“Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017)

01

Vaidina: Ieva Adrejevaitė, Darius Gumauskas, Tauras Čižas, Remigijus Vilkaitis ir kiti.

Rež.: Donatas Ulvydas.

02

Dar šilta kėdė, kurioje muisčiausi, žiūrėdamas šį naują, šių metų istorinį filmą. Dar mėtosi tuščias kavos puodelis šiukšliadėžėje, kuris priklausė man…

Jei rimtai, neseniai teko matyti šį naują, labai plačiai ir išsamiai reklamuojamą filmą. Kiek turiu kuklios patirties tiek su kitais lietuviškais muviais, tiek su režisieriaus D. Ulvydo kūryba, galvoje susidėliojo auksinė nuostata, špyga taukuota: kuo naujas filmas plačiau anonsuojamas, reklamuojamas, garbinamas, dar jo nemačius, tuo jis š*dinesnis išeina. Rimtai, kažkada galvojau, “Tadas Blinda. Pradžia“ bus naujos Lietuvos filmo eros švyturys, feniksas – kur tau! Nesakau, kad gerb. Mantas ten nesistengė, kad visa žiniasklaida netrimitavo, kaip ten gražu, kaip ten kūrybiška, man anas reikalas – nieko gero. Galvoje liko Ievos Narkutės muzika, Ramūno Greičiaus nufilmuota nereali – reali Lietuva…tiesą sakant, tai viskas.

Nemeluosiu, žiūrėdamas “Emilija iš Laisvės alėjos“, žiovavau kokius šešis kartus. Ir visus juos – pirmoje filmo dalyje. Nors pati pradžia – lyg ir nieko, viskas įsivažiuoja, žavi seniai matyta, bet lengvai atpažįstamas Tarybų Lietuva. Vėliau, net nežinau kodėl, viskas tampa per daug angažuota, savotiškai “užjautrinta“, todėl neįtikima, pagal scenarijų, net nerealu, todėl pradeda kirbėti mintis, jog ir vėl naujas filmas, kuris ne kažką…Ir kai jau skirstosi žiūrovai (pas mus buvo salėje keletas, kurie išėjo filmo viduryje – gal šiaip kokie reikalai, kas ten žino?), atsiranda polėkis, kai kas išaiškėjo, įgauna prasmės, o finalas pramuša, net akys pradeda drėkti. Vat ir pasakyk tu man – jei pusę filmo nieko gero, kita pusė – žymiai stipresnė, tai koks bendras balas?

Jei konkrečiau, ““Emilija iš Laisvės alėjos“ yra filmas apie eilinę kaimo mergaitę Emilija, kuri užaugusi įstoja į “aktorinį“, jį baigia, gauna paskyrimą į Kauną, todėl čia ir atvyksta gyventi ir dirbti. Veiksmo laikas – 1972 – ieji. Mergina, nors iš pradžių atrodo kiek naivokai ir kvailai, iškart patenka į įvykių sūkurį: tais metais Kaune susidegino R. Kalanta, prasidėjo protestai, todėl vos įžengusi į Laisvės alėja, Emilija yra įtraukiama į protestuotojų minią, vėliau ją suima milicija, tada tardymas, saugumas, vienutė. Toliau seka nuobodus darbas teatre, saugumo sekimas ir tikrinimas, gyvenimo meilė (?), galop, visą epopėją vainikuoja viešas protestas – spektaklis, kuriame Emilija vaidina kiek kitaip, nei reikia pagal scenarijų, žinoma, visai priešingai, negu liepė tarybų valdžia…

03

Nesigilinant į smulkmenas ir visko neišpasakojant, filme buvo džiuginančių smulkmenų: man labai patiko, jog daugelis aktorių nėra plačiai žinomi. Rimtai, tos pagrindinės, Emiliją vaidinusios, Ieva Adrejevaitės nesu niekur matęs. Tai nėra kokybės rodiklis, bet kažkur pasąmonėje tikiu, jog nesužvaigždėjimas lemia vaidybos kokybę, bent jau Lietuvoje. Ir išties, Ievos personažas, nepaisant scenarijaus vingrybių, atskleistas įtikinančiai…Tenka pritarti kitur skaitytiems vertinimams, jog Tauro Čižo sukurtas tardytojas Leonas tobulas – rimtai, tas paranojikas ir žiaurus kankintojas suvaidintas bene geriausiai iš visų personažų filme! Dar patiko lokacijos, dekoracijos ir pan. – filmo veiksmas vyksta lyg ir dabartiniame Kauno dramos teatre, todėl tai atrodo taip pažįstama ir sava, ir tai tikrai veikia emociškai…Iš dalies patiko filme persisunkiantis nacionalizmas – kad ir filmo pabaigoje plėvesuojanti trispalvė per teatro langą. Trumpai tariant, tos mažos, bet tokios brangios ir jaudinančios mūsų tapatumo suvokimą atskleidžiančios smulkmenos panaudotos subtiliai įtaigiai...Iki ašarų įtaigiai, vau! O kruvinų milicininko rankų nusiplovimas gazirovkėje, tobula…

