Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu (2009)

Oi tas Čekuolis…kaip kartais sunku apie jį pasakyti trumpai, ir aiškiai…

Taip, knyga nuostabi, ir nuo to reiktų pradėti. “Praryjau“ šią knygą jau antrą kartą, nes po kiek laiko pasimiršta visos įdomybės – ir žinau, kad ne visa informacija, ne visi megabaitai susirado vietą mano kietajame diske…informacijos knygoje tiek daug ir ji tokia įdomi, kad jei paskaitai kiek ilgiau, be atokvėpio, po truputi viskas užsimiršta. Čekuolį skaityti reikia iš lėto, ir po truputį apmąstant – na, bent jau minėtą knygą…

Prisipažinsiu – klausytis Algimanto laidos per TV, kad ir su trumpais filmukais, kurių kartais ten būna įterpta, man yra tikra nuobodybė. O va skaityti knygą – priešingai. Žadu imtis ir kitų, naujesnių leidinių – nes aprašomos temos yra įvairios: pradedama nuo…tos vietos, kur Dievas sukūrė žmogų, paieškos; pasakojama apie senovės, istorijos peripetijas, apie konkrečius istorinius personažus; pasakojama ir apie daug kitų įdomių dalykų.

Apie knygą – tiek. O apie autorių, tai kaip ir minėjau, sunku man pasisakyti vienareikšmiškai. Kai kurie teiginiai knygose yra gana keisti, ir tikrai negaliu patikrinti to autentiškumo. Gal ir teisybė, o gal autoriaus pritempta? Į kai kuriuos Lietuvos istorijos faktus žiūrima irgi keistai, tarsi buvusio parsidavusio komunisto akimis…nenoriu šmeižti žmogaus, bet paslapčia kyla klausimas: kaip anais “gerais“ laikais Čekuolis galėjo taip lengvai ir taip plačiai keliauti? Po visą pasaulį, kai paprastas žmogus net keliaudamas į kokius kalnus buvo sekamas tam tikros chebrytės…taip, jis prisipažįsta buvęs lojalus sovietas, dar ir šiais laikais stovėjęs po socialdemokratų vėliava, knygnešystė jam atrodo buvus daugiau verslas nei žygdarbis. To taip irgi lengvai nepatikrinsi.

Kitas faktas lieka faktu: žiūrėjau prieš kelis metus kažkokią kvailą laidą – viktoriną, kai reikėjo atsakinėti į klausimus, kurioje dalyvavo Algimantas. Likau nustebintas, nes jis ne tik kad nelaimėjo, bet nesugebėjo atsakyti į kelis paprastus klausimus, į kuriuos bet kas atsakytų. Gal amžius, gal reakcija kalta, bet TV jis ten neatrodė kaip bent kažkiek žinantis.

Tiek apie autorių. O apie knygą, pasikartojant: ji gera, ją būtina perskaityti.

O kaip su vertinimais, ne nežinau. Tai publicistika, bet…

2013 09 20:

Turinys: 9/10

Gylis: 7/10

Eiga: 5/10

Menas: 5/10

Ech…: 8/10

6,8

 

 

Auchentoshan Classic

Nesu tikras, ar tai būtent šis viskis, nes buvo ragauta pilstomo, ne originalioje pakuotėje, tačiau pagal kainą, skonio aprašymus ir spalva – taip, tai jis.

Kvapas tikrai gaivus, salstelėjęs, galima įtarti vanilę – na, burbono kvapo, apie kurį užsimenama aprašymuose, nepavyko užuosti.

Skonis dar geresnis – taip pat salstelėjęs, vanilinis, kiek panašus į Tullamor Dew, bet ne toks saldus, panašu, tikrai turi Lowlland’o regionui būdingo gaivumo. 

Gi poskonis toks užtikrintas, išliekantis ilgiau, gaivus. Nors sakoma, kad tai nėra per daug brandintas viskis, kiek jaunesnis, bet viskas man jame patinka. Kaip mažai ragavusiam, šis tris kartus distiliuotas (kas Škotijoje yra daroma retai) single malt’as kol kas vienas iš skanesnių.

