A. Marčėnas “Angelas“ (1991)

Kaip taikliai recenzijoje rašo Jurgis Kunčinas, “antroji poeto knyga nėra nei nesėkmė, nei stulbina atradimais.“ Iš tikrųjų, kiek suprantu apie poeziją, šis “Angelas“ savo viduje turi kažką panašaus į kai kuriuos Radausko eilėraščius (kai kurie eilėraščiai sudėlioti gana tankiai, yra toks savotiškas žodžių parinkimas ir jų skambėjimas – atrodo labai estetiškai); yra ir Širvio (ne apie beržą, bet panašiai), gal net ir V. Mačernio įtakos (tikrai yra apie “mūsų gentis“ kažkas ir pan.). Nesu daug skaitęs G. Patacko, bet jaučiasi ir šiam būdingas tiesmukiškumas, kandumas, šiukštumas. Nujo, čia kaip apie viskį kalbant…). Nemanau, kad tai yra blogai – juk įtaka turi iš kažkur atitekėti, nemanau, kad yra daug šiuolaikinių poetų (o Aidas Marčėnas, man labai patinkantis, būtent toks ir yra), kurie kurtų de novo – vis savaip baltame tuščiame lape, be niekieno įtakos.

Kaip kažkas išrinko iš A. Mamontovo dainų visus pasikartojančius žodžius ir juos išanalizavo, taip ir aš galiu užsimerkęs išvardinti, ko “Angele“ yra daugiausia: aišku, angelas, dangus, gelmė, gelmuo, šulinys, kristi, mėnulis. Gal toks ir buvo sumanymas, kad viskas paskendę metafiziniame angelyne, bet tikriausiai Aidui 1991 – ieji buvo tikrai įdomūs metai, pilni visokių pokyčių ir išgyvenimų…nepamirškim Kunčino, tai nėra labai gerai, nėra ir labai blogai.

Tenka pritarti skaitytai recenzijai, kad “Angele“ patys pačiausi yra tekstai, kur Aidas remiasi savo išgyvenimais, o ne kalba apie angelą, širdį, meilę ir pan.  “Tikiu ir sujuda kalnas ir jeigu nesujuda kalnas netikiu kad tikiu“ – buvo mano moto kurį laiką, ir jis išties tobulas. Aišku, tai ne eilėraštis, tiesiog kokioje knaipėje išdžiazuotas (taip, Aido kūryboje yra panašumu su džiazmenu K. Navaku, bet šioje rinktinėje to dar mažoka) sakinys, bet jis – tiesiai į dešimtuką. Labai patiko ir kiti, patys pirmieji “Angelo“ eilėraščiai – jie tokie “pusiau profesionalūs“, nesurimuoti, bet čia ir yra visas grožis, tikri išgyvenimai. O kitur – tvarka ir teisingumas, kai kur suprantami, kai kur – ne (čia mano galvai); kai kur stereotipiški, kai kur – pritempti. “Šitas Aidas, šitas Marčėnas!“ – viskas tuo ir pasakyta.

“Tai tiek aš suprantu Marčėną

Ir jei nesuprantu suprantu

kad Orfėjas negaus Euridikės

ir mirs poezija…“

Šaltiniai: http://kuncinotekstai.baltavarna.lt/recenzijos/kuncino/angelas/

http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/marcenas/angelas.htm

2016 12 13

Turinys: 8/10

Gylis: 9/10

Eiga: 9/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,6

J. Irving “Vidutinio svorio santuoka“ (2010)

Tiesą sakant, pavadinimas originalo kalba būtų “158 – ių svarų santuoka“, tačiau mūsų vertėjai išvertė kiek kitaip – gal ir gera mintis, tikriausiai pavadinime esantys skaičiai atrodytų neparduodamai. O gal J. Irving’ą vistiek pirktų, kad ir kaip vadintųsi jo knygos? Gali būti, nes kažkada mane užvaldęs irvingizmas ir dabar nenori paleisti – taip norisi pirkti dar ir dar (turiu ne visas), tačiau…palaipsniui pradedu suprasti, kad šio rašytojo knygos man nebesukelia tokio “Vau!“, kaip kad būdavo anksčiau…