Kalbant apie tai, kas užkliuvo, filme pilna nesąmonių…Visų pirma, pats scenarijus – nu kiek galima taip velti viską! Pusę filmo vyksta kažkoks bardakas – tai meilė, tai kankinimas, tai meilė tautai, tai meilė režisieriui…tai jo meilė kitai. Kažkoks voratinklis, be jokio tikslo – aš žinau, J. Banys kietas scenaristas, bet logikos filmo įsivažiavime trūksta…Emilija myli Lietuvą, nekenčia priespaudos, tada įsimyli režisierių, ir nebesurasi, kas ką myli, ką labiau ir pan. Jei būčiau montuotojas, tą meilės preliudiją tarp Emilijos – Mariaus išvis iškirpčiau…

Dar papykindavo ties kiekvienu perdėtų, perspaustu dramatizmu, pompastika – kažkas įvyksta, ir prasideda bangos – Emilija deklamuoja, muzika intensyvėja, vaizdas tirštėja, ir…vėl viskas nurimsta. Ir tokių nesveikų bangavimu pilna. Na, gal netiksliai išsireiškiau, bet perdėtas idėjos stūmimas, kaip vos ne piršto kišimas pykinant, kad išsivemtum, erzina. Ir tai netinka bendram kontekste, filmas pradedamas išties lyriškai ir subtiliai. Po keletos bangų vėliau jau tampa sudėtinga sujaudinti žiūrinčius. To ir nepavyksta padaryti, iki pat pabaigos, beje…

05

Apie aktorių vaidyba, net nežinau…Marius man kliūna, Emilija vietomis irgi šokinėja, gal toks sumanymas? Žinoma, į masuotes įdėta daug pinigų ir išmonės, bet gal reiktų ir padirbėti su mono – aktoriniais reikalais? Tiesa, užtat Severija Janušauskaitė, užskaityta!

04

Muzika, mano muzika…filme tokia muzikinė kokofonija, kad vemti verčia –  toks įspūdis, jog sėdėjo šalia simfoninis orchestras su pop grupe, ir įrašinėjo kiekvieną judesį. Dievaži, kažkas įvyksta, ir tra ta ta! – į tai sureaguojama muzika…tai erzina, filmas perkrautas, perteptas, fui. Nereikėjo jokio Mikutavičiaus, jokios GJan, pilnai užteko V. Kernagio. Būtų nepamaišę ir šiek tiek tylos, tos lietuviškos…Gal “Senekos diena“ ir per tyli, bet “Emilija iš Laisvės alėjos“ – per triukšminga.

Jei reiktų trumpai, iš filmų apie Kauną, Kalantą, Išsilaisvinimą, man labiau prie širdies “Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Šis filmas neaplenktas, net nepriartėta, nepaisant masinių scenų, daug muzikos ir efektų. “Ekskursantė“ – daug stipresnis savo emocijomis, tikra jų lietuviška bomba, apneša “Emiliją iš Laisvės alėjos“ pro visus galus. Paskutinis matytas “Senekos diena“ stipriai atsilieka savo vaidyba, bet turi smarvės, kalbant apie filosofiją, gal net muziką…“Emilija iš Laisvės alėjos“ įsirašo į bendrą new LT wave grupę, bet yra silpnesnis narys. Nors, vėlgi, minėto filmo pabaiga teikia vilčių, jog sveiko proto dar yra. Ir taip, trispalvės mojavimas prieš saugumiečius, tai visada pramuša.

 P. S.: Emilijos erotiškumas atskleistas beveik nuogai, man tai irgi savotiškas pliusas.

P. S. 2: sakyk kaip nori, bet vienas LT aktorius iš akies trauktas Willem Dafoe.  Tik kada turėsime savo L. fon Trier’ą?

07

2015 02 19:

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 7/10
Muzika: 7/10
Kamera: 8/10
7,2

Valentinas vienas (2013)

atsisiųsti

Vaidina: L. Pobedonoscevas, V. Šapranauskas, A. Grudytė, M. Jankavičius, G. Ryškuvienė, D. Gumauskas, V. Būtytė, G. Savickas, J. Zinkevičiūtė

Rež.:E. Kabaraitė, D. Ulvydas, R. Marcinkus, S. Aškelavičius (oho, kiek daug…juk nepersidirbo?)