Kvapas: 9

Skonis: 10

Poskonis: 9

Iš viso: 9,33

 

K. Vonnegut “Skerdykla nr. 5, arba vaikų kryžiaus žygis“ (1969)

Gera knyga. Ir keista…Bet ne todėl gera, kad keista, o todėl, kad pats rašytojas žavi savo stiliuku, savo įžvalgomis, kurios peržengia jo laikmetį. Rimtai, gal ir ne mane vieną, Vonnegut’o humoras, ironija, greičiau ir satyra, taip pat toks liūdnas melancholiškas žvilgsnis, diagnozuojant visuomenės status quo, žiauriai veža…

O knygoje aprašoma tikrai daug keistų dalykų. Sudaryta ši plona knygelė, sakykim, iš dviejų dalių – pirmoje dalyje gana autobiografiškai rašytojas pasakoja apie save, kaip ryžosi rašyti šį romaną, papasakoja apie savo kasdienybę ir t.t.,  kas prideda knygai keistumo, bet ne prastumo. Antra dalis – apie pilietį Bilį Piligrimą, kuris keliauja per laiką, ir patiria daug nuotykių (pavardė atitinka romano pavadinimą). Pagrindinis veiksmas – tai Bilio patekimas į Drezdeno bombardavimą II-ojo Pasaulinio karo metu, per kurį šis išlieka gyvas, o vėliau stebi sunaikinto miesto agoniją (K. Vonnegut’as irgi patyrė tą patį). Vėliau Bilis keliauja tai į ateitį – mato, kaip per lėktuvo katastrofą patiria traumą, stebi savo vestuves, povestuvinį gyvenimą, žino net apie savo mirtį – tai vėl grįžinėja į praeitį, į karo laikus. Keistas epizodas – Bilį pagrobia ateiviai ir apgyvendina savo zoologijos sode su žemiete pornožvaigžde, čia jie sukuria savo šeimą.

Taigi pagrindinis pasakojimas ir yra “plaukiojimas“ laike, ir čia patiriami nuotykiai. Pagrindinė mintis vistiek išlieka minėtas Drezdeno subombardavimas. Jei reiktų apibūdinti trumpai, šis romanas yra pacifistinis, “karas yra blogis“. Taip nepasakoma tiesiai, tačiau ir pirmojoje dalyje autorius teigia, kad čia ir būsiąs jo taip ilgai rašytas veikalas apie išgyventus karo žiaurumus. Vonnegut’o žvilgsnis jei ir yra smerkiantis, to per daug nejaučiama. Dominuoja tokia bendražmogiškumo, vargšų Žemės gyventojų supratimo dvasia. Vonnegut’as užjaučia nukentėjusius, lygiai taip pat neišsako neapykantos ir neteisiesiems (kaip rašoma jo paties, “nieko nepadarysi“. Šis teiginys – knygos moto). Man atrodo, jo filosofija panaši į romane sutinkamų ateivių, Tralfamadoro planetos gyventojų, mintis: žemiečiai nemoka Žemės laiko vertinti, suprasti taip, kaip ateiviai. Reikia aprėpti visą laiką, nuo pradžios iki pabaigos, jį suprasti, nustoti gyventi tik šia trumpa akimirka. Prasmės ir gėrio reikia semtis iš gerų laiko momentų, linksmų akimirkų. Karas yra blogis, bet nieko nepadarysi…

Mano išvados – labai gera, labai reikalinga, pilna prasmės knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Ir egzaminą rašyti ne iš nutriušusios Žemaitės, o būtent iš Vonnegut’o. Nieko nepadarysi.

 

Keletas iš kiekviename puslapyje esančių minčių:

Apie gražius pasakymus: “Man labai gražus šitas jo pasakymas – “jei likimas panorės“. “

Tiesiog linksma: “Keikė dėdė savo slieką,/Pareigos kad neatlieka“.

Apie gyvenimą: “O aš savęs klausiau apie dabartį: kokio gi ji platumo, kokio gilumo ir kiek jos skirta man?“

Svarbiausia: “Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos – kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties – kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti“.

Apie religiją: “Tačiau faktiškai Evangelijos moko štai ko: “Prieš ką nudobdamas, gerai įsitikink, ar jis neturi stipraus užnugario“.

Citata tualete: “Jei esi toks gudrus, tai kodėl nesi turtingas?“.

P.S.: yra sukurtas filmas pagal šį romaną: http://www.imdb.com/title/tt0069280/  Ką gali žinoti, gal ir verta pažiūrėti?

