John Irving “Malda už Oveną Minį“ (2019)

Pirmą kartą 1989 – aisiais metais išleistas romanas ne tik tapo vienu iš “stipriausių“ J. Irving’o kūrinių, bet ir sulaukė daug tokių įvertinimų, kaip “mano geriausia perskaityta knyga“, “gyvenimo romanas“ ir pan. Šventa Dž. Irvingo trejybė – “Malda už Oveną Minį“, “Sidro namų taisyklės“ bei “Pasaulis pagal Garpą“ – dažnai patenka į perskaityti privalomų knygų sąrašus daugelyje šalių. Teko už Oveną Minį pasimelsti prieš kokius 15 – ką metų, kadangi toliau renku “Pegaso“ kolekcijos leidinius, užsiirvingavau ir vėl…

Prisipažinsiu, kad ir kiek metų praėjo nuo “Maldos už Oveną Minį“ skaitymo pirmąjį kartą, pasąmonė viską atsimena, ir lentynoje tūnojusi knyga mane veikė. Ne taip, kaip romane pagrindinis veikėjas paveikė romano pasakotoją, ta jo vidinį “aš“, tačiau kas kartą vis praeidamas pro šalį, jutau tokį “na kada vėl galėsiu tai pajusti…kažką įdomaus, metafiziško ir seniai pažįstamo“? Faktas, kad šiuo gyvenimo periodu, dievaži, skaitau nedaug, o išmaniosios technologijos traukte traukia į šalį nuo knygų…bet šis juodas ir storas tomelis, tarsi kvietė – “perskaityk mane“!

“Malda už Oveną Minį“ – sudėtingas, daugiasluoksnis, supainiotas ir dėl konteksto labiau JAV skirtas romanas apie dviejų berniukų draugystę. Jei tingisi skaityti mano rašliavas ir stebėtis klaidomis, va ką radau, aiškiau nebūna:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Malda_u%C5%BE_Oven%C4%85_Min%C4%AF

Nesiveliant į detalius aprašymus, istorija pradedama nuo pasakotojo, dabar jau virš keturiasdešimties metų turinčio JAV išeivio, gyvenančio ir mokytojaujančio Džono Vilraito pažinties su pagrindiniu veikėju Ovenu Miniu. Romano struktūra nenuosekli, čia kalbama dabarties laiku, Džonui bedirbant išeivijoje, čia atsimenama pati draugystės pradžia, čia cituojamas Oveno Minio dienoraštis. Iš daugybės spalvotų siūlu, neskubant, sustojant ir išvardinant, pvz., to ar ano miestelio įkūrėjų pavardes, neskubriai pinamas tankus romano audinys. Įtikinantis, kiek fantastiškas, gyvenimiškas ir sužavintis.

Visuose aprašymuose akcentuojama skaudi dviejų berniukų draugystės pradžia – mažo sudėjimo, balso negalią turintis ir vaikų pašaipos objektu esantis Ovenas bereikšmėse beisbolo rungtynėse vienu puikiu smūgiu lazda į kamuoliuką užmuša Džono mamą. Šis įvykis, turėjęs tapti draugų išsiskyrimu, tarsi juos sujungia, ir likusį laiką, iki Oveno žūties, jie tampa neišskiriami. Berniukai, nors būdami skirtingo socialinio statuso (kas JAV 7 – 8-ame dešimtmetyje, pasirodo, būdavo vis dar aktualu), išgyvena daugybę nuotykių, išbandymų ir stresinių situacijų, kurias tarsi lydi svarbus “leitmotyvas“ – Ovenas Minis jaučiasi esąs…Dievo pašauktasis, Dievo įrankis ar…šių laikų Jėzus Kristus?

