukštelti apie jį, bet neišėjo, nes…viską jau buvau pamiršęs. Teko dar kartą įveikti gana dailiai į lietuvių kalbą išverstą tekstą – jausmas panašus, nors istorijos įdomios, bet nelieka nieko…Taip, atsimenu tą pasakojimą apie ateitį, kai visi gyvens be galo, be krašto ilgai, o vienas iš gyvenimo malonumų – savanoriška eutanazija, padedant gražioms merginoms. Dar kelios fantastinės istorijos, pateikiamos “aš“ vardu…dar pasakojimas apie meilę, įsižiebusią teatro mėgėjų būrelyje…Daugiau kaip ir nepamenu, niekas neįstrigo.

Taip, šio rašytojo stilius, pasakojimo būdas, visas tas sarkazmas – marazmas – orgazmas man patinka. Toks savotiškas, jam vienam būdingas tiesus, groteskiškas, pašaipus, bet kartu aštriai gilus žvilgsnis yra jėga…Tik tos istorijos istorijėlės, nu tokios mizernos… Kažkokie seni pezalai, su išgalvotais neįtikinančiais veikėjais, kai istorija nors ir gili, bet baigiasi ir tiek. Galbūt žurnalui tinka, bet skaityti kaip grožinę literatūrą, man nelabai…Nors autoriaus mintis aiški, pagrindinė problema tiek 1950 metais, tiek dabar –  ta pati: visuomenės susvetimėjimas, baimė dėl žmonijos (plačiąja prasme – planetos) ateities, individo “aš“ nužmogėjimas. Visos istorijos – trumpos, į personažų vidinį “aš“ sunku įsigyventi, todėl ne visada “užkabina“.  Perskaitai, pamąstai ir viso gero.

Trumpai tariant, smagu, kad perskaičiau, tačiau net pačiam darosi nesmagu, kad greit pamiršau tąkart, greit pamiršiu ir dabar. “Trumpai ir aiškiai“, ne visada tampa “trumpai ir iki pat sielos gelmės“. Nors jei būtų “Žmonių“ žurnale, tikrai skaityčiau.

P. S. Viršelyje ta žvaigždutė – tai suraukta užpakalio skylė. O šalia stovi didžiulis termometras. Aišku, tokiu būdu galima pamatuoti temperatūrą…Vis dėlto, termometras rodo, kiek žmonių savanoriškai pasirinko orų ir neskausmingą išėjimą iš ateities pasaulio. Nieko nepadaryti…

2019 09 08

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7