 

2013 09 21:

Turinys: 10/10

Gylis: 9/10

Eiga: 7/10

Menas: 8/10

Ech…: 9/10

8,6

 

 

Malena (2000)

Vaidina:  Monica Bellucci, Giuseppe Sulfaro, Luciano Federico

Rež.: Giuseppe Tornatore

 

Komentaro apie šį filmą citata: “Pirmą kartą gyvenime verkiau žiūrėdama filmą. Ne todėl kad jame išsakyta tiesą, bet todėl kad tiesa ligi šiol atitinka tikrovę. Ir jei kam jis pasirode vulgarus, tegul pažvelgia giliai į smulkių gyventojų širdis.“ Parašė lietuviška Malena, kuri irgi jaučiasi nuskriausta, ir tik dėl grožio (bet ne dėl proto).

Iš tikrųjų, nieko kažko gero tame filme taip ir nepamačiau. Pasakojama apie 1940 – uosius metus, karas, o viename Italijos miestelyje įdomiau už karą – vietinė gražuolė Malena. Šios vyras kariauja (žūsta, po to paaiškėja, kad ne, nes grįžta į namus), žmona lieka su savo tėvu. Ir su savo nuostabia figūra, dėl ko visi provincialai pameta protą. Taip atsitinka ir trilikamečiui Renato, kuris užsismauko iki konfliktų su tėvais dėl šios moters, nekalbant apie kasdienį persekiojimą.

Gi Malena vietos pilkoms moterėlėms, bet didelėms pletkininkėms kaip rakštis patys žinot kur (o tą vietą mes tikrai pamatysim, kaip ir aktorės Belucci papukus) – jų vyrai eina iš proto dėl gražuolės, tai pavydo oi kiek daug…vietinės norėtų tiesiog suplėšyti Maleną į skutelius – ir vis iš pavydo. Beje, panašiai  ir atsitinka – prasidėjsu karui, Malena tampa vokiečių prostitute, dėl ko pasibaigus karo negandoms ir atvykus amerikonams, moterėlės čiumpa Malena ir gerai paniurko…

Na, o visą kitą – Malenos šlovę ir nuopolius stebintis Renato, vis fantazuojantis apie ją. Nuobodu.

Muzika? Už ją gavo net “Oskarą“ filmas, bet neatsimenu nė natelės, nieko ypatingo. Belucci? Ypatingai graži aktorė, tačiau filme pasako tik kelius žodžius.

Paaugliams ir smaukačiams filmas – pats tas. Mėgstantiems Morricone – irgi. O kitiems neturėtų labai patikti.

2013.09.05:

Režisūra: 6/10

Vaidyba: 8/10

Menas: 3/10

Muzika: 8/10

Kamera: 8/10

6,6

R. Ludlum “Bornas. Sunaikinta tapatybė“ (1980)

Gera taisyklė, kad knyga beveik visada yra geresnė už pagal ją sukurtą filmą, pasitvirtino. O kas liūdniausia, kad knyga yra visiškai kitokia nei filmas,kurio scenarijus yra žymiai supaprastintas, pakeistas, sakytum, sugadintas…Skiriasi siužetas, veikėjai, o istorija filme pakeista taip, kaip reikėjo scenaristams. Kita vertus, negali gi visko sutalpinti į filmą, čia būtų išėjęs geras serialas – aš rimtai.

Viskas prasideda, kai prancūzų žvejų laivas randa vandenyne ant medžio gabalo besilaikantį pusgyvį vyrą, Borną. Jis sunkiai sužeistas, tačiau dar gyvas, krante jį “sulopo“ ir pagydo vietos gydytojas. Vis dėlto sielos žaizdų taip ir nepavyksta išgydyti, nes Bornas – nepaslaptis ir pagal filmą – dėl ilgalaikio streso prarado atmintį. Kas jam liko, tai puikūs savigynos, puolimo, kitaip kalbant, kariniai instinktai. Moka jis ir šautuvus surinkti, ir suktuką padaryti, tikra karo mašina jis. Taip pat kojoje daktaras randą Ciuricho banko kodą.

Tai Borną nuveda į Šveicariją, ir prasideda veiksmas, kuris kartkartėmis, jei ne kažkodėl man keistai atrodantis vertimas (ar teksto sudėliojimas, kuris nėra sklandus, skaitant klūna), tikrai yra nenuobodus. Nesivarginsiu pasakodamas detalių, tačiau knyga yra kitokia nei filmas. Bornas iš tikrųjų yra JAV žvalgybininkas, sukurtas pričiupti tikrą niekšelį, nusikaltėlių liūtą Karlosą. Šis buvo pats geriausias samdomas žudikas, vykdęs užsakymus visuose pasaulio kampeliuose.

