J. Miltinio dramos teatras “Lietaus dievas“ (2016)

Režisierius: J. Dautartas.

Kompozitorius: G. Sodeika.

Vaidina: L. Sėdžius, V. Kupšys, J. Tamošiūnas, P. Kežys ir kiti.

 

Teko matyti ši spektaklį per jo premjerą Panevėžyje. Dar šilta kėdė nuo  sėdėjimo, dar likę rekvizitai ant scenos…

Norisi pasipasakoti “ant karštųjų“, kad kažko nepamirščiau. Tiesą sakant, tai nėra super spektaklis – kaip ir keli paskutiniai šio teatro pastatymai, kuriuos mačiau (visų nemačiau, nes kai keliuose apsilankiau, buvau nusprendęs – never again). Kaip teigiama spaudoje, teatro internetiniame puslapyje – šis spektaklis yra tarsi duoklė teatro jubiliejui, tarsi kažko naujo pradžia. Ne veltui ir režisierius visiems žinomas – J. Dautartas.

Tiesą sakant, koks skirtumas, kodėl, kada ir kur, svarbu, kaip? O va tas kaip, aptariant su žmona po spektaklio, virto nekaip…

“Lietaus dievas“ – tai pasakojimas apie eilinio Lietuvos kampelio kasdienybę, ką tik atgavus Nepriklausomybė. Paprasti kaimo žmonės, jų aistros, jų gyvenimai, istorijos. Čia sutinkame išties lyg jau kažkur matytus pijokėlius, viską aptarinėjančius senolius; čia ir jauna šeima, besilaukianti vaiko; čia ir emigrantai, grįžtantys ar išvažiuojantys – visą tai tarsi esame kažkur matę ar girdėję.

Išties remiamasi V. Šlepiko to paties pavadinimo 2005 metais išleistu novelių rinkiniu (šis pretendavęs į “Metų knygą“). Spektaklyje parodomos devynios istorijos, devyni “vaizdeliai“, tarpusavyje jie siejasi veikėjais, aktualijomis, veiksmo vieta.

Kalbant apie tai, ką mačiau , nebuvo jokių devynių istorijų. Taip,  spektaklis suskirstymas į kelias dalis, bet devynių nesuskaičiavau. Lygiai taip pat, tekstai.lt radęs keletą novelių, nė vienos “neradau“ spektaklyje. O jei kažkurios detalės ir paminėtos, tai visai kitaip, “apverstos“, kiek nukrypta nuo pačio teksto. Bet taip jau teatre būna, nieko tokio.

Scenografija – keista: scenos viduryje matome didelį, “eidrigevičinį“ namą su daug langų, vat ir viskas. Visas veiksmas vyksta aplink namą. Taip gal ir patogu, bet atsibosta, o jei kokia siena ir atsidaro – ne stebuklas.

Norėčiau išskirti muziką – ši taip pat įdomi: jei pagal dramos stiprumą fonas parenkamas tiksliai, tai esantys “bumčikai“, mano nuomone, yra beviltiški – kažkokia šiuolaikinė “nedadielka“: vyresnio amžiaus žmonėms rėžia ausį, jaunesniems – tikrai ne tas house ar trance, kurio norėtųsi klausytis. Triukšminga, pseudomodernu, bet neskanu.

Beje, kodėl “Lietaus dievas“, pagal spektaklį taip ir nesupratau. Minimi lietaus broliai, o apie dievą – nė žodžio. Teks skaityti knygą…

Kalbant apie vaidybą, nieko blogo nemačiau – jaunimas kaip ir visur, hiperaktyvus, teatro “seniai“ – Sėdžius, Kuošys, Tamošiūnas – dirba gražiai. Dialogai, drama, pauzės – lyg ir savo vietoje, komiškumo irgi netrūksta. Tie linksmi keturi seneliukai, mažo vaiko vaidyba – tikrai užskaityta.

Tai kas negerai? Negaliu įvardinti, bet šiam spektakliui nedaug trūko, kad būtų bent jau kažkas tokio, kas Panevėžyje buvo jau seniai. Gal kitokios pabaigos, o ne su tom kvailom lentelėm; gal be jokių tiesmukiškų reaktyvinių lėktuvų; gal to namo – grybo nuvertimo pabaigoje, ar tiesiog kitaip išspręsti dekoracijas? Sunku iš minėtų novelių išspausti kažką tokio,  sunku pijokėlių nuotykius atvesti iki egzistencinio “ech!“. Bet širdies gilumoje jaučiu, jog galima, o čia nepavyko.

O gal režisierius ir tenorėjo linksmų kaimietiškų vaizdelių, kad plūstų visas rajonas pasižiūrėti apie jų kaimą…jam tiek pavyko. O ką daryti kitiems, kurie dar tikisi Miltinio dvasios?

