Richard Wrangam “Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“ (2021)

Neseniai perskaičiau šią kolegės rekomenduotą knygą – kaip ji pati minėjo, labai įdomią ir tikrai turinčią gerų minčių. Nors šis “reikalas“ nėra plonas, iš viso 304 puslapiai, tikro skaitymo radau apie 210 puslapius, visą kita – išnašos, padėkos ir komentarai. Keista, bet ko nepasitaiko? Knygą “praryta“ per kelias dienas, pliusiukas užsidėtas, tačiau kažkokio nušvitimo nepajutau…taigi, apie ką mes čia?

Kaip ir sako pats pavadinimas, knygoje iškeliama unikali mintis apie ugnies svarbą žmogaus evoliucijai – autorius, antropologijos profesorius, iškelia ir bando pagrįsti mintį, jog būtent ugnis, o tiksliau, termiškai apdorotas maistas, padėjo mums tapti tokiais, kokie esame – Homo sapiens. Remdamasis šimtais straipsnių, tyrimų ir kitų mokslininkų atradimais, autorius nuosekliai išnagrinėja kiekvieną šios naujos idėjos aspektą, pradėdamas apie šių laikų žaliavalgius, baigdamas įrodymais, jog ugnis padarė įtaką net vyro – moters vaidmeniui šeimoje, tarsi “pasodino“ visas pasaulio moteris virtuvėje…

“Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“ skaityti neprailgsta; čia nerasime vien mokslo žmonėms suprantamų teiginių, frazių ar sudėtingų schemų. Viskas gana paprasta, “pagaunama“ ir, reikia pripažinti, įtikinama. Mano nuomone, ši knyga turėtų būti viena pirmųjų, bandant atrasti vis populiarėjančią žmonijos istorijos sritį, o profesoriaus atradimas apie iki tol menkai įvertintą ugnies vaidmenį mūsų visų evoliucijoje, vertas jei ne pagyrų, tai vos ne apdovanojimų?

Labiausiai įstrigusi ir pagarbos verta mintis tokia – mūsų protėviai iš australopitekų (pačių pačių seniausių protėvių, iš išvaizdos panašių į šimpanzes) evolicionavo link H. habilis, arba sumaniojo žmogaus (pirmasis mūsų protėvis, atrodantis kaip šimpanzė, bet jau vaikščiojantis ant dviejų kojų) dėl pagerėjusios mitybos, atsiradus daugiau žalios mėsos racione. Gi tolesnis vystimąsis iš H. habilis į H. erectus, pirmąjį į mus panašų ir “kokybiškai“ daug tobulesnį egzempliorių, buvo susijęs jau su termiškai apdoroto maisto paplitimu. Panašu, kepta mėsytė su bulvytėmis prieš daug šimtų tūkstančių metų mus pavergė superžmonėmis, H. sapiens.

Kalbant apie tai, kas nepatiko, iš karto prisipažįstu – neseniai antrą kartą baigiau skaityti Matt Ridley’io “Raudonoji karalienė“, prieš tai “sudorojau“ visą Y. N. Harari “Homo sapiens“&Co trilogiją, prieš savaitę pradėjau vartyti Pulicerio premiją laimėjusią J. Diamond “Ginklai, mikrobai ir plienas“, todėl…todėl, po šių paminėtų antropologijos, istorijos ir sociologijos Biblijų, “Ugnis“ nepasirodė tinkantį į geriausiųjų kompaniją. Beskaitydamas tuos 200 naudingų puslapių iš visos 300 puslapių storumo knygos (prisipažįstu, šitai irgi supykdė, čia tikras skaitytojo išdūrinėjimas!), vienu momentu supratau, jog visa knygoje pateikiama informacija tilptų į…vieną mokslinį straipsnį!

Rimtai, radau daug įdomios medžiagos, vertingų įžvalgų, tituluotų mokslininkų citatų, o visame tame informacijos sraute, girdėjau kaip mantrą kartojamus žodžius: “Ugnis, ugnis, ugnis…“! Deja, priėjus skyrių apie įrodymus, kad ta ugnis iš tikrųjų kažkada kažkur kūrenosi, supratau, kad visa tai yra ne ugnis, bet…oras? Ir čia ta prasme, kad tų įrodymų tiesiog nėra, o autorius visą istoriją kuria remdamasis antriniais ar tretiniais įrodymais, tokiais, kaip kelių milijonų metų fosilijų dantų plotas, žandikaulio ilgis ir pan. Suprantu savo neišprusimą ir tą faktą, jog atrasti milijono metų senumo laužą ar ugniavietę tikriausiai neįmanoma, tačiau tvirtų ir pagrįstų įrodymų, knygoje nepateikta. Nes jų nėra?

Nepatiko ir fantastinės sapalionės, kad, tarkim, ankstyvosios žmogbeždžionės, ypač jų vaikai, kažin ar galėjo naktimis miegoti prie laužo, nes jų turimas kailis…būtų užsidegęs? Rimtai, autorius stengiasi įsigilinti net į tokias plonybes?! Šiek tiek kvepia šizofrenija, gerai, kad tokių apmąstymų nedaug, o didžioji dalis paremta moksliniais tyrimais ar kitų kolegų atradimais…

Savaime suprantama, kiti autoriai žmonijos evoliucijos šuolį aiškina dar keisčiau – M. Ridley pasakoja apie mūsų protėvių tarpusavio kovą už būvį ir tai neva lėmusį evoliucinį protingėjimą (įvardinta kaip makiaveliškoji, Aleksanderio–Hemfrio teorija): esą, žmogbeždžionės tarpusavyje užsiimdavo apkalbomis, intrigomis bei aferomis, ir kaip šių dienų šimpanzės, organizuodavosi į bendraminčių būrelius, kurie eidavo “versti“ valdžią, puldavo kaimynus ar užsiimdavo kita panašia “žavia“ veikla. Patys sumaniausi išgyvendavo, silpnesni numirdavo, nepalikę įpėdinių, taip pamažu ir prasisukome. Stipru, bet neįtikinama, kaip ir kitos “Raudonoje karalienėje“ minimos teorijos.

Y. N. Harari gi peza apie atsitiktinę mutaciją smegenyse, kuri lėmė staigų mūsų protingėjimą, kalbos atsiradimą ir Homo sapiens iškilimą. Galima pagalvoti, jog milijonus metų gyvenome vienaip, mūsų protėvių kaukolės evoliuciškai didėjo po truputį (kartu didėjo ir smegenų dydis), o paskui – sveiks, valio! – reikalai pajudėjo iš esmės? Ir kodėl būtent žmonių, o ne šunų protėviams atsirado kalba? Ogi mus ištiko kongnityvinė revoliucija, irgi, dėl apkalbų ir tarpusavio rietenų, išliko tik sumaniausi, stipriausi ir iškalbingiausi…Dar labiau neįtikėtina ir neįmanoma. Tokiame vat kontekste “Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“ atrodo tikrai solidžiai ir tarsi užpildo tą spragą galutinėje evoliucijos puzzle.

Pastabėlės vertas ir “Ugnies“ dailininkas – nu sorry, viršelis niekuo neišskirtinis, greičiau, pobaisis? Jei taip sunku sugalvoti kažką išskirtinio, gal tiesiog pakopijuojam originalą:

“Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“ – dar viena perskaityta knyga, į mano vidinės istorijos/antropologijos/sociologijos bibliotekos lentyną. Gaila, ne pati pačiausia, bet vistiek verta dėmesio.

2022 07 04

Turinys: 7/10

Gylis: 9/10

Eiga: 7/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,4