“Sava, nes bobutės paskola“ skamba taip pat nesąmoningai, kaip “turime mylėti lietuvišką kiną“. Pasakyčiau priešingai – žiūrėdamas lietuvišką filmą, pats būdamas litovcu, turi  teisę dar smarkiau peikti ar girti aktorius, režisierių, nes…nes visą tai, ką matome per TV, ar Pc, ar FC (Forum cinemas), yra dalelė mūsų, ir jei ji būna ne tokia, kažkokia iškreipta, neatitinkanti tikrovės, tada nafik.

Štai tokios mintys kyla pažiūrėjus seną (o man – naują, nes per Valentinkę specialiai nenorėjau eiti ten, kur visi eina – į FC) filmą “Valentinas vienas“. Faktas tai, jog jis sukurtas ir išleistas prieš meilės dieną; faktas tai, jog jame vaidino a.a. Vytautas; dar kitas faktas – filmą reklamavo per visus galus (jau iš to buvo galima įtarti, apie ką filmas yra…). Kitas faktas – mano nuomone, tai dar vienas filmas, iš serijos “Nedaug trūko, kad būtų visai nieko, bet išėjo kaip visada“, arba kitaip: “Nu nemoka lietuviai vaidinti natūraliai“. Žinote, su tuo sutinku, filmas nepateisino mano lūkesčių, bet jame yra ir teigiamų dalykų, kuriais galima pasidžiaugti.

images (1)

Pats filmas – apie Šv. Valentino dieną kelis vilniečius kamuojamas bėdas. Štai matome ginekologą Valentiną (V. Šapranauskas), kuris tokia meilės pilną dieną iš tikrųjų lieka vienas (nenusiminkit, pačiam gale įvyksta šiokia tokia šio reikalo kulminacija). Kita gi pora, Virgis ir Rasa (G. Savickas ir G. Ryškuvienė, mano galva, pati geriausia linija šiame filmiukštyje), išgyvena krizę savo santykiuose, todėl tokią svarbią dieną vienas šneka apie mašinos granatą, kita išvis tyli. Ne kas, kaip paaiškėja, lovoje besimylint, vienas galvoja apie bendradarbę, kita – apie dainininką Mantą. Šisgi  irgi nusifilmavęs, kaipsyk, su aktore (? neaišku, iš vaidybos to negali pasakyti. Bet kaip mergina, labai graži) A. Grūdyte, vaidina porelę, bandančią pasimylėti (tiesą sakant, nesupratau nei konteksto, nei ką jie ten vaidino, nes, sory, ši linija viena silpnesnių filme. O Mantui išvis verta grįžti prie muzikos, ir į sceną, o ne į kiną). Dar yra keletas porelių, kurias jau tingiu aprašinėti, nes taip nyku nyku darosi…Jokio kinematografiškumo, jokio veiksmo (išskyrus, kad mylisi ar vaidina, jog taip daro. Ha ha, pasakytų koks komentarų trolis), jokios padorios vaidybos.

images (2)

Apie ką galima pasidžiaugti? Ogi muzika, kamera filme išties liuks. Tinkamai įkomponuota “M-1“ laidų vedėjų pora. Gana neblogai žiūrisi Savicko – Ryškuvienės pora, dialogai irgi. Na, V. Šapranausko gerbėjai šį filmą įsirašys vien dėl Vytauto, tačiau jo stažas (na, čia apie vaidyba aš, ne apie moterų kabinimą ar alkoholystę…) matosi, išsiskiria iš kitų vaidybos. Vis gi scenarijus toks, kad nieko gero tai filmui neduoda (o reklaminiams plakatams, kiek pamenu, populiarumo davė). Filme daug gražių moterų, taip kad pavarvinau seilę žiūrėdamas į jų tam tikras matomas anatomines sritis. Gal moteriškajai auditorijai patiko ir Manto dročinimosi scena (bet kokiu atveju, didelio pliuso už tai filmui irgi neverta skirti).

atsisiųsti (1)

Išvados tokios – tai filmas apie antrą galą, puikiai tinkantis: pasižiūrėti per Valentino dieną; esant išgėrus ar su draugų kompanija; esant dideliam Šapro gerbėjui; norint patikrinti, ar LT filmų pasaulyje iš tikrųjų nieko naujo ir gero; norint pasigrožėti dailiu, bet ne per dideliu A. G. užpakaliuku; jei rodo už dyką per TV3; norint įsitikinti, kad lietuviška muzika tokiems filmams tikrai tinka. Daugiau – nieko.

images

2013 12 06

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 6/10
Menas: 3/10
Muzika: 8/10
Kamera: 8/10
6,2