 

2016 03 19

Režisūra: 6/10

Vaidyba: 8/10

Scenografija: 6/10

Muzika: 6/10

Menas: 6/10

6,8

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras “Maskaradas” (1997)

Rež.: Rimas Tuminas

Vaidina: A. Dapšys, A. Čepaitė, V. Rumšas (jaun.), R. Bagdzevičius, G. Girdvainis, S. Račkys.

Ką galima pasakyti apie tobulybę? Ji ir taip pati savaime tobula 😉 Būtent taip pamatęs meistro Tumino šedevrą jaučiausi aš – o pagal plojimus, ir visi kiti…

Apie ką mes čia? Ogi apie rusų romantizmo epochos (kad ir ką tai bereikštų) irgi vieno iš žvaigždžių, M. Lermontovo, keturių veiksmų eiliuotos dramos dramos superremiksą. Ir jis taip „veža“, kad net norisi paguglinti, kas gi buvo tas ruselis ir ką jis ten rašinėjo… bet visą tai nesvarbu, svarbu, kad turime dviejų dalių kaip ir tragikomediją, kuri pakeri, užvaldo, sudrumsčia sielą…trumpai tariant, daro tai, ką ir turėtų daryti TEATRAS.

Jei reiktų skaityti originalą, nieko per daug stebuklingo ten nerastumėme – na, gyveno kartą toks pavydus ponas, buvęs azartinių lošimų profas, gaspadin  Arbeninas. Jo žmona Nina – daug jaunesnė, daili poniutė, trumpai – tikras sielos džiaugsmas. Kitas personažas (šiaip tai tik pagal spektaklį ir atsimenu juos, skaitant tampa visiškai boring…;) – kunigaikštis Zvezdičius, kilmingasis jaunuolis. Dar yra baronienė, Kazarinas, Sprichas ir kiti.

Jei iš eilės – kunigaikštis lošimo namuose prasilošia, susiparina; paskui sutinka Arbeniną. Anas nusprendžia padėti Zvezdičiui, ir po daugelio metų nuėjęs prie kortų, laimi daug daug pinigėlio, išgelbėja kunigaikštį. Tas jau patenkintas, sužavėtas – po to abu nueina į kaukių balių, į maskaradą. Čia apsilanko ir Arbenino Nina, kuri pameta savo apyrankę. Ją randa kita persona, tokia baronienė Štral. Pasiutus boba, gal kad lyg ir be vyro, ji susiburkuoja su kunigaikščiu, jie nuveikia šį tą gero, ir po visą kam Štral padovanoja Zvezdičiui rastą apyrankę.

Po kurio laiko kunigaikštis susitinka Arbeniną, vyrai paplepa, nu ir Zvezdičius pasigiria, parodo trofėjų savo draugeliui – ką jis gavęs iš vienos nekuklios damos…Tas atpažįsta savo žmonos sidabrą, va tada ir užverda lava…po gausybės monologų, dialogų (kurie tokie nuobodūs skaitant…) Arbeninas nusprendžia grįžti prie seno, prie savo blogosios „aš“ pusės. Kunigaikštį apkaltina nesąžiningu kortavimu, viešai trenkia jam (anais laikais tai buvo ojoj!), tas nabagas dėl to turi dingti iš miesto – nors dar spėja pamilti Niną. O ją, savo žmoną, Arbeninas pavaišina ledais su kažkokia zaraza, nu ir ši miršta, taip ir nesupratusi, už ką…Vyrelis labai nesijaudina – tik va kai prisistato Nepažįstamasis, kurio motyvas – senas kerštas, ir kuris teigia viską sekęs ir matęs, kas buvo padaryta, tada jau pats Arbeninas prideda į kelnes, nusilpsta, krentant žemės ir pan. Taip ir baigiasi klasika ši.

Moralas: žiūrėk, su kuo duodiesi; nevalgyk, ką kas duoda; nelošk su kortoms ir pan. 😉 Jei rimčiau (nors to iš pačio teksto nelabai pajaučiau), kalbėta apie meilės istoriją (tragediją), žmogaus prigimtį ir t.t .

O ką mes matome scenoje? Ogi daug keistų, tačiau puikiai į vieną gėrį susidedančių elementų: pati scena apytuštė, tamsu, stovi kažkokia nepajudinama akmeninė moters skulptūra no name. Pradeda kristi sniegas. Krinta sniegas, o paskui užsidega ugnis. Kažkoks bevardis tarnas, kaži kokia nerami dušia (pjesėje neminima) ridena sniego kamuolį – iš pradžių nedidelį, paskui, kai intriga, drama auga, vis didėjantį, augantį. Lakstantis senu geru rusišku stiliumi aprengtų žmogystų būrelis, kartais padainuojantis, parėkaujantis. Eketė, iš kurios išlenda žuvis, o vėliau pasiklydęs naras. Vienu žodžiu, tikrai geras bardakėlis, turintis rusiškos (ar slaviškos?) dvasios – ir to popieriuje nėra, visa tai režisieriaus išmonė…