“Vidutinio svorio santuoka“ pasakoja apie sudėtingus dviejų porų, arba keturių gana laisvai gyvenančių JAV piliečių, tarpusavio santykius. Na, visas sudėtingumas pasireiškia tuo, kad šie gana jauni žmonės pradeda…svingeriuoti, t. y., keistis tarpusavyje partneriais. Iš pradžių tokia mintis visiems labai patinka, gyvenimas nusidažo rausva (o gal rožine) paleistuvystės spalva. Vėliau pradeda aiškėti vos ne detektyvas, kuris tarsi išsprendžia vis beirstančių ketveriukės santykių paslaptį…Romanas tampa seksualiniu – filosofiniu detektyvu, plius minus. Paliečiami klausimai svarbus, jei net atmesim tuo metu JAV buvusį populiarų laisvą gyvenimą – ar įmanoma dalintis savo moterimi, ar nuo to gali nenukentėti jausmai? Ar tikrai meilė ir savininkiškumo jautimas savo antrajai pusei susiję?

Pritariu tiems, kurie pastebėjo, jog J. Irving’o kūryba iki “Pasaulis pagal Garpą“ nėra super, ir ši knyga man taip pat nepasirodė kažkas tokio. Gal paauglystėje ta tokį nuobodumą ir nusvertų erotiniai motyvai, bet dabar išties erzina tokios detalės, kaip, pavyzdžiui, pastovūs herojaus “išsiliejimai“ – kažkoks “žemas“  Malūko lygis…Tikrai biesina, kad “pasimaudęs ir pasimylėjęs vonioje su moterimi, jis dar nuėjo į lovą ir pasimasturbavęs, vėl išsiliejo.“ Paskui ji užlipo ant jo, ir jis jautė jos muskatą ar kažkokį kitą š*dą…ir panašiai, ir taip toliau.

Visą laiką žavėjausi J. Irving’o dėmesiu detalėms – šis rašytojas tiesiog tobulai moka neskubėdamas sukurti įtikinantį bet kurio veikėjo veidą. Tą jis daro tarsi pasimėgaudamas, įvesdamas tokį kontekstą, kuris vėliau puikiai perteikia ir paaiškina veikėjo pasaulėžiūrą, veiksmus. J. Irving’as – tobulas psichologinio tipažo kūrėjas, tačiau šiame romane to neužtenka. Arba, vertinant bendrą vaizdą, tai ir yra stiprioji romano pusė, o visą kita – tas taškimasis, pimpalų mojavimasis, nebe menas, tai tiesiog žemas, primityvus, inkstinktų lygis. Lietuviškas Malūkas? šiuo atveju, tikrai taip.

Manau, jei tau patinka koks nors rašytojas, tai perskaityti jo visas knygas, tikrai nėra nuodėmė. Žinant, kad “Vidutinio svorio santuoka“ buvo viena iš J. Irvingo pirmųjų, viskas atleistina. O gal išties būtų verta susirasti kokią kitą porą ir…?

2016 12 07

Turinys: 7/10

Gylis: 6/10

Eiga: 6/10

Menas: 6/10

Ech…: 7/10

6,4

J. G. Ballard “Saulės imperija“ (2010)

Ką tik užverčiau jau seniai turimą, bet tik dabar vėl “atrastą“ knygą. Teko matyti filmą “Saulės imperija“, rež. S. Spielberg, su Chr. Bale ir J. Malcovich – gal todėl nusipirkau ir knygą.

Kaip ir rašoma pradžioje, “Saulės imperijoje“ pasakojama apie vos ne autobiografišką J. G. Ballard’o patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje, Šanchajuje ir Longhua civilinių asmenų sulaikymo centre. Čia dar berniukas, Džimas (autorius James, turėtų būti Džeimsas, bet vis dėlto versta kitaip) pragyvena tris metus. Panašu į mūsų lietuvišką B. Sruogos “Dievų miškas“, tiesą sakant, o tai juk vienas iš lietuviškos literatūros šedevrų.

