Emily Bronte “Vėtrų kalnas“ (2018)

“Tai pasakojimas apie meilę, stipresnę už mirtį, beveik metafizines aistras, kuriose stipriai susipina prigimtis ir aplinkybės, rojus ir pragaras…“ – toks romano apibūdinimas dominuoja mūsų internetuose.  Perskaitęs “Vėtrų kalną“, bandžiau surasti “šviežesnių“ minčių, nei copy – paste aprašymas kiek aukščiau, deja…Dažniausiai akį patraukdavo ditirambai šiam nuostabiam, labiausiam labiausiam romanui ir ta pati, jau vemti verčianti, anotacija…

“Vėtrų kalnas“ – romanas apie XIX amžiaus kelių šeimų dramą Anglijoje. Taip, rašytoja Emily Bronte yra Šarlotės, geriau žinomos dėl savo romano “Džeinė Eir“, sesuo, todėl veiksmo rekvizitai, laikas ir vieta panašus. Užtat veikėjų charakteriai,  jų pateikimas ir drama kiek skiriasi.

Pss! Verta dėmesio ir pačios rašytojos Emily Bronte drama – tai vienintelis šios anksti, turint tik 29 – ius metus, mirusios klasikės romanas, patekęs į literatūros istoriją. Vienintelis, bet rimtas šūvis jos gyvenime – tai tikrai verčia suklusti ir kiek sukrečia…Radau informacijos, jog yra sukurta netgi sąmokslo teorija, esą, “Vėtrų kalną“ iš tikrųjų parašė sesuo Šarlotė, norėdama padėti Emily. Kas ten žino, kaip buvo, jei kam įdomu – skaitykit visą Bronte kūrybą.

Apie ką mes čia? Ogi gyveno tokia puiki Eršo šeima, tėvas su mama, ir du jų vaikai, Hindlis, Katerina. Vieną kartą Eršo šeimos galva į namus parsiveda tamsaus gymio vaikį, kurį randa mieste – lyg ir indiškos kilmės, gal kiek ir dar labiau egzotiškos…Pamestinuką pavadina Hitklifu. Jis auga kartu su “nuosavais“ vaikais. Žinoma, kažkas kažko nekenčiau, jaučia nuoskaudą ar tiesiog yra labiau mylimas nei kiti…Dažniausiai kliūna įvaikiui, nors patėvis jį ir gina. Hitklifas išauga į sunkios vaikystės užgrūdiną, storaodį  jaunuolį. Nors santykiai su netikra seserimi labai draugiški ir meilūs, Katerina išduoda jaunuolį, ištekėjusi už jos luomą atitinkančio kaimyninio dvaro savininko sūnaus, džentelmeno Lintono…Hitklifas kuriam laikui dingsta, o vėliau sugrįžta, trokšte trokšdamas atkeršyti. Tai jis padaro su pasimėgavimu ir be gailesčio. Romano pabaiga – kiek nustebinanti, žinant visą kontekstą, gal net romantiška…

Visas romanas – tamsus, gal net tamsesnis nei personažo Hitklifo oda…Tikriausiai jei ne 50 pilkų, tai bent 50 juodų atspalviu čia tikrai rasime. Dominuoja pasakojimas pirmu asmeniu, kadangi romano struktūra savotiška – bevardis ponas džentelmenas užklysta į “Vėtrų kalno“ vilą, ten pernakvoja, o paskui grįžta atgalios, į “Strazdų lizdo“ namus, kur jam namų ekonomė Elena Din per keletą dienų, kol šis pasveiksta, papasakoją visą Eršo ir Lintonų šeimų istoriją…Taigi turime tarsi savotiškus rėmus, kuriuose vyksta pusiau “nešvari“ drama.

Iš kur tos negatyvumas? Pagrindinis veikėjas, kurį tokiu aš laikau Hitklifą, yra šiurkštus, piktas, kerštingas tamsiaodis, apie save atveriantis tarsi juodąją skylę…“kai jis pasakė “Labos nakties!“, atrodė, tarsi siųstų po velnių“. Prie ko tik jis prisiliečia, viskas vysta, žūsta, dūžta ar verkia. Jo “misija“ ne veltui tokia – jis yra nukentėjęs, todėl keršija. “Vėtrų kalnas“ iš principo – romanas apie kerštą, ilgai brandintą ir puoselėta. Kartu tai tarsi puikus pykčio anatomijos atlasas, kur keikiamasi, mušamasi, manipuliuojama, mirštama…Sutinku, tai dar ir žmogaus prigimties, jos negražiosios pusės, liudijimas – ką tu padarytum tave išdavusiam žmogui, jei tavęs nestabdytu išsilavinimas, kultūra bei tavo super ego? Kada tu sustotum kenkti tave išdavusiems ir visai jų giminei, jei žinotum, kad jie bejėgiai, o nuoskauda dar labiau aitrėja…Kaip rašė berods St. King’as, “vyro širdis – kieta“, tuo mes net neabejojame, vaizduotėje tarsi matydami šėlstantį Hitklifą…

Kaip kažkas pastebėjo, “Vėtrų kalnas“ yra tarsi antiromanas – čia viskas virsta tragedija, eina velniop, personažai žūsta vos ne akyse. Vieni – bjaurūs pikčiurnos, kiti – išlepę nuobodos…“Vėtrų kalne“ tarsi varžomasi, kurio blogis didesnis, tai tarsi vos ne “Clash of clans“ žaidimo priešistorė. Iš vienos pusės, tai retas reiškinys literatūroje, iš kitos pusės – man tai nepatiko. Veiksmas visada yra arti konflikto, viskas krypsta blogyn arba dar blogyn – tai ne man. Žinoma, gal iš šios jaunos Emily Bronte tikėjausi panašios meilės dramos kaip “Džeinė Eir“, tačiau to tikrai nėra. Romano pabaigoje vis dėlto gimsta gėrio daigelis, du neigiami personažai susidraugauja ir atsiranda šviesos – o tai irgi atrodo šiek tiek neįtikinančiai.

Nepatiko romano sandara – beveik visą laiką prapasakojama, kambarinės lūpomis. Tai gal kiek originali schema net aniems laikams, bet veiksmas tarsi sustoja, pasakotoja Elena Din padaro pauzę, tarkim, užkuria židinį, ir vėl kol viskas įsivažiuoja…Galų gale, pats pasakojimas – nuobodus. Jei ne tie negatyvumu pritvinkę veikėjai ir įvykiai, seniai būčiau užmigęs…borring! Keista ir romane minimų šeimų giminystė, kelis kartus skaičiau ištisas pastraipas, nes nesupratau, kas ten kieno pusseserė ar svainis, kas ten už ko ištekėjo ar vedė…Tikriausiai aš ne vienas toks, nes angliškoje Wiki radau net…visą giminės medį!

Trumpai tariant, kol “Pegaso“ kolekcija pasieks pačią topų viršūnę, Senąjį Testamentą, aš, vis pirkdamas (negi dabar sustosi?) naujas šios serijos knygas, dar ne kartą snustelsiu…Klasika yra klasika, gal išsiauklėjęs džentelmenas ar ledi ir turėtų skirti Emily nuo Charlotte, bet…pasiilgau šviežienos!

2019 06 16

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 6/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7,0