Gi JAV žvalgyba sukūrė tikrą profesionalą karį, turintį nemenkos patirties Vietnamo kare (čia ir asmeniniai reikalai – Vietname žuvo Borno šeima, lyg ir Karlosas dėl to kaltas?), kuris trejus metus apsimetė kileriu, žudančiu (kaip paaiškėjo, imituojančiu žudimą) geriau, greičiau ir pigiau, nei Karlosas. Kas iš to? Ogi Karlosas turėtų pulti Borną, o šis sučiuptų aną. Viską finišuoja atminties praradimas, kai JAV žvalgybą nebeturi kontakto su savo agentu, Karlosas lipa Bornui ant kulnų, o šiam belieka…bėgti! Dar įpainiojama moteris, Kanados ekonomistė Mari, taigi bėga jie dviese…taip gimsta meilė, o jos“ gimdymas“, paistalai apie praeitį, atmintį ir pan.užima pusę knygos, rimtai, ir tai yra nuobodu.

Viską finišuoja gaudynės Niujorke, kai ten atvyksta Bornas, Karlosas, o JAV žvalgyba pasirodo irgi esanti korumpuota ir vos nenukepa Borno. Per “nuostabų“ vertimą ir nuobodžias meilės peripetijas taip ir nesupratau aiškiau, kaip viskas baigėsi -panašu, kad Karlosas pabėga, sunkiai sužeidęs Borną. Laukiame tęsinio…

O jo gali ir nebūti, nes lietuviškai yra išverta tik ši dalis iš visos senosios trilogijos, neminint dar aštuonių naujų dalių. Gėda pelėda, geriau išverskim kokią “Tyrą meilę“ ar kitą scheisse.

Mano išvada: nepaisant nerišlaus vertimo, nepaisant trukčiojančio siužeto, ši knyga skaitosi gana gerai, o vietomis išties virsta tikra drama su gaudynėmis ir negalėjimu atplėšti akių. Užskaityta!

2013 09 09:

Turinys: 7/10

Gylis: 4/10

Eiga: 8/10

Menas: 6/10

Ech…: 6/10

6,2

D. Lehane “Kuždesių sala“ (2003)

Gera pigi knygiūkštė, labai tinkanti turėti kišenėje. Ypač jei šalia tamsu, tu esi vienas, ir kažkas kambaryje sujuda. Nice nice!

Istorija pradedama gana paprastai: du JAV maršalai, Tedas (Edvardas) Danielsas ir Čakas Olis, atvyksta į netoli Bostono esančią Kuždesių salą ieškoti pabėgusios kalinės. Saloje veikia psichiatrijos ligoninė, kurioje gydomi ypatingai pavojingi asmenys, ir viena moteris, gydoma dėl savo trijų vaikų paskandinimo, pabėga. Tedas, kaip jis pats 5sivaizduoja, turintis ryšių net su senatoriumi, vykdo ir savo slaptą misiją: jis mano, kad nusikaltėlis, pavarde Ledisas, kažkada padegęs jo namus, kur per gaisrą žuvusi Tedo žmona, irgi yra gydomas saloje. Tedas tikisi nušauti du zuikius – surasti pabėgusią moterį, o jei ir pasiseks, savo žmonos žudiką. Partneris Čakas gi yra ramus bičas, persikėlęs gyventi iš kito miesto, visada lydintis Tedą, paremiantis jį. Saviakas toks.

Pareigūnai patiria daug nuotykių – nekalbant apie tai, kad užėjus uraganui, nutrūksta ryšys su likusiu pasauliu, ir visi saloje tampa izoliuoti. Tedas aiškinasi merginos pabėgimo aplinkybes, kurios kuo toliau, tuo labiau pasidaro keistesnės. Kartu pradeda streikuoti Tedo psichika, jis dažnai mato žuvusią žmoną Dorotėją, kalbasi su ja…Pabėgėlė atsiranda, tačiau Tedo tai nenuramina – jis įtaria, kad saloje vykdomi nežmoniški eksperimentai su žmonėmis, jiems operuojamos smegenys, visai kaip nacių laikais. Viskas tampa pernelyg komplikuota, atsiranda įvairių ženklų, rodančių, kad kažkas čia ne taip…