Oveno personažas išskirtinis tiek piešiamu vaizdu, tiek savo charakteriu. Nepaisant to, kad šis berniukas yra mažo ūgio, silpnas ir labai juokingu balsu, bėgant metams jis tampa LYDERIU (smulkmena, bet kaip…keista? Romane Oveno žodžiai išskirti didžiosiomis raidėmis, atkreipiant dėmesį į falcetinį ir silpną jo balsą, kuris vos girdimas). Ovenas – darbininkų klasės pusiau invalidas prestižinėje mokykloje, turintis Dievo dovaną, todėl užaugantis iki mokinių leidžiamo laikraščio vedamojo redaktoriaus, arba Balso, – ar baigiamąją mokyklos kalbą turinčio sakyti geriausio laidos mokinio. Panašiai kaip valytojas – genijus Vilis iš filmo “Gerasis Vilis Hantingas“, Ovenas iškart supranta esmę, giliu intelektualiu žvilgsniu blaiviai vertina įvykius ir situacijas, o savo nuomonę, kad ir silpnu balsu, pateikia tiesiai šviesiai – kaip deimantinis pjūklas, kuriuo yra pjaustomi granito luitai, Oveno tėvų skaldykloje. Berniukas turi savo supratimą apie politiką (apie jos vaidmenį romane kiek vėliau), gali pasiginčyti su dvasininkais, miestelyje esančių kelių tikėjimų bažnyčiose. Galų gale, pamatęs savotišką viziją (o gal iš tikrųjų būdamas šiuolaikiniu Dievo sūnumi?) ir sužinodamas savo bei kitų artimųjų ateitį, jis pavirsta vos ne Mesijumi. Nežinau, ar šaltinis patikimas, tačiau atseit kartą rašytojas Stephenas Kingas apie romaną „Malda už Oveną Minį“ yra pasakęs, kad „… dar niekas taip neparodė Kristaus taip, kaip tai padarė Johnas Irvingas savo romane“.

J. Irvingas turi ir kitų draugu…mano ego pasąmoningai slapta vartėsi iš džiaugsmo, kai perskaitęs “Maldą“, pagalvojau – gi Ovenas yra iš akies trauktas Oskaras, iš Giunterio Graso “Skardinio būgnelio“! Nu va, taip ir yra, nors personažai – paliegę berniukai, pusiau invalidai ir nuskriausti likimo, bet turintys Dievo dovanų – panašus, romanų tematika ir istorijos kiek skiriasi…Pasirodo, G. Grasas yra Dž. Irvingo įkvėpėjas ir draugas, romanas irgi skirtas G. Grasui. Nors literatūros Nobelio tiek Irvingas, tiek Kingas dar negavo, svarbu turėti “teisingus“ draugus…

“Malda už Oveną Minį“ – romanas ne tik apie draugystę. Kūrinyje, pilname politikos, Biblijos ir tikėjimo klausimų, mažomis puzzle detalėmis sumaišyta viskas. Ne veltui autorius knygos gale, savo padėkoje pamini Vietnamo karo almanacho sudarytoją – “Maldoje už Oveną Minį“ JAV – Vietnamo konfliktas išnagrinėtas vos ne iki generolų sprendimų ir mūšių eigos! Autorius nepatingėjo skirti laiko militaristiniams klausimams, ne kartą vieno iš veikėjo lūpomis burbtelima kažkas tokio – “TOKIE KARAI NELAIMIMI“. Iš tiesų, amerikiečių karinis patriotizmas, vėliau – hipių bei gėlių vaikų kultūra, abiejų jų sankirta, prezidentų veiksmai ir atsakomybė, susilauktų dar vieno, atskiro Dž. Irvingo romano. “Maldoje“ pilna citatų, vertinimų ar cinizmo, atsirandančio tiek Džono, tiek Oveno lūpose.

Nemažiau dėmesio skiriama religijai, dvasingumui, dorovei ir moralei – iš principo, tai ir yra romanas apie Tikėjimą. Tiesą sakant, jau pirmame skyriuje susimaišiau tarp Episkopalinės, Kongracionistų ar anglikonų bažnyčių…dar buvo ir presbierijonai? Tų religijų, bažnyčių ir šventikų gausa įvesta gal ir specialiai, nes esmių esmė gi yra…tikėjimas Dievu! Gali būti bet kurios religijos gerbėjas, svarbiausia, tu tiki ar ne? Iš šia ir kyla romano grožis – pasakotojas prisipažįsta blaškęsis po visas krikščionybės religijos šakas, kol galop sutiko Oveną ir atrado Dievą…Kito svarbaus personažo, kongracionistų dvasininko Merilio lūpomis pasakoma svarbi tiesa – sunkiau visą gyvenimą stipriai tikėti Dievu ir nenustoti, negu niekuo netikėti, pamatyti stebuklą, ir įtikėti šimtu procentu. Panašu, abiems berniukams nutiko būtent šis variantas.