Knygoje perteikiamas karo pasaulis berniuko akimis – kaip iš pasiturinčios, anglišką dvasią išlaikančios šeimos atžalos Džimas palaipsniui tampa eiliniu stovyklos vargeta. Akcentuojamas staigus šuolis – ateina karas, visi evakuojasi, berniukas paklysta nuo tėvų ir su kitais anglais patenka į stovyklą. O čia – nebe vaikiškas pasaulis, nors kai pasakojama berniuko akimis, taip neatrodo <…am…juk tai greit nebus su mumis, tikiuos?>

Džimas – protingas vaikas, nors ir nematęs skurdo vaikystėje. Jam labai patinka lėktuvai, gal todėl pažįsta visus, pasirodančius danguje – žvalgybinius, karo – atakos, bombonešius. Džimas dėl tų straidančių (o kartais jau ir nebe) aparatų tiesiog išeina iš proto! Berniukas stengiasi būti naudingas, padeda stovyklos daktarui gydyti nelaimėlius. Vienintelis iš viso būrio išdrįsta paprašyti blogiečių, japonų, sau maisto ir vandens. Tiesą sakant, po adaptacijos, berniukas stovykloje laiką leidžia puikiai. Įstrigęs pietų valgymo epizodas – Džimas ragina lovos kaimynus valgyti ne tik košę, bet ir joje esančius straubliukus (vabalus), nes, kaip sako  gydytojas, juose daug baltymų.

Knyga pavadinta “Saulės imperija“ todėl, kad vaizduojamas branduolinis smūgis, tais metasi tekęs Hirosimai ir Nagasakiui: “Bet ūmais stadioną užliejo šviesa, plykstelėjusi pietvakariniame futbolo aikštės kampe, tarsi kažkur į šiaurės rytus nuo Šanchajaus būtų sprogusi milžiniška amerikiečių bomba“. “Abu laukė griausmo, garso, kuris pasigirsdavo po bombos švystelėjimo, bet virš stadiono ir aplinkinių laukų tvylojo nedrumsčiama tyla, tarsi akimirką nusigandusi užsimerkė saulė“. Taigi Džimas – saulės imperijos vaikas.

Knygoje labiausiai ir patiko žiauraus karo pasaulio pavaizdavimas vaiko akimis; vietomis – vaikiškos sielos susitikimas su mirtimi. Gana įdomūs dialogai, įdomus kitas svarbus personažas – Džimą lydintis amerikietis Beisas. Nepatiko kartasi sudėtingas ir klampus tekstas:

“Praisas perlipo žemės reduto parapetą ir įniršęs pamojavo šautuvu“. “Dulkėse prie sunkių kareivių aulinių spindėjo seilių blizgės“. “Viena belgė ėmė spiegti, <> svaidė skyvitus kareiviams po kojomis.“ “Žvainas jo švytesys vis dar gaubė jų mirties žygio iš Longhua kelią – kreidinis stadiono fasadas ir leitenanto Praiso kalkių duobės oda blykčiojo ta pačia blandžia šviesa“. “Du buvo iki pusiaujo nuogi kinų kuliai.“

Kadangi po kai kuriais nežinomais žodžiais paaiškinimo nebuvo, teko pačiam ieškoti – bet, reikia pripažinti, tai skaitymo nepalengvina. Kitą vertus, sužinojau, kad parapetas – kažkoks ten karinis įtvirtinimas, o kulis (nors kai kur rašoma kūlis) – nekvalifikuotas kinų darbininkas. Kiti gi žodžiai parinkti per daug šizofreniškai, tiesiog springsti skaitydamas…manau, buvo galima daug paprasčiau, suprantamiau, su nedideliais paaiškinimais puslapio apačioje. Nors gal yra ir žmonių, kuriems toks stilius patinka?

Bet kokiu atveju, skaitant knygą, vis matydavau aktorių Chr. Bale ir J. Malcovich – Džimas ir Beisį iš filmo, šios knygos ekranizacijos. Gal dėl klampaus teksto, gal dėl keistų skyrių pabaigų ir pradžių, tai tikriausiai pirmas kartas, kai man filmas patiko labiau nei knyga.

P.S.: suprantant, kad net vaikas galėjo išgyventi, Longhau stovykla tikriausiai nebuvo toks blogis kaip Štuthofas. Kas domisi istorija:

http://www.independent.co.uk/news/world/asia/lunghua-civilian-assembly-centre-teacher-to-reveal-grim-history-of-site-of-j-g-ballard-s-internment-9180216.html

2016 12 03

Turinys: 8/10

Gylis: 7/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,0