Norintiems neprarasti įdomumo, gal ir užtenka. O iš tikro finale paaiškėja, kad pats Tedas yra savo žmonos žudikas – pamatęs, kad ši nuskandinusi jų tris vaikus (moteris sunkiai sirgo depresija, o Tedas tuo metu nesėkmingai kovojo su alkoholizmu), nors ir labai ją mylėdamas, nušauna. Tačiau tai nėra labai smerkiama – jei grįžti iš kruvino karo, ten nudėjęs daug priešų, matęs koncentracijos stovyklos siaubą, o paskui trauki iš vandens ten kaip rąstus plaukiojančius savo vaikus, tai užknisa? Anyway, Tedas ir yra tas Ledisas, kaip iššifruojamas slaptas paties Tedo – Lediso kodas, “aš esu jis“. O jo partneris Čakas yra jo psichiatras, jau du metus gydęs jį saloje. Padedamas daktaro Kolio, Čakas – Šihana bando naują metodą, finansuojamą vyriausybės, beviltiškų psichinių ligonių gydyme – jų adaptaciją tam tikroje aplinkoje. Dėl to Tedas – Ledisas ir patenka į salą (nors prieš tai du metus buvo čia gydytas, tačiau to neprisimena), viskas čia yra surežisuota specialiai jam; Tedas turėtų pats “atsibusti“ ir suvokti, kas esąs ir ką padarė. Kitu atveju jo laukia kraštutinė priemonė, kurios kai kas (psichiatrinės direktorius) jam jau seniai linki – smegenų operacija. Vis dėlto Tedas pralaimi kovą su savo haliucinacijomis ir šizofrenija, ir knyga baigiama siužetu, kai Tedas vedamas link operacijos…

Nepaisant to, kad jau buvau matęs filmą, sukurtą pagal šią knygą, kad “Obuolio“ išleista knyga yra iš serijos “pigu – perku“, kad puslapyje raidžių formatas keičiasi tris kartus, kad kai kur yra gramatinių klaidų, auksas vistiek žiba. Auksas – tai tikrai intriguojanti, ne pigi, psichologinė mistinė Lehanne’o istorija, verčianti knyga godžiai skaityt čia ir tuoj pat, visą iki galo. Iš tikrųjų, žmogaus sąmonė, psichologija, patologija ir šioks toks detektyvas visada bus geras miksas, geras blend‘as, kurį dauguma norės išgerti visą. Labai prasmingi pirmieji knygos žodžiai: “…ar reikia mums svajoti, ar verta įgyvendint savo svajones?“. Manau, svajoti verta, nebent tu esi įsitikinęs, kad, pvz, kažkas tvirkina tavo vaiką, ir ruošiesi atkeršyti visiems – teisėjams irgi (čia ne į temą).

Pabaigiant Lehane’o stiliumi: ir dar štai ką jums pasakysiu: filmas pagal šią knygą? Jis daug blogesnis.

P.S.: na, Mahler’io muzika, kuria galima gėrėtis filmo metu – užskaityta.

Kas įstrigo (per akiduobinę lobotomiją):

Apie jūra: “ – Tai jūra, – tarė tėvas <> – Kai kurie vyrai nugali ją. Kai kuriuos – ji.“

Just: “Tos akys, – pagalvojo Tedis. – Nors ir užšaldytos laiko, jos staugė. Norėjosi įlįsti į nuotrauką ir nuraminti: ne, ne, viskas gerai, viskas gerai. Ša“.

Apie cenzūra: “ – Ką turėčiau sakyti? – Viena ranka ji glostė viršutinius plaukus, kita – apatinius. – Kad gali tą vietą laižyti, bučiuoti, dulkinti. Gali žiūrėti, kaip iš ten išlenda kūdikis. Bet negali apie ją kalbėti?“.

Apie Dievo dovanas: “ – Kur dar galėtume ją (Dievo dovaną) pajausti? Ji mumyse. Ji sklinda iš mūsų. Ji yra daug suprantamesnis dalykas mums nei kvėpavimas. Mes kariaujam. Deginam aukas. <> Nuklojame didžiulius laukus dvokiančiais negyvėliais. O kodėl? kad parodytumėm Jam, jog to išmokome iš Jo pavyzdžių“.

Apie žmogaus prigimtį: “Tu smurtautojas, kokių reta. Žinau, nes pats esu smurtautojas, kokių reta. Netrikdyk savęs neigdamas, kad trokšti kraujo, sūnau.“

2013 09 04:

Turinys: 9/10

Gylis: 7/10

Eiga: 8/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/10

8,0

Glen Crinan

Keistas viskis, kurio aprašymo nėra nei J. Murray knygoj, nei internete. Tik Lietuvoje jis gausiai pardavinėjamas, ir visada nebrangus būna…Tikrai keistoka. Gal kokia buvusi a la “Alytos“ firmelė bankrutavo ir dabar kažkas jos vardu vis tebepilsto kokį vandenėlį?