Jei “Maldoje“ iki detalių aprašomas Dž. Kenedžio ir M. Monro romanas (patiko išsireiškimas, esą jei tokia daili subinė kaip pas Marilyn, kas galėtų jos nenorėti?), panašiai tiek laiko skiriama ir Biblijai, citatomis iš jos. Ovenas jaučiasi esąs Dievo sūnus, todėl savo dienoraštyje užsimena: “AŠ ŽINAU TRIS DALYKUS. ŽINAU, KAD MANO BALSAS NEPASIKEIS, IR ŽINAU, KADA MIRSIU. AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KODĖL MANO BALSAS NIEKADA NEPASIKEIS, AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KAIP MIRSIU; TAČIAU DIEVAS MAN LEIDO ŽINOTI DAUGIAU NEGU DAUGUMAI ŽMONIŲ – TODĖL NESISKUNDŽIU. TREČIAS DALYKAS, KURĮ ŽINAU, YRA TAI, KAD AŠ ESU DIEVO ĮRANKIS. Apie Oveno rankomis “veikiantį“ Dievą aiškinama net pasitelkiant Šventą Tomą Akvinietį:

“Kadangi viskas, kas juda, veikia kaip tam tikras judinančiojo prado instrumentas, judinančiajam pradui nesant, visi judantys daiktai būtų paprasčiausi instrumentai. <>Dabar netgi neišsilavinusiems žmonėms būtų juokinga manyti, kad instrumentai juda judinami ne kažkokio vieno pagrindinio judinančiojo veiksnio. Nes tai būtų tolygu manymui, jog sukonstruoti dėžę ar lovą gali vien pjūklas ar kirvis be dailidės, kuris jais naudojasi. Todėl virš visa ko turi būti judinantysis pradas – ir jį mes vadiname Dievu.“

Ovenas Minis – tikras Dievo įrankis. Jei berniuko rankomis nelaimingo atsitikimo metu žūsta draugo motina, ar tai atsitinka ne be priežasties? Romane dažnai akcentuojama lemtis ir žmogaus pastangos keisti savo likimą – ar tikrai viskas nulemta iš anksto ir iš aukščiau? Dž. Irvingo kūryba ypatinga savo sarkazmu, grotesku, tragikomedija ar ironija – “Maldoje“ pilna visko, todėl rimtus filosofinius klausimus papildžius linksmomis istorijomis, gaunama klasika. “Malda už Oveną Minį“ – kietas, kietas, labai kietas romanas, tikintiems ir ne, vaikams ir suaugusiems, pacifistams ir militaristams, amerikiečiams ir vietnamiečiams, visiems. Viso laikmečio, būtent JAV šešto – septinto – aštunto dešimtmečio gyvenimo istorija pateikiama gyliai, tiksliai ir vietomis, su linksmais anekdotais. Šis romanas gana ilgai laukė savo pakartotino perskaitymo lentynoje, o mano senas – naujas literatūrinis nuotykis neprailgo ir vis dar jaučiu tokį “Vau!“ iki šiol.

Ieškant erzinančiu smulkmenų, pritariu, atsibosta ilgos įžangos, lėti apmąstymai, tarsi lietuviškam filme, iš lėto judanti kamera, rodanti lauką…Gal tai daroma tyčia, kad paskui įsivažiavus ir kaip “Simpsonų“ seriale daugmaž žinant kiekvieno veikėjo praeitį, viskas taptų tobulai įtikinama? Sutikime, išmetus balastą, iš beveik 700 puslapių liktų 300 – 400, ir tikrai esmė nedaug pasikeistų…Gali būti, kad savotiškai kaltas yra autoriaus rašymo būdas, kai sukuriama pabaiga, o po to “lipdomas“ vidurys ir pradžia. Man nepatiko ir JAV karo su Vietnamu linija – nei aš ten žinau, kas, kaip ir kur, nei suprantu kontekstą, nesu tikras, ar gerai atsimenu “Votergeito“ bei kitus skandalus; M. Monroe gyvenimo melodrama mano irgi girdėta tik viena ausimi…

Romano pabaiga, nors pati savaime stipri, įtikinanti, bet lyginant su visu pilstymų iš tuščio į kiaurą, labai trumpa…“Maldoje“ veiksmas po truputį juda, kruta, įtampa auga labai lėtai, o čia – bac! – katastrofa, ir nuleidžiama uždanga. Jei iki finišo perskaitome 690 puslapių, o visa istorija pabaigiama per 10, sutikite, tikrai nesąžininga….