 

 

O efektas didžiulis – puikiai paveikiančios priešingybės, kontrastai (sniegas – ugnis, snaigės – sniego kamuolys, sniegas – akmeniniai pjedestalai, meilės tragedija – komiški juokeliai), liuksiškas scenovaizdis, puikiai atidirbę aktoriai, ir superinė Chačaturiano muzika…aišku, prisidėjo ir Latėnas 😉 Man atrodo, jei ne muzika ir krentantis sniegas, kažin ar būtų išėję kažkas tokio Tuminui – o jei ir būtų, ne taip įtikinančiai. Pripažinkim – dramos tekstas nuobodokas ir skurdokas, tik esant tokiai lakiai fantazijai, kai viskas susilieja į vieną, rezultatas, kaip rašo spauda: patys rusai pradeda pažindintis su savo literatūra – Tumino dėka… Aišku, permąstant kitus matytus spektaklius, po „Maskarado“ bent jau man lieka daug neatsakytų klausimų – kažkas kažkur įstringa, kažko „nepagauni“, kažką supranti tik kitądien ir tikriausiai, savaip. O kas čia blogo? Tokiu atveju tariesi, kad pats nelabai viską supratai, kad toks ir yra režisieriaus tikslas – priversti tave mąstyti, sudrumsti tavo „Moterys meluoja geriau…“ lygio pasaulėlį. Va tuo atžvilgiu „Maskaradas“ lieka kiek neaiškus, ir lyginant, pvz, su O. Koršunovu, tų neaiškumų daug daugiau…nurašau tai ant savo nesusivokimo, o kas lieka, „veža“ 😉

Pamačius „Maskaradą“, tampa pavojinga eiti į kitus spektaklius – nes tikiesi kažko panašaus, kažko tokio. Bet ne visada begausi tiek. Šis vaidinimas meno kartelę iškelia iki olimpinių aukštumų…nors spektaklis – ne sportas, ne varžybos, tačiau poveikį sau, savo smegenams pats juk gali išmatuoti, pajausti, palyginti. Ir duok die daugiau tokių veikalų, po kurių išėjęs iš teatro laukan, kaip sako vienas garsus operatorius, norisi paskambinti draugui ir viską papasakoti…

P.S.: Spektaklį for free galima pamatyti http://www.lrt.lt/mediateka

2013 02 19:

Režisūra: 10/10

Vaidyba: 9/10

Scenografija: 9/10

Muzika: 10/10

Menas: 10/10

9,6

OKT “Prakeiktieji“ (A. Areima)

Mano nuomonė apie šį spektaklį, pasiremiant D. Charmsu:

“Rašytojas: Aš rašytojas.

Skaitytojas: O mano galva, tu š…das!

(rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir krenta negyvas. Jį išneša.)”

Gal A. Areima ir nekris negyvas (nežinau, ar tai gerai, ar blogai, nes kitų jo spektaklių nemačiau), bet aukščiau minėta citata apibūdina tai, ką aš manau apie “Prakeiktuosius”.

Kodėl? Daug smulkmenų susidėjo į vieną, todėl to, ką mačiau vakar, negaliu vertinti teigiamai – o kai sužinojau, kad A. Areima beveik mano metų, ir jau daug parežisavęs, negaliu nesipiktinti tokiu š…, kokį teko stebėti. Plius ta visa panegirika, kuri sklido medijoje – gal kai kurie rašiusieji nematė šio veikalo?

Faktas, kad spektaklis yra po OKT vėliava, daro jį populiariu, žmonės moka babkes ir žiūri. Gal režisierius koks Oskaro draugelis ar pan.? Nes belaukiant spektaklio pabaigos (o laukti pradedi jau nuo antros dalies), pradedi įtarinėti – gal čia tikrai ne OKT? Matė ar nematė Oskaras šį reikalą, kažin? 🙂

Taip, aš kai ką irgi mačiau – nuogos aktorės krūtis (labai gražios; tai turbūt turėjo būti “vinis” kaimiečiams – spektaklio esmė ir gerumo kriterijus: “žinai, buvau vakar OKT, mačiau papus”), panašiai, kaip O. K. “Shoping&Fucking”. Tai tikriausiai ir buvo vienintele sąsaja su OKT, nes visa kita panašėjo į dar nesusirepetavusių žmonių kalbėjimąsi scenoje. Viskas gerai, bet kodėl už tai turėčiau mokėti? Tarp kitko, “Oidipas karalius”, mano manymu, A. Areimai tikrai turėtų duoti daug peno pamąstymui ir kai kurių personažų charakterių gerinimui.