Tai man nelabai įdomu, kaip ir šis viskis. Skonis – nieko ypatingo, net nesant viskio žinovu, suprasi, kad nieko ypatingo, be etanolio, butelyje nėra. Kvapas spirito, gal ir galima užuosti kažką link miežio grūdo…Skonis – kaip naminės, nelabai suprasi, aitrus, kaip kokio pigaus “Valstietiško“ šnapso. Apie poskonį nėra ir ką kalbėti.

Pirkti negalima, nepirkti.

Kvapas: 3

Skonis: 4

Poskonis: 3

Iš viso: 3,33

VAT 69

Viskis keistu pavadinimu, štai ką mes čia turime.

Kaip pasakoja istorija ir viena kita gera knyga, seniai seniai W. Sanderson’as, vyno ir alkoholio pirklys, primaišė šimtą statinių visokiausių distiliatų, ir pasikvietęs draugų, ilgai ir smagiai tęstavo, iš kurios statinės viskis skaniausias. Paaiškėjo, kad iš 69-osios, dėl to ir likęs toks pavadinimas. Istorijų mėgėjams, keliautojas E. Shackleton’as į savo transatlantinį žygį 1914 metais taip pat buvo pasiėmęs statinaitę šio gėrio- turbūt tikrai ne dėl to, kad jis buvęs pigiausias…

Ragaujant tai kitoks viskis nei kiti maišyti, neveltui sakoma, apie 35 procentus VAT’o sudaro salyklinis viskis, nors  ta dalis varijuoja. Kvapas kaip ir grūdo, malonus, tačiau jei kas sakytų, jog jaučiasi ir jūros druska, tikrai pritarčiau. Skonis malonus, kiek aitresnis nei kitų, vientisas, jaučiasi jūros druskelė su kažkokia mediena lyg ir? O poskonis baigiasi pakankamai greitai, išlieka tas pats švelnus medienos jausmas.

Kvapas: 9

Skonis: 8

Poskonis: 7

Iš viso: 8

Bell‘s

Na, tai yra maišytas, blended, reikalas, tai negali gi žmogus tikėtis kažko tokio…Kita vertus, tai, jog jis yra laikomas vienu populiariausiu D. Britanijoje, įpareigoja ragauti atidžiai. Dalis distilerijų priklauso Highland‘o kraštui, ten ir stovi viena iš seniausių Škotijoje varyklų, tačiau pamaišoma ir su Speyside, Salų distilerijų dūminingesniais “skysčiais“. Sakoma, brandinama nuo penkių iki dvylikos metų.

Kažko stebuklingo nepajutau – faktas, jaučiasi grūdo skonis, gal kiek kartesnis, dūmingesnis. Toks keistas reikalas – negalima išskirti kažko vyraujančio, gali sakyti, kad kaip ir sodrus skonis, tačiau visvien, minkštas, na, toks neblogas neblogas mix’as. Kažko labai ypatingo nepajutau – kažin ar neatskirčiau nuo Grant‘o, Scotch Leader ar kitų „mišrūnų“.

Nepaisant to, paragauti verta?

Kvapas: 7

Skonis: 6

Poskonis: 7

Iš viso: 6,67

Glenfiddich 12 Year Old

Vienas iš įdomiausių skonių, viena iš geriausių patirčių kol kas viskio srityje…sunku spręsti, ar galima ką sužinoti  apie viskį iš 50 ml buteliuko, paragaujant kelis gurkšnius – viliuosi, galima. Kitą vertus, tai, jog ant butelio parašyta „single malt“, irgi neturėtų turėti įtakos vertinimui…

Visgi tik su Glenfiddich‘u supratau, koks gėris yra salyklinis viskis. Tikrai sodrus skonis, tikrai jautėsi miežio grūdas, vos ne toks tirštelėjusio alaus dvasia – tikras reikalas. Kaip rašo internete, Glenfiddich distilerija priklauso Speyside regionui, to paties Grant‘o kompanijai. Jei tuo galima tikėti, Grantas pats pirmasis pradėjo plačiai pardavinėti tuo metu (1965 m.?) nepopuliarų salyklinį viskį, kuris šiomis dienomis tikrai yra mėgstamas.

Dar labai patikęs akcentas degustuojant – poskonis. Tikrai ilgai išliekantis, gomurį glostantis malonumas, hm…Jei tik akcija rasis kokia, iškart imsiu didesnį buteliuką.

Kvapas: 8

Skonis: 9

Poskonis: 9

Iš viso: 8,67