Dž. Irvingo “Malda už Oveną Minį“ – viena iš geriausių mano perskaitytų knygų, kurią rekomenduoju visiems.

 “Išmokyk taip mane gyventi, kad aš bijočiau mirti ne labiau, negu bijau užmigti. Mirties mane išmokyk“.

“Tikėjimas nėra intelekto dalykas. Jeigu jis turi tiek abejonių, vadinasi, eina ne tuo keliu“.

“Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“. Taip sunku įsivaizduoti, kad “turintys vargdienio dvasią“ galėtų taip daug pasiekti.“

“Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“. Man buvo vienuolika metų, kai buvo užmušta mano motina. Aš iki šiol liūdžiu. Aš liūdžiu ne tik jos. Ir nesijaučiu “paguostas“, kol kas ne.“

“Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ – BET NĖRA JOKIŲ ĮRODYMŲ, – pareiškė Ovenas poniai Volker sekmadieninėje mokykloje“.

“Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“. – BET AR JIEMS BUS GERIAU, KAD REGĖS DIEVĄ?“

“ – Ar galiu tavęs kai ko paklausti? – pasakė ponia Liš Ovenui. – Jei Merilina Monro norėtų su tavimi permiegoti, ar tu jai leistum? <> Na? Tai kaip? – gundomai paklausė ponia Liš. – Mes kalbame apie Meriliną Monro – mes kalbame apie pačią tobuliausią subinę, kokią tik galima įsivaizduoti!“

“JI (Merilina Monro) BUVO KAIP VISA MŪSŲ ŠALIS – JAU NEBE TOKIA JAUNA, BET DAR IR NE SENA; ŠIEK TIEK TANKIAU KVĖPUOJANTI, LABAI GRAŽI, GAL KIEK KVAILOKA, GAL DAUG PROTINGESNĖ, NEGU ATRODO, IR KAŽKO IEŠKANTI – MANAU, JI NORĖJO BŪTI GERA, ATKREIPK DĖMESĮ Į JOS VYRUS, KOKIE JIE VISI ATRODO GERUČIAI! ATKREIPK DĖMESĮ, KOKIA VILIOJANTI JI BUVO! ŠTAI KOKIA JI BUVO; VILIOJANTI, ŽAVINGA IR SEKSUALI – IR TAIP PAT PAŽEIDŽIAMA. NIEKADA NEBUVO IŠ TIKRŲJŲ LAIMINGA, VISADA SVERIANTI ŠIEK TIEK VIRŠ NORMOS, TOKIA PAT, KAIP MŪSŲ VISA ŠALIS“.

2021 07 11

Turinys: 10/10

Gylis: 9/10

Eiga: 8/10

Menas: 10/10

Ech…: 9/10

9,2

P. S.: pagal šį romaną yra sukurtas filmas “Simonas Birčas“ (1998). Internetinio puslapio http://www.imdb.com įvertinimas 6,9, mano manymu, turėtų būti gana tikslus. Filmui tokį pavadinimą davė pats rašytojas, kuris negalvojo, kad originalus pavadinimas galėtų atkreipti kieno nors dėmesį. Pats nemačiau, būtinai peržiūrėsiu…

P. S. S.: labai juokinga ir tikra teisybė yra lentelė su Dž. Irvingo romanuose dažniausiai sutinkamais tipažais bei istorijomis…negalėjau susilaikyti nesusijuokęs! Tiesa, amputacijų tema irgi nėra tabu šiam rašytojui, todėl ir ““Maldoje už Oveną Minį“ galūnės gana dažnai nukentėdavo – nutrauktos šarvuočių letenos, manekenas be rankų, Marija be galvos ir rankų…Kažin, ką Z. Froidas pasakytų apie tokį fetišą?