Kas krito į akis? Pradėkim kad ir nuo D. Gavenonio “trūkčiojimo” scenoje – keista, kai toks talentas-superstar kas penktam sakiny suklysta: pradeda sakyti ne tą žodį, kartoja tą patį, o kartą žiūrėjo į salę ir tylėjo – pamiršo žodžius? F**k, kyla įtarimas, ar tik nebus nerepetavęs, o gal išgėręs, o gal dar kas? O gal jei vaidini ne namuose, tai dzin? (spektaklis vyko Kaune).

Sorry, bet kai ateini kultūrintis, technika ir kiti elementarūs teatriniai dalykėliai neturėtų erzinti, trukdyti (įskaitant ir pusę val. vėlavimo). Kai taip atsitinka, į viską pradedi žiūrėti kiek įtariau.

Ir tada pamatai – kad scena tuščia, be esančių laiptų scenografijos daugiau neprisireikė (plius-minus sofa, stalas). Aišku, tai modernu, tai OKT, juk svarbiausia aktoriai – tačiau žiūrint ilgiau (o pasak vienos kritikės, “Spektaklis gan ilgas – trukme beveik gali lygiuotis su Eimunto Nekrošiaus darbais”), ta vyraujanti pilka spalva liūdina, nusibosta, ji niekaip nesusijusi su tekstu, jos net nereikia! Čia vėlgi rekomenduočiau režsieriui pamatyti “VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNĄ” – ten minimalizmas yra liuks, ir lentos, galinčios transformuotis į bet ką, “veža”.

Sunku buvo nepastebėti kitų aktorių “keistybių”: na, kad LAVINIJA beveik visa laika šnekėjo falcetu, dar nieko. Liūdniausia buvo, kai ORINAS atitardavo tokiu keistu balsu, l. panašiu į tą, kur įgarsina filmus iš linkomanijos. Gal taip ir reikėjo, toks užmanymas, tačiau vietomis dialogai skambėdavo labai, labai įtartinai – toks įspūdis, kad lyg ir nesusikalbama, tiesiog freestyle…ir tai liūdino.

Nepaisant to, LAVINIJOS, KRISTINOS ir EZRA MENONO personažai buvo patys įtikinamiausi, retkarčiais “puošė” spektaklį. Tačiau kitų personažų veidyba buvo blanki. HEIZĖ pabaigoje (gal pavargo?) išvis priminė klasiokę iš mokyklos būrelio…o apie D. Gavenonį jau pasisakiau.

Vienintelis žmogus, sąžiningai atlikęs vaidmenį (arba savo funkciją), buvo Liudas Mockūnas. Trečiam veiksme nuo užmigimo jis ir gelbėjo – tiesiog užsimerkdavau ir klausydavau. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad jis būtų gerai įkomponuotas į visuma. Greičiau atrodė panašesnis į svetimkūnį. Ypač kai sėdėdavo apšviestas ir krapštydavosi galvą. Realiai, jei muzika būtų iš CD, efektas toks pat bendrąja prasme. Aišku, gyva muzika išgirsti daug smagiau, ji gerino bendrą blankų įspūdi. Tačiau norint didesnio muzikos ir vaidybos susiliejimo, geras pavyzdys yra “Meistras ir Margarita” – ten fortepijonas su P. Geniušu neatrodo ne laiku ir ne vietoj, jo įkomponavimas į visumą daug geresnis.

Reziumuojant belieka pasakyti, kad nuogi papai, gyva muzika ir padori aktorių kompanija dar nereiškia, jog iš spektaklio išeis kas gero. Netgi jei ir parašyta OKT. Negali teigti, kad išėjo popsas, bet kai kur stipriai tuo užkvimpa. Trūksta akcentų, ir kai pasišnekėjimai scenoje užtrunka, darosi nebeįdomu…

Ir dar: man, eiliniam kultūros “vartotojui”, visai dzin vieno ar kito žurnalisto (recenzento?) pozicija ar opozicija kažkuriam režisieriui (“Visą laiką akcentavau, kad mano pozicija šiek tiek atlaidesnė jaunų režisierių darbams, negaliu jų vertinti kol kas tais pačiais matais kaip O.Koršunovą, R.Tuminą ar E.Nekrošių”, Jurga Mandrijauskaitė). Juk svarbu spektaklio esmė, visuma, tai, ką tu pajauti – o ne pavardės, ordinai ar pozicijos. Va tep! 🙂

P.S. Smagu, kad kelios dienos po mano burbėjimo kažkuriam forume, vienas rimtas dėdė parašė dar kiečiau:

http://archyvas.7md.lt//lt/2010-12-17/teatras/lavinija_ir_demonai.html

2010 12 15:

Režisūra: 4/10
Vaidyba: 6/10
Scenografija: 4/10
Muzika: 7/10
Menas: 5/10
5,2